Liepos 19 d. Vytautui Kaladei būtų sukakę 70

 

Jo vardu nepavadintos gatvės, jis užmirštamas per oficialius minėjimus, apie jį nerašo enciklopedijose.

Lietuvos ypatingajame archyve saugomos 1972 m. Kauno įvykiuose dalyvavusiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos dokumentai atskleidžia, kad būtent dėl Vytauto Kaladės, sovietinio saugumo tardytojų pagrįstai vadinto pagrindiniu „masinio viešosios tvarkos pažeidimo“ kaltininku, drąsių ir ryžtingų veiksmų Romo Kalantos laidotuvių dieną prasidėjo svarbiu Lietuvos gyventojų pasipriešinimo sovietų okupacijai istorijos puslapiu laikomos masinės protesto manifestacijos.

Šių metų liepos 19 d. V. Kaladei būtų sukakę septyniasdešimt.

Ilgaplaukis teisybės ieškotojas

V. Kaladė gimė 1947 m. liepos 19 d. daugiavaikėje šeimoje. Tėvas mirė, kai jam buvo vieneri, motina liko viena su penkiais vaikais. Kūdikystėje dėl tymų ir skarlatinos komplikacijų V. Kaladė apako viena akimi, mokydamasis pradinėse klasėse susirgo tuberkulioze ir dėl silpnos sveikatos bei sunkios šeimos materialinės padėties baigė tik šešias vidurinės mokyklos klases. Būdamas šešiolikos pradėjo dirbti paštininku Kauno 8-ajame ryšių skyriuje, tačiau dėl nuolatinių stuburo skausmų negalėjo nešioti sunkių pašto siuntų, todėl perėjo dirbti pagalbiniu darbininku į „Stumbro“ likerio ir degtinės gamyklą. Nuo 1965 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro scenos darbininku, vėliau –­ scenos mašinistu (kai kuriuose dokumentuose profesija vadinama „scenos mechanikas“ arba „scenos motoristas“). Nepaisydamas prasto regėjimo daug skaitė, bandė rašyti apsakymus vaikams, mėgo muziką, žavėjosi teatro gyvenimu, svajojo tapti aktoriumi.

Kauno valstybinio dramos teatro 1972 m. liepos 12 d. išduotoje charakteristikoje apie V. Kaladę buvo rašoma: „Yra neramus, iššaukiančio charakterio. Dažnai konfliktuoja su tiesioginiais savo vadovais ir teatro administracija. Visą laiką ieško „teisybės“. Teatras pakenčia tokį elgesį, kadangi drg. Kaladė yra silpnos sveikatos ir pakrikusių nervų. Dalyvauja visuose teatro susirinkimuose ir minėjimuose. Ir kaip taisyklė, visada išstoja su nepagrįstais reikalavimais. Drg. Kaladės išstojimai visada sukelia juoką teatro darbuotojų tarpe. Keletą kartų buvo įspėtas dėl savo iššaukiančios aprangos ir ilgų plaukų, bet į tai jis pareikšdavo „vaikštau kaip noriu“.“

Kaip ir nemaža dalis to meto jaunuolių, V. Kaladė nešiojo ilgus plaukus, mėgo rengtis spalvingais drabužiais, puoštis įvairiais papuošalais. Dėl šių pomėgių ir pernelyg laisvo, tais laikais netoleruotino elgesio turėjo konfliktų su milicija: 1971 m. vasarą buvo sulaikytas už tai, kad Laisvės alėja vaikščiojo basas ir nešiojosi grojantį radijo imtuvą. Milicijos darbuotojai jokių kaltinimų nepateikė, tik grasino nubausti už valkatavimą ir „sanitarinės higienos nesilaikymą“, piktai priekaištavo dėl ilgų plaukų.

