Povilas Girdenis. Trėmimai, operacija „Vesna“ ir nebyli statistika

Prieš 70 metų – 1948 m. gegužės 22–23 d. – sovietinės represinės struktūros įvykdė didžiausią Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. „Pavasaris“), per kurią ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Didelę dalį tremtinių sudarė moterys, vaikai ir senoliai.

Krasnojarsko kr. Kazačinsko r. Kakornos k. Piskunovo medienos paruošų punkto pabėgių  gamykloje dirbusios tremtinės pumpuoja vandenį iš Jenisejaus upės 1951 m.  Lietuvos centrinis valstybės  archyvas, P-31856.

Nebyli statistika

Pastaruoju metu apie trėmimus nelengva ne tik rašyti, bet ir kalbėti. Nė antraštės neperskaitę „aktyvistai“ puola vanoti kompiuterių klaviatūras ir komentaruose lieti „beribę išmintį“ apie tai, kad šiuolaikinė ekonominė emigracija niekuo nesiskiria nuo prieškario ar pokario trėmimų. Pradėjęs kalbą apie trėmimus, visad rizikuoji būti nutrauktas isteriško riksmo: „Kuriems galams apie tą nelemtą praeitį?! Jūs man geriau pasakykit, kuo dabartinė Lietuvos valdžia geresnė?! Šitiek žmonių į užsienį išvarė!“

Per pusvalandį ar keliolika minučių iš namų šautuvais ir durtuvais išvaryti, gyvuliniais vagonais į Sibirą ir kitus tolimus regionus prievarta išvežti žmonės lieka šalta, nebylia statistika.

 

Kiekvienam tremtiniui po vieną ginkluotą pareigūną ar kariškį

Trėmimai, arba deportacijos, – represinė priemonė, plačiai taikyta įvairioms Sovietų Sąjungos gyventojų socialinėms bei etninėms grupėms. 1940–1941 m. ir 1945–1953 m. buvo ištremta apie 135 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Operacija „Vesna“ prasidėjo 1948 m. gegužės 22 d. naktį ir baigėsi gegužės 23 d. vakare. Per ilgus metus sukauptas turtas buvo konfiskuojamas, labai dažnai grobstomas partinių aktyvistų, kariškių, stribų. Nors kiekvienai šeimai oficialiai buvo leidžiama pasiimti iki vienos tonos maisto, drabužių bei namų apyvokos daiktų, šio leidimo nesilaikyta, kadangi neduota laiko susiruošti, o sunkvežimių priekabose trūko vietos. Kai kurie miestų gyventojai buvo sučiupti gatvėse ir suvaryti į vagonus be jokio maisto ir šiltesnių drabužių.

Gegužės 22–23 d. iš Lietuvos rytų kryptimi išjudėjo 30 ešelonų, kuriuos sudarė 1786 vagonai. Ataskaitose ištremtų šeimų skaičius svyruoja nuo 11 345 iki 11 502, ištremtų gyventojų skaičius – nuo 39 766 iki 39 905. Tarp ištremtųjų apie 11 tūkst. vaikų, daugiau kaip 16 tūkst. moterų1. Saugumo dokumentuose bylojama, kad trėmimui vykdyti sutelktas pajėgas sudarė apie 40 tūkst. pasienio ir vidaus kariuomenės kariškių, sovietinių ir partinių aktyvistų, milicijos ir saugumo pareigūnų, stribų, t. y. kiekvienam tremtiniui po vieną ginkluotą pareigūną ar kariškį2.

 Tremtiniai Krasnojarsko  krašte. Ledų sangrūda  Jenisejuje 1953 m.  Lietuvos centrinis valstybės  archyvas, P-31850.

„Banditų pagalbininkai – buožės“

Operacija „Vesna“ prasidėjo Sovietų Sąjungos Minist­rų Tarybai 1948 m. vasario 21 d. priėmus visiškai slaptą nutarimą iškeldinti 12 tūkst. ginkluoto pogrindžio dalyvių bei jų rėmėjų, vadinamųjų „banditų pagalbininkų – buožių“, šeimų. Akivaizdu, kad specifinis terminas „buožė“ naudotas propagandiniais ir agitaciniais tikslais, stengiantis ginkluotą pasipriešinimą okupacijai dirbtinai įgrūsti į „klasių kovos“ rėmus ir deklaruoti, kad antisovietinės rezistencijos dalyvius rėmė tik „priešiškos klasės atstovai“ – turtingi ūkininkai ir pasiturintys valstiečiai, o skurdžiau gyvenę „engiamų klasių“ atstovai neva pritarė krašto sovietizacijai.

