Nebūčiau pagalvojusi, kad pavyks prisiliesti prie tokios daugybės garsių XIX–XX a. pradžios žmonių biografijų. Žinoma, netiesiogiai – Sankt Peterburgo archyvuose. Jų darbuotojai viską duoda, yra malonūs ir geranoriški, bet ne visada viską gali. Sankt Peterburgo mokslų akademijos archyvas (Rusijos Federacijos MA archyvo filialas) dirba tris dienas per savaitę ir tik po septynias valandas. Duoda tik 5 bylas per dieną. Ir tik 9 darbo vietos, kelios – stalo kampai arba jų pusė! Kaip čia neprisiminsi Vilniaus genealogų skundų, jiems viskas negerai: ir darbo valandos per trumpos (nors dirba visą savaitę po 8 ar net 9 val. kasdien), ir bylų mažai (nors atneša po 10) etc. Taigi archyviniam darbui Rusijoje ar kur kitur turi pasirengti. Ir toli gražu ne visada paieškos sėkmingos. Rezultatai gali būti labai įvairūs. Anuomet dėl įvairių priežasčių daug asmenų, netinkamų valdžiai ar to meto istorijos vedliams, buvo neįvertinti, jais nesidomėta. Antra vertus, per tą laiką Rusijos archyvuose atsirado naujų suformuotų bylų gan savitais pavadinimais, pvz., neišskaitomi, nepilni, neiššifruoti dokumentai ar pan. Suprantama, rusų mokslininkams tokie dokumentai nieko nesako, neretai jie sudėti ne eilės tvarka, bet būtent juose gali rasti, ko nesitiki. Pritariu prof. Alfredui Bumblauskui, kad faktografinė istorija – kančia moksleiviams, ji jau atgyvenusi, tačiau bėda ta, kad be jos, net ir prisiskaitęs daugybę labai garsių asmenų filosofijų, nieko nauja kultūros istorijoje nepasakysi, vienokie ar kitokie sapaliojimai, ir tiek. Visa tai, ką dabar dėstau, sieju su dviem išskirtinėmis asmenybėmis: Simonu Daukantu ir Eduardu Volteriu. Jie abu gyveno ir dirbo Sankt Peterburge skirtingu laiku, tačiau geografiškai labai netoli, abipus Nevos nutįsusiose Anglų ir Universiteto krantinėse. Pirmajam kitais metais sukaks 225-eri, antrasis neseniai „atšventė“ 160-metį. Abu kadaise buvo jungtis tarp Piterio ir Lietuvos, kurios negalėjo nė vienas to meto kultūros žmogus apeiti.

Simono Daukanto vaikščiotomis gatvėmis

Stoviu ant Leitenanto Šmidto tilto ir nežinau, kurion pusėn pasukti. Neva, kaip visada, kas kelias minutes keičia spalvą, ir vienoje, ir kitoje jos pusėse gali praklaidžioti ne vieną dieną, bet šiandien man tai nerūpi. Pro aikštę su Petro Pirmojo paminklu pasuku buvusių Valdančiojo senato rūmų link. Dabar juose įsikūręs iš visų pusių saugomas Rusijos Konstitucinis Teismas. Už arkos, buvusio Sinodo pastate, yra Boriso Jelcino biblioteka, į kurią gali ir užeiti. Tiesa, reikalingas pasas ir... diplomas. Apsidžiaugiu, kad jį vis dėlto turiu, ir užsirašau į Rusijos nacionalinę biblioteką Nevos prospekte, anuomet pačią garsiausią Imperatoriškąją viešąją biblioteką, kurioje dirbo ne vienas lietuvis ir ilgas valandas praleisdavo mūsų herojai.

