Deguonies pertekliaus išvargintais plaučiais ir vėjo nugairintu veidu sekmadienio vakarą mieliau neužsiimčiau niekuo, tačiau suvokiau, kaip retai mus („Literatūrą ir meną“ tai tikrai, kitus taip pat vangiai) pasiekia atgarsiai iš artimųjų Vakarų, t. y. Klaipėdos. Neapsimesiu misioniere, tačiau trumpai pristatysiu jau pažįstamų ir galbūt pirmą kartą girdimų pavardžių parodas, kurias visas – beje, viena kitos kaimynystėje – teko aplėkti per porą valandų. Tad pažvelkime, kas vyksta uostamiestyje, visai neseniai jau trečiai kadencijai iš eilės meru išsirinkusiame tą patį Vytautą Grubliausią ir galbūt jo inicatyva, o galbūt ir ne, straipsniais „Delfi.lt“ mėginančiame grįžti į potencialių jaunųjų darbo rinkos profesionalų akiratį.

Povilo Ramanausko paroda „Keliaujantis potėpis“, Rosandos Sorakaitės tapybos paroda „Atminties spalva“ bei Dalios Truskaitės paroda „Ne apie“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (KKKC) veiks iki balandžio 14 d.

KKKC pavasario sezoną pasitiko vienu ypu atidaręs tris personalines parodas. Antro aukšto fojė ir mažesniojoje erdvėje įkurdinta instaliatyvi jaunojo „ArtVilnius“ finalininko P. Ramanausko tapybos kvestionavimo paroda. Ekspoziciją sudaro dvimačiai ir trimačiai objektai, dalis jų vizualiai tikrai bus atpažįstami Povilo kūrybą mačiusiems anksčiau. Didelio mastelio kabantys ar ant žemės gulintys ryškūs lakštai turi sugestijuoti nuo sienų „nulipusius“ ir erdvėje sau vietos ieškančius tapybos darbus. Kitaip tariant, tapybinė plokštuma, plastikinė „drobė“ vis dar plokščia, tačiau rangydamasi erdvėje tampa trimačiu objektu, išsilieja it dažas. Ekspozicija tinkamai suvaldyta, neperteklinė ir pati savęs nekartoja – skirtingi elementai („tapybos kūriniai, objektai, tapybos hibridai“) atranda tiek fiziškai patogų atstumą, tiek konceptualiai reikalingą artumą, nepergrūsti. Tapybos medijos kvestionavimas įgyja ne tik 2D vs. 3D pavidalą, o ir tam tikrų institucinės kritikos elementų – panašu, P. Ramanauskas iš tiesų mėgina vaikščioti tapybos paribiais. Vis dėlto man ir pačiai įdomu, kiek galima tąsyti ar perženginėti ribas, kad tai vis dar būtų galima vadinti pirminiu vardu? Ar instaliacijoje atsiradę potėpiai reiškia, kad stebime hibridinę tapybą, ar jau kažin ką kita? Greičiausiai skirtis ir žodyno variacijos priklauso nuo intencijų. „Keliaujantis potėpis“ nėra paroda, kurioje norėtųsi ar būtų tikslinga praleisti daug laiko, tačiau Povilas atrado jam svarbų mąstymo ir veikimo lauką, kuriame bent jau kol kas dirba nuosekliai, o žiūrovai gavo vizualiai patrauklų, todėl negąsdinantį tapybos eksperimentą.

 

P. Ramanausko ekspozicijos fragmentas

 

Didžiojoje antro aukšto salėje driekiasi R. Sorakaitės tapybos paroda. „Jaunojo tapytojo prizo“ nugalėtoja pristato tradiciškesnę skirtingų formatų tapybą. Tiesa, nežinia, savo pačios ar Povilo iniciatyva ji išbando šį tą nauja, pvz., vienas kūrinys atrodo tarsi atsikabinęs nuo sienos ir dailiai sukritęs ant grindų. Darbuose vaizduojami elementai – dažniausiai kasdienybės fragmentai, dėl „išplautų“, ramių spalvų, redukuotos paletės ir jau anksčiau mūsų pačių, žiūrovų, kolektyviai išmoktų vaizdavimo kanonų kuriantys jei ne sentimentalią, tai bent nostalgišką nuotaiką. Tiesą sakant, man Rosandos atveju įdomiau ne jos tapybos technika ir būdai statiškame vaizde išgauti lengvą užuolaidos plazdėjimą ar gęstantį švytėjimą, o kodėl apskritai tokia tapyba (ar netgi panašius motyvus besirenkanti fotografija; medija šiuo atveju nėra tokia svarbi) kone automatiškai prabyla apie laiką, trukmę ir šių dalykų praeinamumą.

