Grupinė estampo paroda „Šimtmečio lakštai“ LDS galerijoje „Arka“ veiks iki spalio 31 d.

Visą spalio mėnesį LDS galerijoje „Arka“ veikia estampo paroda „Šimtmečio lakštai“. Sprendžiant iš pavadinimo, paroda, kaip ir daugybė šiųmečių kultūrinių renginių, skirta Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti. Tačiau šis laikotarpis parodoje nėra pristatomas per istorinės atminties ženklus, kūrinių kiekį ar svarbių asmenybių ir datų iliustracijas – šimtmetis čia tiesiog žymi laiką. Potekstė parodoje atskleidžia veikiau grafikos meno aktualijas, o ne istorines sukaktis. Laiko tėkmės apmąstymas, gręžimasis į ištakas, tęstinumą ir ciklišką atsikartojimą brėžia liniją nuo 2011 m., kai paskutinį kartą buvo surengta apžvalginė lakštinės grafikos paroda Vilniaus grafikos meno centre.

Lakštinės grafikos kūrinys – tai ant popieriaus atspaustas atvaizdas, arba estampas (pranc. estamper – atspausti, spausdinti). Estampai skirstomi į iškiliosios, giliosios, plokščiosios ir trafaretinės spaudos grupes. Estampais vadinami ofortai, linoraižiniai ir medžio raižiniai, mecotintos, akvatintos, sausa adata, šilkografija ir spaudai nuo kitų paviršių, kuriuose vaizdas išėsdintas arba išraižytas. Šiai technikai priskiriami grafikos kūriniai turi atitikti tam tikras taisykles, į kurias atsižvelgta formuojant „Šimtmečio lakštų“ turinį. Grafika yra viena iš fundamentalių, senąsias tradicijas menančių dailės šakų, įsileidžianti naujoves, eksperimentinius sprendimus, tačiau susidurianti su tam tikrais tradicijos išsaugojimo iššūkiais.

Augustas Bidlauskas. „Vyniotinis“, ofortas, mecotinta, 2015

Šiuolaikiniame mene žanrai maišosi tarp disciplinų, technikos tampa mišrios, neretai eliminuojamas rankų darbas, atsiranda daug skaitmeninės grafikos, virtualių atvaizdo manipuliacijų ekrane. Tačiau dalis grafikų siekia išsaugoti technologinę tąsą pasitelkiant tradicinę raišką ir tyrinėdami juodžiausios juodumos gelmes ant popieriaus lakšto atveria jos galimybių klodus. Sodrumas, tonalumas lemia atspaudo kokybę. Reikia išmanyti daugybę techninių niuansų, atspauduose virstančių estetinėmis subtilybėmis. Pradedant nuo to, kaip pasiruošti plokštę raižyti, kokias chemines priemones ir lakus naudoti, baigiant tuo, kaip pakreipus laikyti adatą ir kokiu intensyvumu rėžti, kad rūgštis paveiktų tas vietas, kurias, anot sumanymo, reikia. Nors „Šimtmečio lakštuose“ technologija atlieka svarbų vaidmenį, ji aktuali kaip diskursas, o ne kaip meistriškumo rezultatas ar praeities nostalgija. Būtent šia samprata vadovaudamasi parodos idėjos autorė, grafikė Ugnė Žilytė ragino dalyvauti Lietuvoje ir svetur gyvenančius grafikus, vis dar kuriančius tradicinę lakštinę grafiką. Iš gausybės paraiškų parodai atrinkta per 40 autorių ir pristatyta plati, įvairialypė kolekcija, išskirtinai atitinkanti estampo sąvoką.

Parodos tarsi nepavadinsi kuratorine, vis dėlto tam tikra prasme ji tokia buvo. Kitaip nei anksčiau rengtos „ataskaitinės“ parodos, ši atitrūko nuo tradicinio apžvalginio formato ir buvo konkursinė. Atranka vykdyta pirmiausia remiantis estampo kriterijų taikymu, tačiau ne mažiau svarbūs buvo ir kūrinių meninės vertės, kokybės bei vizualinės dermės aspektai. Rengėjai nenurodė konkrečios temos, tačiau bendras vizualusis turinys ekspozicijai padiktavo tam tikras fundamentalias estetines temines gaires: peizažas (arba gamta), abstrakcija (arba daiktai) ir žmogus. Į plačiausią temą – žmogus – sutilpo ne tik portretai ar jų improvizacijos, bet ir savęs suvokimo paieškos, egzistencinės refleksijos, laikas.