S. Daukantas gyveno visai netoli Senato – katalikų Šv. Stanislovo bažnyčios namuose Nr. 10. Taigi Anglų krantinėje jis pasukdavo į Anglų prospektą, o iš čia visai netoli ir Bolšaja matroskaja (Didžioji jūrininkų) gatvė, nuo 1925 m. vadinama Sojuza pečatnikov (Spaustuvininkų sąjungos) gatve. Nuo jo namų netoli Teatro aikštė su garsiuoju Marijos teatru. Ang­lų krantinėje XIX a. pirmoje pusėje netrūko vaikštynių ir renginių, tarp jų ir „Peterburgo serenadų“, tai yra muzikantų, kurie valtyse grodavo pučiamaisiais. (Beje, tokių serenadų ir dabar gali išgirsti Nevą užtvindančiuose laivuose ir laiveliuose vidurnaktį prieš pakeliant tiltus.) Šioje krantinėje, šalia Senato, buvo Lavalių namas, garsėjęs kultūrine veikla ir didele biblio­teka. Jame su Aleksandru Puškinu susitikdavo S. Daukanto kurso draugas Adomas Mickevičius. Užeidavo ir S. Daukanto viršininkas, A. Mickevičiaus draugas, Senato Trečiojo departamento Pirmojo skyriaus Lietuvos metrikos archyvo vedėjas (metrikantas) Pranciškus Malevskis. Tikėtina, užsukdavo ten ir Simonas, nes kam ne kam, o knygoms jis nebuvo abejingas.

S. Daukantas... iškiliausia XIX a. pirmos pusės asmenybė. Pirmoji Lietuvos istorija lietuvių kalba 1822 m. (beje, tais pat metais Vilniuje buvo išleista ir A. Mickevičiaus pirmoji poezijos rinktinė), pirmoji Lietuvos kultūros istorija, „Abėcėlė“, skaitinių, ūkio patarimų knygelės, žodynai, tautosakos rinkiniai. Sakytum ne žmogus, o institutas, viską rengęs ir spausdinęs savo paties uždirbtais pinigais. Deja, jo biografijoje, išsamiai pateiktoje istoriko Vytauto Merkio, tebesama klaustukų. Pavyko rasti S. Daukanto nepublikuotą biografiją, kažin kokiu reikalu rašytą to meto Senato tarnautojo, dokumentų apie jo artimus žmones. Reikia tirti ir, kaip sakoma, bus matyt.

S. Daukanto biografijos čia nepriminsiu, ne tas skaitytojų ratas. Per Leitenanto Šmidto tiltą einu į Vasiljevo salą, kurioje lietuvių irgi netrūko.

 

Vasiljevo saloje

Leitenanto Šmidto krantinėje (ji yra Universiteto krantinės tęsinys) 7-oji linija (ne gatvė, o viena gatvės pusė, todėl ir vadinama linija) prasideda dideliu klasicizmo stiliaus pastatu, kuriame gyveno garsūs mokslininkai ir Mokslų akademijos tarnautojai. Jis iki šiol vadinamas Akademikų namu. Sovietiniais laikais jo išorinės sienos buvo aplipintos 27 memorialinėmis lentelėmis su iškilių fiziologų, botanikų, zoologų, lingvistų, fizikų etc. pavardėmis. Name netrūko ir filologų, istorikų etc., tačiau, žinoma, ne visi jie buvo įamžinti. Kaip gyveno, galima susipažinti akademiko Ivano Pavlovo memorialiniame bute. Taigi tame name buvo ir privatdocento, vėliau – profesoriaus E. Volterio butas. Jame rinkdavosi lietuviai studentai, tarnautojai, užsukdavo atvykėliai. Apie tai „Literatūroje ir mene“ jau rašiau („Universitetas prie Nevos“, 2016, Nr. 31–32, 35). Tačiau tęsdama darbą radau dalį, atrodo, nežiūrėto ir neskelbto palikimo – įvairiu metu profesoriui rašytų laiškų lietuvių, lenkų, vokiečių, rusų kalbomis. O juose – to meto Lietuvos istorija, ne vadovėlinė, o skaudi, neišgalvota, neišdailinta, kartais naivi, tačiau visuomet tikra.