Vadovaujantis direktyvomis, negalėjo būti tremiamos šeimos, kurių nariai tarnavo sovietų armijoje, Antrojo pasaulinio karo metais kovojo sovietinių partizanų būriuose, neturėjo būti tremiami apdovanotų SSRS ordinais ar medaliais, išrinktų į sovietinius partinius organus asmenų giminaičiai. Nebuvo apsieita be nesusipratimų, per kuriuos į Sibirą iškeliavo ir sovietų valdžiai nusipelniusių žmonių artimųjų, tarp jų – marionetinės 1940 m. „liaudies vyriausybės“ teisingumo liaudies komisaro Povilo Pakarklio sesuo Ona Bugailiškienė3.

Tą pavasarį buvo ištremti tarpukario žemės ūkio ministrai Jonas Pranas Aleksa (tremtyje mirė) ir Juozas Skaisgiris, ne vienoje vyriausybėje krašto apsaugos ministro pareigas ėjusio generolo Teodoro Daukanto žmona ir dukra, poeto Vytauto P. Bložės motina Marija Bložienė ir sesuo Rožė Bložytė, vieno ryškiausių ginkluoto pogrindžio dalyvių Adolfo Ramanausko-Vanago tėvas, brolis ir sesuo.

 

Trūko vandens ir oro

Kiekviename ešelone buvo sugrūsta 1–1,5 tūkst. žmonių, kiekviename vagone – apie 30–50, maitinimas labai prastas, sargybiniai grobstė iš namų pasiimtas maisto atsargas. Tremtinių prisiminimuose kartojasi žodžiai „labai trūko vandens ir oro“ arba „oro netrūko, bet vagone buvo labai šalta“. „Visą kelią iš žmonių būdavo tyčiojamasi. Kartais duodavo „sušvinkusios kopūstų sriubos ir retkarčiais stotyse leisdavo prisipilti virinto vandens“. O Marijinsko stotyje vyr. ltn. Griaznovas (Grjaznov) visiškai uždraudė duoti tremtiniams maisto. Kitos stoties viršininkas v/s (valstybės saugumo, – P. G.) ltn. Kolotilinas (Kolotilin) už ešelono praleidimą reikalavo jam palikti penkias merginas.“4

1948 m. birželio 1 d. į Krasnojarsko kraštą tremtinius gabenęs ešelonas Nr. 97921 susidūrė su Baškirijos ASSR Jumatovo geležinkelio stotyje (apie 30 km nuo Baškirijos sostinės Ufos) stovėjusiu traukiniu. Per avariją 19 žmonių žuvo, 37 buvo sužeisti, 11 iš jų – sunkiai, taip pat buvo sužeisti ir 5 tremtinius konvojavę pareigūnai5. Gali būti, kad atsakomybės vengusios ešelono vadovybės ir Baškirijos MGB pareigūnų rengtame pranešime nukentėjusiųjų skaičiai sumažinti.

 Krasnojarsko kr. Manos r.  Širokij Logo miškų ūkio brigada.  1955–1956 m.  Kazio Vilimo nuotrauka.  Lietuvos centrinis valstybės  archyvas, 0-128851.

Demagogija

Sudėtinga atsakyti, kodėl 1948 m., kai ginkluotas lietuvių pasipriešinimas jau buvo nukraujavęs, o miškuose slapstėsi tik apie 2–2,5 tūkst. pogrindžio dalyvių, SSRS vadovybė nusprendė ištremti iš Lietuvos 12 tūkst. partizanų bei jų rėmėjų šeimų. Skambūs pareiškimai apie galutinį ginkluoto antisovietinio pogrindžio sutriuškinimą, pogrindžio materialinės bazės sunaikinimą kelia abejonių ir leidžia manyti, jog pagrindinė 1948 m. deportacijos priežastis buvo darbo jėgos trūkumas Sibiro medžių apdirbimo pramonės įmonėse. Negalima atmesti versijos, kad taip bandyta „koreguoti“ Lietuvos gyventojų etninę sudėtį.

