Mano gyvenimas buvo spalvingas, kupinas psichodelikos, intelektualumo. Tai lydėjo ir mano kartą. Studijų laikotarpiu Kauno dailės technikume, paskui Dailės institute nuolat supo kūrybingi ir ekscentriški žmonės. Pažvelgus atgal, kai kurios istorijos ir situacijos dabar atrodo visai kitaip: gyvenome baisiu laiku, makabriškoje sovietmečio realybėje, bet išlikome, ir dabar kaip fosilijos stirksome „gero gyvenimo“ epochoje. Kai kurie iš mūsų pražuvo.

 

Funikulierius

Kai vaikystėje keldavausi funikulieriumi, apimdavo begalinė laimė. Ši transporto priemonė generuodavo džiaugsmo hormonus. Girgždančios durys ir odiniai diržai, skirti laikytis stovintiesiems, pripildydavo širdį lūkesčio. Nepaprasto, stebuklingo jausmo, kažko nenusakomo, kas tuoj tuoj tau nutiks. Pakels dangaus ar debesų link, patirsi kažką nuostabaus. Leis pajusti levitacijos jausmą.
Dabar ten stovinčiųjų paprastai nėra. Gali sėdėt ant dviejų suolų, gali atsigult, nes vietos ir erdvės pakankamai.
Jei kadais funikulieriaus vagonėlis sprogdavo nuo besikeliančių žmonių, dabar jame dažniausiai esu viena arba su pora kitų atsitiktinių smalsuolių, niekada nebandžiusių šio malonumo, arba su jauna bendrakeleive, vaiku vedina moterimi, besitikinčia pradžiuginti atžalą.

Keistas dalykas: vis dažniau stebiu, kaip vaikai reiškia emocijas. Pyksta, išraiškingai reikalauja, bet kad šiaip džiūgautų dėl kokios smulkmenos – retai. Apskritai šiandien reikšti emocijas – blogas tonas.

Ir tai, matyt, dabar skiepijama nuo vaikystės. Mes net džiaugsmą dėl peties, kurį apdergė praskrendantis žvirblis, reikšdavom audringai.

Aišku, mano mieste žmonių beveik neliko. Ypač tai junti vakarais ir savaitgaliais. Niekas nevaikštinėja šiaip sau. Tai pavojinga. Moterims ir vaikams – ypač. Papasakosiu apie mūsų, o kartu ir menininkų bohemščikų, dingusį pasaulį. Tokio jau nebebus niekada. Supratote tikriausiai, kad nesu optimistė? Taip, nesu. Optimizmo galite pasisemt telike prieš šventes.

Autorė – pirma iš dešinės

Kalbėsiu kiek melancholiškai, kaip apie Palangos jūroj nuskendusią meilę. Tai asociatyvi metafora. Čia rasite daug asociatyvių pavyzdžių, išgalvotų personažų ir situacijų – ne viskas atsitiko man. Buvau kitų gyvenimų stebėtoja, klausytoja. Pamaniau, verta visa tai fiksuoti: mūsų laikotarpio akimirkas ir personažus, situacijas, beveik išmirusius intelektualus ir valkatas menininkus. Šiandien jų nebeliko, žmonės vienas su kitu nebesiliečia oda, nesusisiekia jutiminiais receptoriais bei impulsais, nebejunta pavojaus ir negelbsti to, kurį reikia gelbėti, nebetiesia jam virvės, kad ištrauktų, bet dažniau įteikia ją, kad pasikartų. Kad nesimaišytų po kojom, nedirgintų savo problemomis, nejaudintų.

„Kvėpuokite giliau, jūs susijaudinęs!“ – garvežio vagone filmuojamoj scenoj aktorius privalėjo suvaidinti socializmo statybos euforiją, entuziazmą ir ryžtą. Ilfo ir Petrovo knygoje. Ji nemari. Jis grįžo, po perkūnais! Socializmas gyvas ir klesti, po velnių! Visi tie pezėjimai, kad mes vertybiškai perėjom į kitą atmosferos sluoksnį – mitas. Toks pats dusinimas ir fantasmagorija. Kartais atrodo, kad užtrokšiu ar kad einu iš proto, nes tarsi katapulta esu išmesta laiku atgal. Sveiki atvykę į psichodelinį daržą.
Užeikit, išgersim krupniko ir pasikalbėsim. Tik jei turit laiko. Skambindama niekada nepamirštu paklausti: ar galit dabar kalbėti?
Tai ar galit?

Maitinimosi ypatumai ir Kauno keistuoliai

Menokalvės¹ laikais prie kiekvieno kampo buvo valgyk­lų. Skirtingos valgyklos mums buvo reikalingos dėl įvairovės: neįdomu juk nuolat pietauti bufete, vis ten pat, kartu su dėstytuvais, tais pačiais veidais. Susikomplektuodavom būreliais ir varydavom apačion. Algis rekomendavo mums, pavyzdžiui, pašto valgyk­lą kaip itin kokybišką ir sočią, apačioje buvo „Žibutė“ ir „Šatrija“, antro aukšto valgykla prie Soboro su firminiais cepelinais, nusimaldavom net iki Panemunės „Eglės“ čeburekų arba kulniuodavom „Žalio kalno“ link. Toji buvo prestižinė.