Dalis bylų pavadintos konkrečiomis pavardėmis, žiūrėtos ir publikuotos. Kaip žinoma, dėl įvairių priežasčių artimiausi E. Volteriui buvo Pranas Vaičaitis, Kazimieras Būga ir Augustinas Voldemaras. Po P. Vaičaičio mirties A. Voldemaras užėmė jo vietą MA bibliotekoje. Istorikas Gediminas Rudis 2010 m. paskelbė A. Voldemaro 1902–1919 m. laiškus E. Volterio žmonai Aleksandrai, kurią šis vadino Mamyte, o vėliau tiesiog Juja. Pasak istoriko, A. Voldemarui Volterių namai „buvo tapę pačiu tikriausiu ramybės užutėkiu, kuriame jautėsi netgi jaukiau kaip tėvų namuose“. Ir ne tik jis. 1918 m. pabaigoje E. Volteris turėjo bėgti iš lenininio Petrogrado, kitaip tariant, „vykti komandiruotėn“ į Vokietiją, Latviją ir Lenkiją „akademijos bibliotekai ieškoti knygų bei slavų, lietuvių filologijos ir etnologijos mokslinių tyrimų tikslais“. Tai buvo tik pretekstas, iš komandiruotės jis nebesugrįžo. Beje, būtent E. Volteris pirmasis, dar 1887 m. vartė Kivyliuose pas Kauneckius buvusį S. Daukanto archyvą ir apie tai paskelbė spaudoje. Tais pat metais jis S. Daukanto „Istorijos žemaitiškos“ rankraštį išsivežė į Peterburgą norėdamas jį perrašyti ir publikuoti. 1920 m., jau gyvendamas Kaune, jis pagal raštą nustatė, kad minėtos pirmosios lietuviškos istorijos „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ autorius yra S. Daukantas. Taigi yra tiesioginis ryšys tarp S. Daukanto ir E. Volterio. Tai liudija ir jo archyve saugoma S. Daukanto portreto (dail. Jonas Zinkevičius) nuotrauka.

 

Lietuvos istorijos fragmentai laiškuose E. Volteriui

 

1891 m. rugsėjo 29 (17) d. kunigo Antano Radušio laiškas:

Jusų Mylista!

Siunčiu 84 giesmeles, anksčiau prisiųsti negalėjau, nes neturėjau laiko jų sau persirašyt. Klaidas, kokios yra jose Tamsta pasistengsi pertaisyt. Jose prisilaikau tarmes dzukų.

Jeib busi Tamsta kada musų krašte, meldžiu ir pas mane atsilankyti. Su didele pagarba

Kun. Radušis

Adres Šilavotas per Prienus

Marijampoles pacietas

Gm. Chlebiškio

Persergėjimas: meldžiu nespausdint graždanku bet lietuviškomis raidėmis. A. R.

 

Į Lietuvą E. Volteris ne kartą atvyko su žmona. 1896 m. liepos 19 (7) d. jis apsistojo jaunojo bičiulio, Sankt Peterburgo universiteto studento, aktyvaus jo namų svečio Jurgio Luckaus tėviškėje Didžiojoje Kirsnoje. Žmoną laišku informavo, kad greitai vyks į Kauną ir į Sintautus.

J. Luckaus 1896 m. liepos 19 (7) d. laiškas P. Vaičaičio draugui Antanui Daniliauskui į Sintautus:

Mielas Antanai

Ant galo sulaukiau svečio p. Volterio, ale tik tu didelis tinginys ką neatvažiavai, tiesą sakant negalėjai, nes pas tave svečiuojasi ponia Volterienė, pabučiuok Jai nuog manęs abidvi ranki. Aš ik šiol nieko nedariau; šieną pjoviau, rugius kirtau; esmi sveikas (Parvažiavau dabar ant nedelios namon ir pirma laukiau, bet – nesulaukiau, o dabar netikėtai radau svečią). Linkentis tau viso gero

Draugas Jurgis Luckus.