Pareiškime Kauno vidaus reikalų valdybai V. Kaladė rašė: „Aš dabar jau nebesusigaudau, ar galima turėti ilgesnius plaukus, ar egzistuoja milicijos nustatytas plaukų ilgio standartas? Tai jeigu visi – tai visi vienodai, o tai žmogus gali pagalvoti, kad ilgi plaukai tapo privilegija. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad „Vilniaus aidų“ ansamblyje muzikantai turi ne ką trumpesnius plaukus, bet jų netampo po milicijas.“

1971 m. rugsėjo mėnesį V. Kaladė, pasipiktinęs jaunimo madas ir „parazitinį“ gyvenimo būdą pašiepiančiu straipsniu, parašė ilgą laišką žurnalo „Nemunas“ redakcijai, kuriame, prieštaraudamas rašinio autoriui, apžvelgė tuometes socialines piktžaizdes: „Matydama jaunuolį ilgais plaukais, visuomenė veik neurasteniškai reaguoja į tai. (...) Jai (visuomenei) tiesiog fiziškai nepakeliamas bet koks pasipriešinimas, kuris ardo įprastą tylą ir verčia galvoti ar viską padarė dėl to jaunimo. Na ar ne klaidingas kelias, ignoruojant popmuziką ir įdomesnę aprangą? (...) Ta „visuomenė“ kuri iš kailio neriasi smerkdama hipius ir nesirenka žodžių apibūdindama juos, visai priešingai reaguoja (t. y. nereaguoja) kai prie mašinos, prie kurios stovi didelė eilė (paprastai iš tokių pardavinėjama mėsa) rankų pagalba (rankose kaladės) ant savo darbo vežimėlio (niekas net nepagalvoja, kodėl nepatogiame invalido vežimėlyje) su šratiniais ratukais privažiavo bekojis. Invalidas taip pat norėjo nusipirkti mėsos. Supratęs jo nebylų žvilgsnį, paėmiau trirublę ir be eilės paprašiau mėsos. Kas tada dėjosi sunku apsakyti nors ir sakiau, kad imu mėsą invalidui. Įsiutęs rėžiau „iššaudyti tokius būtų maža“. Vienoje sanatorijoje nuskendo vaikinas. Buvo sušauktas susirinkimas. (...) Susirinkime buvo šnekama apie pižamas, vitaminus tik ne apie tai, kad nuskendo žmogus. (...) Yra šeimų labai skurdžiai gyvenančių, yra senukų gaunančių senatvės pensijas viso 10 rub. [rublių] iš kurių turi pragyventi mėnesį laiko. (...) Kažkada buvo madinga patarlė, kad bet koks darbas puošia žmogų. Padirbęs supratau ant kiek naivu tikėti ja.“

Laišką, kuriame buvo pliekiama bloga lengvosios pramonės produkcijos gamyba, masiškai paplitusi spekuliacija, aštriai kritikuojami milicijos pareigūnų smurtas bei akla visuomenės netolerancija ilgaplaukių jaunuolių at­žvilgiu, autorius baigė pareiškimu: „Per gyvenimą eisiu nieko nesakančiu žvilgsniu, ilgais plaukais, basas. Replikoms neatsakysiu, nes per daug niekinu paviršutinišką nuomonę, kad aušinčiau burną.“

1972 m. balandžio 24 d. Kauno sporto halėje per popmuzikos atlikėjų iš tuometės Jugoslavijos koncertą V. Kaladė buvo sulaikytas ir nubaustas penkiolikos parų administraciniu areštu už tai, kad „triukšmavo, trukdydamas kitiems žiūrovams klausytis koncerto“. Atliekant bausmę, jauną vyriškį sukrėtė milicijos darbuotojų savivalė, nežmoniškas elgesys su suimtaisiais, girtavimas tarnybos metu. Teismo posėdžio metu jis kalbėjo: „Būdamas laikino sulaikymo kameroje, sužinojau kaip ten elgiasi su kaliniais. Prižiūrėtojai ir karininkai būna dažnai neblaivūs, žmonės miegojo ant grindų.“

Tardomas V. Kaladė ne kartą akcentavo, kad galvojo, jog R. Kalanta susidegino, kadangi taip pat patyrė milicijos darbuotojų savivalę bei smurtą.