Koja už kojos keliauji Italijos² rajono gatvelėmis, pro sukrypusius namelius ir kiemus, kur stovi baisūs zuikiai bei vilkai, nukrėsti pagal rusiškų filmukų vaikams pavyzdį, subesti klomboje priešais langus. Būtinai pro juos praeidavom, kaskart kaifuodami nuo to klaikaus vaizdelio ir bandydami įsivaizduoti tų šyrpotrebinio stiliaus kūrinių savininkus. Jų atitikmuo buvo ir „Raudonkepuraitės“ vaikų darželio kieme – neapsakomo baisumo porelė. Šiuos egzempliorius įkeldavom į savo atmintukus, kad žinotume, kur galima atgaivinti emocijas ir gauti turboužtaiso idėjoms.

Centre slankiodavo keistoki personažai, puikiai iliustruojantys visą laikotarpį. Keliaujant pietų kartais šmėsteldavo tokia moteris su juodu raiščiu ant nosies, ir man atrodė, kad ji praeityje sirgo sifiliu ir todėl nukrito nosis. Bet ne, pasirodo, taip demonstruodavo panieką okupantams: pastarieji neva dvokė ir nebeliko nieko kita, kaip tik užsirišti raištį ant nosies, kad prislopintų tą dvoką ir netrauktų jo į švarius smetoniškus plaučius.

Ties „Pasakos“ kavine kartais matydavau žirgliojantį vyriškį, tas irgi buvo čiūdnas... Kelnės – kliošinės, apačioje itin platėjančios ir gerokai per trumpos, marškiniai didoki ir besiplaikstantys, kaip ir hipiški plaukai, rankoje – „VEF Spidola“, tranzistorinis radijo imtuvas kaip rankinukas. Jis eidavo lyg vabalas čiuožikas. Tas bičas čiuožė Soboro link plačiai mosikuodamas rankomis – lygiai taip pat kaip sovietiniame animaciniame filmuke apie Skruzdėlytę Tauškalytę. Per trumpos kauliukų nesiekiančios kliošinės kelnės vyniojosi aplink blauzdas, kaklas ištemptas priekin, o su kiekvienu žingsniu ilgi hipio plaukai ūžčiojo pirmyn atgal kaip Jemelios. Povyza kažkuo panašus į B. Buračo „Sėjėją“. Judesio ekspresija.

Kartais horizonte pasirodydavo dama, kalbėdavo, kad ji praeityje guosdavusi nusiminusius vyrus ar panašiai. Žiemą vaikščiodavo be kojinių, paprastai vilkėdavo šviesų vilnonį kostiumėlį su lapės apykakle, o tos plikos blauzdos man keldavo šiurpą, kaip ir keista šukuosena: tarsi caré, bet nugaroje iki pusės kaukolės nuskusta plikai, kaip šiandienio Šiaurės Korėjos diktatoriaus. Tuo laiku – neįprastas vaizdelis, nes pankų judėjimas prasidėjo gerokai vėliau, gal tik po dešimtmečio. Tokia šukuosena visiškai nederėjo su tuomečiu vyraujančiu stiliumi, juolab kad ji tikrai nebuvo panaši į kokią meno pasaulio paukštytę.

Laisvės alėjoje galėjai užsirauti ant dar vienos ponios. Apie ją pasakodavo, kad išėjusi iš proto, kai neva pamatė telefono būdelėje, tiesiog gatvėje, su kažin kuo besigniaužančią savo dukrą. Ji siaubingai keikdavosi ir vaikščiodavo su aliuminio kanute pienui, didesne nei įprasta. Energingai lėkdavo septynmyliais žingsniais tarsi Kaščėjus Nemirtingasis švytuodama kanute ir barškindama dangteliu ir jei netyčia kas nors ją užkalbindavo, baigdavosi nelabai kaip. Grupiokas kartą praeidamas kažką tarstelėjo, tuomet ji ėmė rėkti ir nusivijo mosuodama ta kanute, o mes visi jau bėgte pasileidome iki „Kauno svetainės“ dusdami iš baimės, kad tik negyvai neužtvatintų.

Į Pelėdų kalną vedė mediniai laiptai, kuriems nuolat trūkdavo kelių pakopų, todėl jais lipdavome įsitempę, ypač žiemą, kai pasnigdavo, o studentai tą sniegą sumindavo į ledą... Trys šimtai meniško jaunimo aukštyn žemyn keliskart per dieną – juk ne juokas. Netikėti įvykiai pagardindavo ir taip spalvingą kasdienybę: kažkokia pana anksti ryte, kai dar visai tamsu, susikaupusi lipo tais laiptais ir, aišku, baiminosi, kad tik neprasmegtų skradžiai... Šiaip ar taip, ją ištiko smūgis – po laiptais tūnojo kažkoks tipas. Tamsoje ji teišvydo akis ir ėmė klykti.