 

Antanas Daniliauskas tais pačiais metais E. Volteriui siųstos nuotraukos antrojoje pusėje užrašė: Godotinam Globėjui lietuvių o mano mokįtojui ir geradėjui P. Volteriui ant atminties. Vydūnas 1910 m. birželio 8 d. Volteriui atsiųstos nuotraukos antrojoje pusėje užrašė: Branginamam mokslininkui Lietuvos bičiuliui Ed. Volteriui kaip ženklą, jog širdingos mano mintys jį lydės ir su juom pasiliks. Tokių užrašų ant nuotraukų yra labai daug, tik, deja, ne visų tapatybes šiandien yra lengva nustatyti.

 

1900 m. gegužės 25 d. Petro Rimšos laiškas iš Pilviškių:

Gerbiamasai pone

Tai jau kelinta diena kaip gyvenu tėviškėj. Smagu čion yra. Šį tą jau pradėjau rinkti Lietuvos etnografijos. Turiu jau moterišką kostiumą – kiklikas, marškiniai, sijonas, galionas, šliurės it t. t. Toliaus turiu seną nuo 60 metų stalą su stalynomis ant kurių pvz. deda ragažė šutintų bulvių. Šeimyna gi ima iš tos stalo ragažės tas bulves lupa žievę ir valgo su pieno barščiais ir t. t. Šiame stale ypatingos tik tos stalynos. Teipogi turiu senoviškas girnas. Dėžė tų girnų ne iš lentų sukalta kaip tai dabar darosi, tik iš didelio medžio vieta išgriaužta ir toj vietoj telpa akmuo. Toliaus – pusstoklės, kurioms ausdavo senės senei. Žagrę su mediniais noragais ir daug visko galima bus čion rasti. Pinigai – gi būtų reikalingi. Ugi kažin tokių kostiumų ar tik po vieną reikalinga yra turėti? Jų – gi įvairių yra. Vyrišką frikvoldę šrutakvoldę (sermiegą) lopinę (kepurė) taipgi bus galima gauti. Gerai reiktų man žinoti kieno pinigais prisieis samditi arklius parvežimui daiktų. Juk dabar darbymetis, dykai juk nieks nedalys (...). Žodžiu, kai Jųs žinosit ką man pranešti. Kaip sakėt apie 20-tą gegužės Vilniuj labai man napalanku bus būti. Žmuidzinavičius šiandien yra Vilniuje, tas gal užtruks iki 20-ti. Tada Jųs ten susitarę tą patį man pranešit, ir aš žinoma sutiksiu. Su guodone

Petras Rimša

Beje, rodos reikalinga yra Jums žinoti plačiau apie mane, kad pranešti gubernatoriui. Vardas mano Petras, tėvo Simonas, Suvalkų gub. Vilkaviškio pav. valsčius Pažerių, kaimas Naudžių. P. R.

Ypač buvo gerbiama E. Volterio žmona. 1912 m. kovo 29 (17) d. iš Dusetų K. Būga jai siunčia atviruką su pasveikinimu rusų kalba (autorės vertimas): Brangiausioji Mamyte! Sveikinu Jus ir angelą su šventiška gimimo diena ir linkiu Jums nuo Aukščiausiojo visų gėrybių, o labiausiai sveikatos. Jus mylintis, Jūsų nevertas sūnelis Kazimieras. Tačiau E. Volteriui jis rašė daug konkretesnius dalykiškus laiškus.

 

1909 m. gegužės 21 (19) d. K. Būgos laiškas iš Pažiegės:

Brangusis Mokytojau ir Prieteli!

Pagalios, ačiū Dievui, sušilo jau ketvirtą dieną, kaip turime po 15–17 laipsnių. Medžiai jau baigia sprogti. Sodnai dar nežydi.

Prašau atvažiuoti Pažiegėn: lauksiu aš, mūsų namiegai ir nevienas dusetiškis. Dainų, raudų ir pasakų galima bus užrašyti – kiek tik norint. Tikiuosi, kad pasiseks užrašyti ir skudučių griežimą (ben kokius keturis tančius).