„Šalin milicijos terorą ir bananus!“

1972 m. gegužės mėnesį Kauno valstybinis dramos teatras gastroliavo Vilniuje. Teatro scenos mašinistas V. Kaladė gegužės 17 d. vakare, naudodamasis laisva diena, parvažiavo į Kauną. Per tardymus jis tvirtino, kad turėjo vykti į kliniką pasitikrinti regėjimo, tačiau negalima atmesti versijos, kad parvažiavo būtent į R. Kalantos laidotuves.
1972 m. gegužės 18 d. apie 15 val. prie namo Kaune, Panerių gatvėje, kuriame gyveno R. Kalanta, skirtingų liudininkų teigimu, susirinko nuo kelių iki keliolikos tūkstančių žmonių. Kai susirinkusiuosius pasiekė žinia, jog laidotuvės įvyko keliomis valandomis anksčiau, kilo pasipiktinimas. Antanas Kačinskas reikalavo, kad artimieji parodytų ir duotų susirinkusiems velionio nuotrauką. Artimiesiems nepatenkinus reikalavimo, jis ir V. Kaladė ėmė skanduoti: „Lietuviai, nejaugi mes neparodysim gestapininkams [t. y. milicijos darbuotojams], kad mes tikri lietuviai!“, „Tegyvuoja Romas!“, „Šalin šitą santvarką!“, „Laisvę Lietuvai!“ ir kt. Vieningu liudijimų tvirtinimu, V. Kaladė, užlipęs ant sunkvežimio laiptelio, keletą kartų garsiai sušuko: „Visi į miesto sodą!“ Žmonių kolona pajudėjo iš Vilijampolės miesto centro link, pakeliui vis gausėdama. Pats V. Kaladė ėjo kolonos priekyje ir skandavo šūkius: „Lietuvos jaunime, paskui mus!“, „Romas liks visų širdyse!“, „Tegyvuoja Lietuvos jaunimas!“ ir kt., kuriems kiti eitynių dalyviai pritarė, vieningai šaukdami: „Valio!“ Praeinant pro Katedrą, R. Kalantos atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Trumpai pastovėję prie Kauno darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pastato, žmonės rinkosi Miesto sode, kur Rimantas Baužys perskaitė atsišaukimą, raginusį išsiaiškinti jaunuolio savižudybės priežastis. V. Kaladė taip pat kreipėsi į susirinkusiuosius ir siūlė rinkti pinigus paminklo statybai, kasdien rinktis pagerbti R. Kalantos atminimo, o vėliau visus pakvietė eiti prie Vidaus reikalų valdybos ir reikalauti, kad būtų paleisti už R. Kalantos namų ir susideginimo vietos lankymą suimti žmonės. Tarp susirinkusių sklido gandai, kad gegužės 14–18 d. milicija suiminėjo visus, kurie lankėsi prie namo Panerių gatvėje ar atėjo su gėlėmis į Kauno miesto sodą. V. Kaladės vedama kolona pajudėjo Laisvės alėja, skanduodama: „Išlaisvinsime suimtuosius!“, „Tegyvuoja ilgi plaukai!“, „Tegyvuoja Romas!“, „Tegyvuoja laisvas jaunimas!“, „Šalin milicijos terorą ir bananus!“, „Laisvę Lietuvai!“.

Ties Kauno soboru (dabar – Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, tuo metu – Kauno vitražo ir skulptūros galerija) pasilipęs ant laiptų V. Kaladė paskelbė: „Nevalgysime, negersime, lauksime, kol paleis suimtuosius!“ Virginija Urbonavičiūtė pranešė, kad mokytojai moksleiviams griežtai draudė dalyvauti R. Kalantos laidotuvėse grasindami, kad už dalyvavimą bus mažinamas elgesio pažymys, o abiturientams nebus leidžiama laikyti baigiamųjų egzaminų.