Žinoma, ilgai aptarinėjome ir nagrinėjome: kokio perkūno ten tupėti? kad pažiūrėtum po sijonu?
Keistų fintikliuškų kai kurie prisigalvoja.

Niekada nežinai...

Ar bus išganyta bohema? Kas gi prisimins juos, tikrus, autentiškus, o ne nuglaistytus, briliantinu suteptais plaukais, nuo smokingų nurankiotais visais pūkeliais... Kai laikas prisiminimus ir jų saugotojus neša tolyn, kai atmintis ima painioti faktus ir datas, sunku susieti tai, kas tikra, ir tai, kas jau virto legenda ar fantazijomis... Gyvi liudininkai pavojingiausi ir nepageidaujami. Visose srityse. Geriau, kai jie serga Alzheimeriu. Trokštame gyventi iliuziniame burbule, taip ramiau ir patogiau. Laikas turi savybę nugludinti, nušlifuoti įvykius ir asmenybes, kaip kopose gulinčius medžio gabaliukus, smėlis nušveičia visus ženklus, silpnybes ir charakterio bjaurastis. Neteisk ir nebūsi teisiamas.

Kur riba, prie kurios susitinka faktai ir jų nutylėjimas? Faktai padeda pažinti ir suprasti motyvus, aplinką ir galiausiai pačių menininkų kūrybą. Nutylėjimai paprastai glorifikuoja ir vainikuoja laurais. Mes vengiame apie tai kalbėti, tarsi tikrieji biografijos faktai sumenkintų kūrinius, baiminamės to. Jei kūryba vertinga – tiek pat svarbūs ir potyriai, lydėję autorių, jo kryžiaus kelius ir košmarus. Kūryba tegali glorifikuoti. Kampas, Skačka ar Uždavinys netapo nė kiek menkesni dėl savo silpnybių. Baisiau, kai visiškas nulis ima gyventi kaip bohemščikas, vaizduoja genijų ir eksploatuoja tai savo negaliai pateisinti, o kūryboje yra absoliutus impotentas. Kiek buvo tokių jų, neišsivysčiusių ir nepasiekusių meistriškumo, įsijautusių į laidoko vaidmenį ir žlugusių? Nemažai. Nemažai ir sužlugdžiusių talento užuomazgas – dėl pozos ir vaidinamojo bohemščiko vaidmens. Įvaizdis užgožė pagrindinį tikslą ir siekį – kopimą kūrybos viršūnėn...

Bohema silpsta ir nyksta, o gal net jau ir galutinai išnyko. Jos likučiai paliegę ir pasenę, juokeliai priblėsę, akys užgesusios, kupini nuovargio ir liūdesio. Atpažįstu juos iš desperatiško šūkčiojimo kokiame nors archajiškame pasisėdėjime senam parodrūmy ar urbanoj, niurzgėjimo socialiniuose tinkluose. Ir iš akmenų inkstuose... Liūdna, kai jaunystės nelieka, šaunumo – taip pat, o trykštantis hipio šmaikštumas atrodo apgailėtinai: kretantys, žili plaukai iki subinės... Kartais matau tokias pražilusias gulbes, jų siluetai anaiptol ne gazelių, bet tebesipuošia indėniškais papuošalais ir indiškais sijonais. Visi šie personažai užstrigę kažkur 9 dešimtmety ir tarsi turėtų byloti apie jaunatvišką sielą, bet... Jie dabar kelia tik gailestį. Kažkoks Rožytės sindromas. Baisiausia, kai matomas akivaizdus skurdas ir nepriteklius, nuo to man tvenkiasi ašaros. Kaip taip atsitiko?

Kauno dramos teatro vidinis kiemas. Nuotraukos iš autorės asmeninio archyvo

Laukinis kapitalizmas bohemai ant šaknų užpylė saliarkos. Kol suvokė, kas vyksta – susipainiojo padurkuose ir griuvo veidu į samanas...

Prie dangaus vartų, lyg prie tualetinio popieriaus kanceliarinėse palei dramteatrį, nuvingiavo baisinė minia... Bohema lūkuriuoja su terbutėmis ir papkėmis, už ausų užkištais pieštukais, kol šventas Petras skelbia patekusiųjų dangun sąrašą. Palei žiojinčią verdančios lavos gerklę, užmetęs koją ant kojos dilde brūžina nagus ir tyliai sau po nosim niūniuoja „stairway to heaven“ plaukuotas iki pat uodegos Edzka... Nežinai, kada gali būti naudingas.

O fone skamba Aliluja dlia vsech iš „Junona i Avosj“...

Pagarsinkit.

 

1 Prieškariu meno mokykla, paskui ir Dailės instituto Kauno fakultetas.
2 Buvusi Italijos gatvė Žaliakalnyje, dabar Mackevičiaus.