Centro komiteto (CK) pirmojo sekretoriaus Antano Sniečkaus ir Ministrų Tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo 1948 m. gegužės 18 d. pasirašytas nutarimas „Apie priemones ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų – buožių šeimų iškeldinimu“ ciniškai ir demagogiškai skelbė, kad „iškelti už Respublikos sienų“ partizanų ir jų rėmėjų šeimas būtina „turint omenyje darbo žmonių prašymą apsaugoti juos nuo buožių-nacionalistų bandų keršto“7. Nepaisant deklaracijų apie tai, kad trėmimą nutarta vykdyti „ryšium su besitęsiančiais kai kuriose respublikos apskrityse buržuazinio-nacionalistinio pogrindžio banditinio teroro aktais prieš gyventojus“ ir t. t., nemaža dalis tuometės Lietuvos gyventojų 1948 m. gegužės mėnesio deportaciją suvokė kaip sovietų kovą su lietuvių tauta ir brutalią „rusifikacijos priemonę“.

Agento „Solist“ pranešimo santraukoje pažymėta, kad operos ir baleto teatro solistas Kipras Pet­rauskas 1948 m. gegužės 21 d. pareiškė, jog „bolševikai pradėjo žmonių išvežimą iš Lietuvos. Jis (Kipras Petrauskas, – P. G.) pasakojo, kad pas jį lankėsi kažkokia moteris, kuri įspėjo, kad jį (K. Petrauską), o taip pat artistę Staškevičiūtę (tikėtina, kad minima operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė, – P. G.) taip pat išveš. Kipras Petrauskas pasakė, kad į šį išvežimą jis žiūri kaip į lietuvių tautos naikinimą“. Dokumente taip pat rašoma, kad 1948 m. gegužės 25 d. K. Pet­rauskas buvo iškviestas į LKP(b) Kauno miesto komitetą. Grįžęs jis teatro administratoriui Adomavičiui (tikėtina, kad minimas kompozitorius, dirigentas Pijus Adomavičius, – P. G.) pasakė: „Jie, tikriausiai nori, kad aš dėl išvežimo kreipčiausi į žmones ir pasakyčiau kalbą, bet jie iš manęs to nesulauks.“

Tas pats agentas citavo ir kitą žinomą solistą – Romaną Marijošių: „Vyriausybė elgiasi blogai, išveždama nekaltus žmones, moteris ir vaikus. Operacija vykdoma labai žiauriai, žvėriškai. Labai daug plėšikaujama. Jokios naudos iš tokio išvežimo nebus. Partizanai priešinsis ir sustiprins savo veiklą.“ Skundė agentas ir aktorių Joną Kavaliauską, viešai pareiškusį, kad gyventojų trėmimas „yra Lietuvos rusifikacija“8.

Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis 1948 m. gegužės 30 d. A. Sniečkui rašė, kad „iš miestų atsiųstas aktyvas nesugebėjo tinkamai vykdyti tikro aiškinamojo darbo“, kad ne tik tarp dalies inteligentų, bet ir tarp „dalies vidutinių valstiečių ir net tarp vargingai gyvenusių valstiečių bei darbininkų, buvo pastebėta panika“, pasigirdo kalbų, kad „tai tik pradžia“, kad „bus ištremti visi lietuviai“9.

A. Sniečkus laiške sąjunginės komunistų partijos (bolševikų) sekretoriui Andrejui Ždanovui apgailestavo, kad daugelis inteligentų į „banditų ir jų pagalbininkų šeimų iškeldinimą“ reagavo neigiamai. „Alytaus apskrities Simno progimnazijos direktorius po mokinių susirinkimo, kuriame nekalbėjo nė vienas mokytojas, sukvietė mokytojus į mokytojų kambarį ir į partijos valsčiaus komiteto sekretoriaus klausimą: „Ar viskas jums aišku?“, atsakė: „Aiškumą parodys istorija..., tu lietuvis, ar tau neskauda širdies?“ O paskui pokalbyje partijos valsčiaus komitete pasakė: „Iškeldindami lietuvius, jūs elgiatės žvėriškai.“10