Milicijos darbuotojams išsklaidžius minią, V. Kaladė nuėjo į geležinkelio stotį ir traukiniu išvyko į Vilnių. Protesto veiksmai Kauno miesto sode ir centrinėse gatvėse tęsėsi iki 23 val. Įvyko keli susidūrimai su milicijos pareigūnais, padegtas milicijos motociklas.

Naktį iš gegužės 18-osios į gegužės 19 d. įvairiose Kauno vietose milicijos ir saugumo darbuotojai aptiko lapelius su šūkiais: „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“, „Šalin raudonuosius vabalus!“ Gegužės 19 d. rytą buvo skubiai sušauktas Kauno partinio aktyvo susirinkimas, kuriame milicijos ir saugumo organams buvo nurodyta išvaikyti demonstracijas. Per televiziją ir radiją į kauniečius kreipėsi Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Vladislovas Mikučiauskas, ragindamas laikytis rimties. Sutelktos didelės milicijos ir draugovininkų pajėgos, pasirodė automatais ginkluoti vidaus kariuomenės kareiviai. Galimiems neramumams malšinti pasiųsta 790 milicijos darbuotojų ir vidaus kariuomenės kareivių bei 600 draugovininkų.

Nepaisant radikalių priemonių, 1972 m. gegužės 19 d., apie 15 val. Kauno miesto sode vėl ėmė rinktis žmonės, prasidėjo susidūrimai su milicijos darbuotojais ir draugovininkais, kurie elgėsi gerokai aršiau negu išvakarėse, mušė visus pasitaikiusius po ranka nekreipdami dėmesio, ar tai moterys, ar vaikai. Kauno miesto vidaus reikalų valdybos 1972 m. gegužės 22 d. pažymoje yra duomenų apie tai, kad jaunuoliai mėtė į malšintojus akmenis ir „kitus daiktus“, per susirėmimus sužeisti 5 milicijos darbuotojai, du iš jų – sunkiai. Nėra išlikusių duomenų apie tai, kiek buvo sumušta ar sužeista demonstrantų, kadangi nukentėjusieji bijojo kreiptis į ligonines ar poliklinikas. Pažymoje yra minimi 25 per malšinimą lengvai sužeisti žmonės, tačiau nėra aišku, ar tai milicijos darbuotojai, ar draugovininkai, ar demonstracijų dalyviai.
Apie 17 val. demonstracijos buvo numalšintos.

„Aš matau tik viena akimi, jos matomumas apie 0,5, todėl blogai pastebėjau asmenis, su kuriais kartu buvau kelias valandas“

Oficialiais duomenimis už dalyvavimą 1972 m. gegužės 18–19 d. Kauno įvykiuose buvo sulaikyti 402 asmenys, iš jų – 351 vyras, 51 moteris. Tarp sulaikytų asmenų buvo 192 darbininkai, 99 bendrojo lavinimo, specialiųjų vidurinių, vakarinių bei profesinių technikos mokyklų moksleiviai, 44 aukštųjų mokyklų studentai. Taip pat buvo sulaikyta niekur nedirbusių žmonių, tarnautojų ir netgi kolūkiečių. 10 asmenų patraukta baudžiamojon atsakomybėn.

1972 m. balandžio 25–gegužės 9 d. per administracinį areštą prievarta nukirpti plaukai tapo V. Kaladės „ypatingu išoriniu požymiu“. Išsiskiriančia išvaizda jis buvo užfiksuotas susibūrimo Kauno miesto sode bei eitynių Laisvės alėja nuotraukose. Daugelis liudininkų tvirtino, kad ir prie R. Kalantos namų, ir Miesto sode, ir Laisvės alėjoje susirinkusiems jaunuoliams vadovavo „aukštas apie 24 metų amžiaus vyriškis, šviesiais trumpai kirptais plaukais“. Kolegą atpažino pro langą eitynes stebėję Kauno dramos teatro darbuotojai.