Roberta Vaigeltaitė-Vasiliūnienė. „Kai per ilgai“, medžio raižinys, 2017–2018

Parodoje šalia didžių maestro eksponuojami ir visai jauni, tik kūrybinį kelią pradėję autoriai. Dauguma žinomų grafikų pateikė specifinį braižą atspindinčius darbus, tarsi savotišku parašu rėžiančius asmens vidinio pasaulio ar patiriamos aplinkos grafines linijas. Nepaisant kūrinių įvairovės ir gan komplikuotos ekspozicinės „Arkos“ erdvės, kurios interjere dominuoja arkos, nišos ir renesansinės architektūros elementai, paroda vizualiai atrodo kaip vientisa instaliacija. Skirtingi eksponavimo būdai (vieni kūriniai įrėminti po stiklu, kiti – tik paspartuoti) kiekvienam darbui sukūrė savotiškai dekonstruotą autonominę paveikslo erdvę. Maloniai atrodo akimis užčiuopiamos dažo faktūros tamsioje spaudo gelmėje, neuždengtos jokiais stiklo ekranais. Keliaujant ekspozicijos padiktuota trajektorija patalpų perimetru sustojus prie kiekvieno estampo imi jį „skaityti“ atskirai. Nors kūrinių parodoje per 70, tačiau ji nėra tiršta, išlaikytos pakankamos pauzės. Prie kai kurių net turi šiek tiek pasilenkti tarsi atiduodamas pagarbą. Kontrastingos dėmės, išraiškingos linijos užburia, ypač tyrinėjant detales, o nuo jų imant tolti į visumą. Dauguma kūrinių apima laiko prasmės atspindžius, sukoncentruotus giliaspaudėse ar iškiliosiose tekstūrose.

Ryškus ne tik formalus laiko matmuo – 7 (koks magiškas skaičius!) metai nuo paskutinės estampo parodos, o ir naratyvinis, ir ironiškas (pvz., Rūtos Spelskytės kūrinyje vaizduojami du tos pačios klišės atspaudai, kuriuos skiria 5 metai, o kūrinys pavadintas „Laikas – juokingas dalykas“). Kai kur laikas tik numanomas, juntamas (gal tai laikas laukiant žinios prie Tatjanos Kazimierėnienės pašto dėžučių...), kai kur – aiškiai išreiškiamas (pvz., medžio rievių fragmentų atspaudai Robertos Vaigeltaitės-Vasiliūnienės cikle). Kūrinių dydžiai varijuoja nuo beveik mažosios grafikos iki, turint galvoje estampą, tikrai solidaus formato ofortų. Parodos raiška turtinga tiek ramių linijų, achromatinių dėmių kontrastų, tiek ekspresyvių spalvotų kompozicijų. Kiekvienas kūrinys iš esmės brėžia laiką dalijančią demarkacijos liniją – nuo ten ir tada, iki čia ir dabar. Nuo akimirkos, kai dailininko galvoje užgimė veidrodinis atspindys ir jo miklūs pirštai, profesionaliai valdydami įrankį, įrėžė anos laiko atkarpos pėdsakus cinko ar vario paviršiuje, iki kol žiūrovo žvilgsnis palyti jį estetinį suvokimą įgavusiomis akimis... Prieš keletą metų Matas Dūda subtiliai rašė, kad „visi ciklo atspaudai greta to, kad yra savarankiški meno kūriniai, dar yra ir vienos plokštės gyvenimo akimirkų dokumentai. Akimirkų, kurios kitų meno kūrinių atveju tik prisimenamos kaip jau praėjusio laiko akimirkos. (...) Kiekvienas (...) ciklo atspaudas yra dabar, nors net techniškai vieni ciklo nariai yra ankstesni plokštės gyvenimo dokumentai už kitus. (...) Dėl to plokštės praeitis nuolat sugeba likti dabartyje“.