 Irkutsko sr. Zimos r.  Ikonikų k. gyvenusių  Lietuvos tremtinių vaikai miško darbuose 1949 m.  Viktoro Janiselio nuotrauka. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 1-35605

„Ir šiais metais pas mus šaltis siekė iki 48°“

Taip laiške rašė į Krasnojarsko krašto Manos rajoną iš Anykščių apskrities ištremti žmonės savo giminaičiams. „Kada vėjo nėra, tai galima kęsti, o kada vėjuota diena, tai trūksta žodžių išsireikšti apie mūsų šalčius ir apskritai apie visą mūsų pergyventą laiką. Laukdami geresnio rytojaus, baigiame devintus metus ir nežinome, kada baigsis tas ilgesio ir kančių gyvenimo metas, kada galėsime grįžti į savo numylėtąjį kraštą ir vėl džiaugtis Šventosios smėlėtais krantais.“11

Per operaciją „Vesna“ ištremtų žmonių padėtį sunkino tai, kad gyvenviečių, kuriose būdavo apgyvendinami, administracija dirbtinai nuteikinėjo vietinius prieš atvežtus „baisius nusikaltėlius“. Į Krasnojarsko kraštą ištremtos V. Meškauskaitės-Misiukienės teigimu, „rusams buvo pasakyta: banditų atveža, užsirakinkit duris. Vandenį nešdavosi visi iš vieno krano, tai jį benešant dažnai koks rusiukas pribėgęs pjuvenų saują įmesdavo“12.

Nė kiek nehiperbolizuojant galima teigti, kad 1948 m. gegužę ištremti Lietuvos gyventojai tapo tikriausiais vergais. Iki J. Stalino mirties gyvenimo sąlygos buvo siaubingos, nuo 1953 m. pavasario jos šiek tiek gerėjo: už darbą pradėta mokėti didesnį atlygį, tremtiniams buvo leidžiama savo reikmėms apdirbti nedidelius žemės sklypus, laikyti gyvulių, švelnėjo tremtinių gyvenvietėse galiojęs „komendanto režimas“, gyvenviečių administracija leisdavo švęsti religines šventes.

 

1 LYA, f. V-135, ap. 7, b. 60, l. 67; b. 61, l. 23; b. 64.

2 LYA, f. V-135, ap. 7, b. 61, l. 109–112.

3 LYA, f. V-135, ap. 5, b. R-5334.

4 Arvydas Anušauskas, „Trėmimo operacija „Vesna“, www.šaltiniai.info/files/istorija/II00/A._Anu%C5%A1auskas._Tr%C4%97mimo_operacija_Vesna.II1501C.pdf.

5 LYA, f. V-11 ap. 1, b. 5, l. 176–178.

6 „Tremtinės Vitalijos Misiukienės prisiminimai: nuskandintos bitės, atimti namai ir pagalbos šauksmas Sibire“, Mūsų laikas, 2017-03-13, www.xn--mslaikas-qzb5f.lt/naujiena/kultura-ir-istorija/tremtines-vitalijos-misiukienes-prisiminimai-nuskandintos-bites-atimti-namai-ir-pagalbos-sauksmas-sibire.

7 LYA, f. 1771, ap. 190, b. 6, l. 42–43.

8 LYA, f. V-135, ap. 7, b. 52, l. 166.

9 LYA, f. 1771, ap. 11, b. 257, l. 52–55.

10 Vytautas Tininis. „Sniečkus. 33 metai valdžioje“. – V., 2000, p. 70.

11 Juozas Prunskis. „Lietuviai Sibire“. – Čikaga, 1981, p. 187.

12 „Tremtinės Vitalijos Misiukienės prisiminimai: nuskandintos bitės, atimti namai ir pagalbos šauksmas Sibire“, Mūsų laikas, 2017-03-13, www.xn--mslaikas-qzb5f.lt/naujiena/kultura-ir-istorija/tremtines-vitalijos-misiukienes-prisiminimai-nuskandintos-bites-atimti-namai-ir-pagalbos-sauksmas-sibire.