V. Kaladė buvo sulaikytas 1972 m. gegužės 19 d. Vilniuje. Per tardymus jis neneigė aktyvaus dalyvavimo Kauno įvykiuose, atvirai pasakojo apie įvykių eigą, citavo eitynėse skanduotus šūkius. Į klausimą apie kitus dalyvius jis atsakė: „Kaip jau parodžiau, mano pažįstamų ten nebuvo. Iš aktyvesnių dalyvių prisimenu jau mano paminėtą neblaivų su ilgais plaukais, apie 20 metų vyrą. Kitų, net aktyvesnių dalyvių aš atpažinti tikriausiai negalėčiau. Aš matau tik viena akimi, jos matomumas apie 0,5, todėl blogai pastebėjau asmenis, su kuriais kartu buvau kelias valandas.“

Per baudžiamosios bylos tyrimą bei teismą jis vienintelis nepripažino savo kaltės, neišdavė kartu buvusių pažįstamų, nepasidavė spaudžiamas tardytojų, reikalavusių prisipažinti, kad manifestacijose buvo neblaivus, ir žadėjusių už tokį „prisipažinimą“ gerokai sušvelninti bausmę.

Paskutinis žodis

1972 m. rugsėjo 25–spalio 2 d. vyko Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos teisiamasis posėdis. Aktyviausi R. Kalantos atminimo pagerbimo Kauno miesto sode ir eitynių Laisvės alėja dalyviai – V. Kaladė, A. Kačinskas, R. Baužys ir V. Urbonavičiūtė buvo kaltinami „šiurkščiu viešosios tvarkos pažeidimu“. Dar keturi asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn už gegužės 18–19 d. įvykdytus chuliganiškus veiksmus –­ išvartytus suolus ir šiukšlių dėžes, išdaužtus langus.

Žinodamas, kad gali rimtai apsunkinti savo padėtį, V. Kaladė vienintelis iš teisiamų Kauno įvykių dalyvių nepripažino savo kaltės. Paskutiniame žodyje jis išdėstė tvirtas pažiūras ir aiškią poziciją, dėl susidariusios situacijos kaltino milicijos pareigūnus, kurie jo nuomone, brutaliais ir niekuo nepateisinamais veiksmais išprovokavo susirinkusius žmones: „Man labai norisi, didžiai gerbiamas teisme, paklausti, ar tokia forma reiškiama žmonių pagarba velioniui pažeidė viešąją tvarką? Juk tada dar niekas netrukdė eismui, beje, mašinos ir nevažinėja per miesto sodą. Tad kodėl, nekreipiant dėmesio į žmonių jausmus, gėlės, kurias dėjo ant susideginimo vietos tyrų jausmų skatinami, buvo mindomos, metamos į šiukšlių dėžes? Kodėl, aš klausiu, buvo imtasi priemonių, tikslu neprileisti žmonių prie susideginimo vietos? (...) Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis ją išniekinti. Aš kategoriškai nesutinku su kaltinamosios išvados redakcija, esą aš dalyvavęs Kauno įvykiuose tik todėl, kad buvau baustas 15 parų. Gegužės 18 dieną aš pats asmeniškai mačiau sulaikant vaikiną už gėlių dėjimą ant susideginimo vietos. Man buvo žinoma, kad milicijos darbuotojai kitomis dienomis net leidę sau mindžioti ir mėtyti gėles į šiukšlių dėžes. Be to, iš anksčiau man buvo žinoma, kad minėtiems pareigūnams nesvetimas grubumas. Man buvo ne kartą pareikšta, kad aš šmeižęs milicijos darbuotojus, bet kaip sako patarlė, kas daroma už sienų, tas bus žinoma... (...) Prašau teismą atsižvelgti į tai, kad ne dėl žemų paskatų buvau aktyvus dalyvis Kauno įvykiuose.“

LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1972 m. spalio 3 d. paskelbė nuosprendį, kuriuo pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 1993 str. (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba aktyvus dalyvavimas juose) V. Kaladę nuteisė trejų metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. A. Kačinskas nuteistas trejų metų laisvės atėmimu, atsižvelgiant į ankstesnį teistumą, jam buvo skirta atlikti bausmę griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. R. Baužys nuteistas vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimu, bausmę atliekant bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. V. Urbonavičiūtė nuteista lygtinai, neskiriant laisvės atėmimo.