Regimame ir patiriamame pasaulyje bet kuris meno kūrinys yra vieno ar kito individualaus, kolektyvinio, socialinio, istorinio ar politinio konteksto atspindys. Intuityviai tai yra ir kiekvieno menininko sąmonės bei pasąmonės santykio, jo vidinio pasaulio, požiūrio ir atminties vizualinė raiška, t. y. refleksija, per kurią suprantamas pasaulis. Tačiau be žiūrovo jie netampa estetiniais suvokiniais. Tradicinėmis estampo technikomis dirbantys grafikai metalo plokšteles raižo atvirkščiai. Vaizduotėje kūrinio dėmenis jie dėsto priešinga mums įprastai kryptimi, kad atspaudą matančiam žmogui nekiltų keblumų „perskaityti“ kūrinį, ypač jei jame yra teksto. Estampas tam tikra prasme tik tikrojo kūrinio mėgdžiojimas, grafinė mimezė. Tikrasis kūrinys atsiranda klišėje ir joje tarpsta, o žiūrovas mato tik pėdsaką. Kaip ir fotografijoje – matomi ne patys daiktai, veidai ar vietos, bet vien jų atspindžiai. Kaip ir fotografija, estampas gali būti dauginamas. Kartotės klausimas užaštrinamas: šiandienėje atvaizdų pertekliaus epochoje sunku atpažinti originalą. Tačiau kol kokybiški klišės atspaudai virsta savarankiškais meno kūriniais, tol šis kartojimas tiesiog praplečia autentiškumo sąvoką. Įgudusi grafiko akis ir ranka klišėje numato įvairius tarsi nepastebimus technologinius niuansus, tačiau jų pėdsakai aptinkami atspaude, o kintanti patirtis įrašoma į statišką laikmeną kitame paviršiuje. Tarsi filosofinė atvaizdo būtis perkeliama ant popieriaus ir tampa atspindžiu kažkokios kitos, buvusios realybės, esančios jau kitame laike ir kitoje erdvėje. Tai, ką matome estampo plokštumoje, yra ir mūsų pačių žvilgsnio kuriamas laiko naratyvas ir jo naujas apmąstymas. Anot Hanso Beltingo, „vaizdai ne tik yra vaizduotės produktai, bet ir aktyvūs jos kūrėjai“. Vaizduotė remiasi jau anksčiau fiksuotais vaizdais ir nuolatos juos perkonstruoja. Mes matome ne tikrus objektus, bet jų atspaudus, atspindžius, šešėlius – kaip Platono olos alegorijoje.

Estampas pagrįstai tapęs (ne tik šioje parodoje, o apskirtai) grynuoju menu, paveikslu. Lietuvos meno kontekste stipriai išplėstos meno kūrimo ir suvokimo ribos, taid estampo technikos išskyrimas rengiant grafikos parodą tarsi neturėtų būti toks svarbus, tačiau žvelgiant į pasaulines tendencijas, panašu, jog daug kur jos veda kaip tik ta linkme – atsigręžiama į ištakas, į senąsias technologijas, kurios postmodernizmo laikais pakliūva į atgyvenų kategoriją. Pastaruoju metu Japonijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje gausu estampo parodų, bienalių. Įvairios meno parodos yra to meto aktualijų rezultatas, vis dėlto vienos parodos „Šimtmečio lakštai“ nepakanka, kad galėtume manyti Lietuvoje bręstantį grynųjų technologijų sugrįžimą. Manau, čia siekiama ne tik suburti menininkus, kuriančius lakštinę grafiką, ar (at)kurti tokių parodų tradiciją. Paroda remiasi idėja išplėsti raišką, užčiuopti tektoninius tradicinės grafikos lūžius, jos suvokimo slinktis. Gyvenant liberalaus ir itin plataus kultūros lauko epochoje, išnykus disciplinų diferenciacijai, kai susikoncentruoti ties viena siaura sritimi yra ne tik nebūtina, bet net ir nepriimtina, unikalios tampa grafikos grynumo, jos savasties paieškos. Anksčiau grafikos samprata lėmė jai būti iliustracija ar atpasakojimu, vaizdu, papildančiu šalia esantį tekstą, tačiau šiandienos diskurse, išsivadavus iš šios sampratos, net ir tradicinių technikų darbai patys kuria naratyvinį giliaspaudį, giliasluoksnį pasakojimą.