Paštą į Dusetas veža utarninkais ir pietnyčiomis. Jei Tamsta, gavęs šį laiškelį, įdėsi savo atsakymą lig subatos (23.V) rytui, tai aš suspėsiu gauti utarninke, 26.V. Gerai būtų, kad Tamsta pribūtumei Rokiškin 27.V, seredoje, išvakariai (накануне) prieš Devintinę (Dievo Kūno šventę). 27.V aš nuvažiuočiau Tamstos parsivežti Pažiegėn iš Rokiškio.

Visgi Tamsta lig subatos rytui (23.V) pasistenk parašyti apie savo atvažiavimo dieną. Iš Peterburgo, sako, galima esą išvažiuoti vakariniu greituoju traukiniu 9 v. 40 m. Trečiosios klasės vagoną Dvinske sukabiną, kur kiek palūkėjus prikabiną prie Rygos traukinio, kursai ir atveža Kalkuonėn (Калкуны). Iš Kalkuonės Rokiškin išeina traukinys 10 v. 40 m. ryto.

Palieku su pagarba Jūsų belaukdamas. Kazimieras Būga

 

1911 m. gruodžio 4 (lapkričio 22) d. K. Būgos laiškas iš Kauno:

Brangusis geradėjau!

Pinigų gavau, – Dėkui! Apie tatai vakar parašiau. Šiandieną aš jau išvažiuoju iš Kauno Mosėdin, kur reikia man laiškai siųsti tokiu adresu

(...) Perduodu linkėjimus Motinėlei ir Augustinui

 

1904 m. spalio 4 d. Jono Basanavičiaus laiškas iš Varnos:

Godotinas Pone! Dasižinojau, kad Jus paskirtas censoriumi liet. rąštų Petrapylėje; džiaugiuosi ir veliju Jums pasekmingai pilditi naują dėl Jus darbą ir kantrei nesiot šitą nelengvą žmonių aptarnavimui naštą.

Siųnsiu Jums drauge nesenei išėjusias „Liet. pas. įvairias“ (I–II tomą)

Mano nervai labai silpni. Vis tiek (neįskaitoma) galiu prižadėti dėl slavų kongreso darbų atliktie.

Daug labų dienų!

D – B

 

Igno Končiaus 1912 m. liepos 13 (01) d. laiškelis:

Gerbiamasai!!!

Vargiai benuvažiuosiu kur buvau pažadėjęs: vis lija ir lija, o keliai dviračiu visai neišbrendami.

Dauguma fotografijų šiaip taip pasisekė: ir su juomis neleng­va – nėra saulės; nežinau kaip pasiseks padaryti.

Apie Deivakrėslį šiek tiek sužinojau; gal nuvažiavęs į vietą, daugiau ką nugirsiu –

Su pagarba

Ig. Končius

 

Antano Smetonos 1914 m. kovo 15 (03) d. laiškas iš Vilniaus:

Gerbiamasis Profesoriau!

Atsiprašau, kad aš Tamstos nesiklausęs padėjau Tamstos pavardę eilėje Vairo bendradarbių. Ruošiaus-ruošiaus laišku paprašyti, ir užmiršau. Nors vėlai, bet stengiuosi atitaisyti savo paklaidą dabar, prašydamas Tamstos neatsisakyti šelpti Vairo žinelėmis ir ilgesniais straipsniais. Artinasi spaudos atgavimo dešimties metų sukaktuvės. Reiks Jas Vaire paminėti. Ar nemalonėtumei Tamsta parašyti ar bent duoto materialo tam tikslui? Tamsta gerai supranti spaudos uždraudimo gadynę ir jos paliuosavimą, taigi ir nemaža turi indomių žinių.

Palieku su didžia pagarba.

 

Klausimai

Ar yra memorialinė lentelė Eduardui Volteriui ant Akademikų namo Sankt Peterburgo 7-oje linijoje? Ar yra atminimo lentelė Kaune buvusiose kapinėse, kur E. Volteris 1941 m. gruodį buvo palaidotas? Ar rengiamasi kaip nors Vilniuje paminėti Simono Daukanto 225-ąsias gimimo metines?

Į visus klausimus atsakymas neigiamas. Atsiprašau, jei aš ko nežinau.