Bevardis Kauno pavasaris

Kauno įvykių temą tyręs žurnalistas Alvydas Dargis tvirtino, kad V. Kaladė, atlikdamas bausmę Tiumenės srities sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje, buvo gerbiamas ir kalinių, ir kolonijos administracijos, pagarbiai laikomas politiniu kaliniu, kadangi žinios apie R. Kalantos susideginimą ir „lietuvių sukilimą Kaune“ buvo pasiekusios Rusijos gilumą. Grįžęs iš įkalinimo įstaigos, jis negalėjo susirasti darbo ir gyveno skurde. Nuolat blogėjo sveikata. Viename iš straipsnių A. Dargis aprašė beviltiškas darbo paieškas: „Teatras yra labai svarbi ideologinė įstaiga!“ – reikšmingai pasakė Kauno dramos teatro direktorius R. Tumpa, kai sugrįžęs iš lagerio, ten atbuvęs lygiai 3 metus, Vytautas Kaladė norėjo vėl įsidarbinti scenos darbininku. Kuo tik jis nesisiūlė; morge sanitaru, kapinėse duobkasiu, viešojo tualeto prižiūrėtoju, bet visur, išgirdę jo pavardę, atsisakydavo paslaugų. Buvo užsukęs net į Arkikatedrą baziliką, kad priimtų pašluoti šventorių, bet zakristijonas bailiai sumosavo rankomis ir, įkišęs kišenėn smulkų bank­notą, mandagiai išstūmė pro duris.“

LSSR Aukščiausiasis teismas 1989 m. rugsėjo 1 d. nutarė, kad pagerbti R. Kalantos atminimo susirinkę žmonės, išskyrus asmenis, daužiusius langus, varčiusius suolus bei šiukšlių dėžes, „pasinaudojo tuo metu veikusios Lietuvos SSR konstitucijos numatytomis piliečių teisėmis į susirinkimus, mitingus“, baudžiamoji byla nutraukta „nesant jų veikoje nusikaltimo sudėties“.

„Nors man bloga darosi vien pamačius jūsų „teisingumo“ įstaigą, – 1989 m. rugsėjo 14 d. pareiškime LSSR Aukščiausiajam teismui rašė V. Kaladė, – kreipiuosi dėl reabilitacijos pažymos.“ 1995 m. vasario 12 d. jis mirė Kauno slaugos ligoninėje neatsigavęs po galvos smegenų operacijos.
2004 m. V. Kaladei suteiktas teisinis Laisvės kovų dalyvio statusas, 2006 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

1972 m. gegužės 18–19 d. vykusios manifestacijos nuolat prisimenamos, joms suteikta didelė istorinė reikšmė. Kauno pavasaris vadinamas „galingu lietuvių protestu prieš sovietų okupaciją“, „svarbiu nepasidavusios Lietuvos istorijos puslapiu“ ir t. t., tačiau vis dažniau jis pateikiamas kaip bevardis jaunimo protestas, užmirštant pagrindinius įvykių dalyvius su kukliu tuomečio Kauno valstybinio dramos teatro scenos mašinistu V. Kalade priešakyje.

 

Literatūros sąrašas:

Egidijus Aleksandravičius, Kastytis Antanaitis, Saulius Žukas. „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“. – V., 2002.

Leonas Kaladė. „Kovos už Lietuvos laisvę“, laisve.weebly.com.

Arnoldas Aleksandravičius. „1972-ųjų Kauno pavasaris: jaunimas reikalavo ne duonos ir žaidimų“, www.lzdraugija.lt/2017/05/1972-uju-kauno-pavasaris-jaunimas-reikalavo-ne-duonos-ir-zaidimu.