 

R. Sorakaitės ekspozicijos fragmentas

 

Paskutinė paroda (arba pirma, priklausomai nuo to, kokiu maršrutu keliausite po KKKC) yra Vilniuje tubūt mažiau girdėtos menininkės D. Truskaitės keturių kūrinių ekspozicija. Daugiausia vietos užima 380 iš pirmo žvilgsnio A4 dydžio popieriaus lapų instaliacija „Nepasakyti“. Pobjaurių grindų plytelių ritmą perkloja kelių kvadratinių metrų balto matinio stiklo lapų ritmas, pirmiausiai dėmesį patraukiantis neįprastumu, o vėliau ir simbolika. Virš grindų kelis milimetrus pakilę, tarsi levituojantys lapai viename kampe guli visiškai plokšti ir pamažu riečiasi kito įstrižo kampo link. Tokiu būdu plono popieriaus (o iš tiesų – stiklo) trapumo, lengvumo įspūdis dar sustiprinamas vėjo gūsio iliuzija. Rodos, pats žengsi staigesnį žingsnį ir sutrikdysi momentinę tvarką ir ramybę. Salės architektūra turėjo būti rimtu iššūkiu – ne vietoje atsirandančios, sklandų vizualinė erdvės aprėpimą blokuojančios kolonos, keistas išplanavimas greičiausiai taip pat turėjo įtakos sprendimui eksponuoti nedidelį kūrinių skaičių.

Bonusu tampa pirmo aukšto fojė kabantys ekranai, kurie nepriskirtini nė vienai iš laikinų parodų. Viename realiu laiku rodomos keturiomis žuvies akies (plataus kampo) kameromis filmuojamos KKKC erdvės ir iškart skaičiuojama, kuriose vietose lankytojai stabteli ilgiau, į kuriuos kūriniu kreipia daugiau dėmesio. Lankytojai patenkina savo „kito stebėjimo“ poreikius, o institucija ir parodų autoriai gauna vertingos medžiagos, kurie ekspozicinės erdvės kampai ar kūriniai yra žiūroviškiausi, nors būtent šis ekranas priminė žaidimą, o ne kaupė realius duomenis.

 

D. Truskaitės ekspozicijos fragmentas

 

Ai Sugiuru paroda „Some ways to know spring has sprung“ „Si:said“ galerijoje veiks iki balandžio 26 d.

Ai Sugiuru – kelis mėnesius Nidos meno kolonijoje rezidavusi menininkė iš Japonijos. „Si:said“ galerija, įsikūrusi pastate kitapus gatvės nuo KKKC, šia paro­da taip pat atidarė savo sezoną ir sutraukė nepaprastai gausų lankytojų kiekį penktadienio vakaro neprimenančiame mieste (paroda atidaryta kovo 29 d.). Ai praktika šiek tiek koreliuoja su P. Ramanausko – ją taip pat domina dvimačius paviršius paversti trimačiais. Kadangi Ai baigė skulptūros studijas, tapybos medija į jos akiratį patenka netiesiogiai arba nepatenka visai. Pasibaigus kiek per ilgoms atidarymo kalboms ir pristatant rezidencijos rezultatus (ilgainiui nesuvaldydami balso tono ir garso renginį plepėjimu netaktiškai ėmė trikdyti senieji Klaipėdos menininkai-intelektualai) Ai prisipažino nebuvusi gera piešėja, tad ėmusi kreipti dėmesį į kasdienėje aplinkoje esančių elementų – daiktų, augalų ir pan. – paviršių faktūras ir pasitelkusi fotografiją pavertė jas naujų kūrinių medžiaga. Spalva čia vis tiek atlieka svarbų vaidmenį, tačiau nėra kitos tapybai itin svarbios dedamosios – potėpio. Ready-made principas išryškėja ir kituose kūriniuose: sovietinio laikotarpio kėdės, gyvenamojo buto lango ir jį dengiančios užuolaidos atvaizdas, radiniai Nidos pajūryje. Nors parodai trūksta aiškios ašies ir pavieniai objektai panašesni į skirtingų mąstymo krypčių nuotrupas, vis dėlto galima justi svarstymus matoma-nematoma kategorijomis.

 

Ai Sugiuru ekspozicijos fragmentas

 

Jūratės Mykolaitytės tapybos paroda Baroti galerijoje veiks iki balandžio 24 d.

Su A. Sugiuru parodos atidarymu konkuravo J. Mykolaitytės tapybos šventė. Pasirodo, Baroti galerija laikinai persikraustė į naujas patalpas, tad netoliese esančios kavinės darbuotojas, jau išmokęs it maldą, mintinai bėrė nurodymus, kaip pasiekti naująją vietą ir nuoširdžiai nudžiugo, jog keliolika sekundžių po mūsų atėjusias to paties klausimo kamuojamas merginas pažadėjome nusivesti kartu ir jam neteks visos litanijos kartoti. Ankšta erdvė iš esmės padalyta į dvi dalis: vienoje nuo grindų iki lubų kabo parduoti skirti kūriniai (Baroti atstovauja įvairiems tapytojams, grafikams bei skulptoriams), kitoje eksponuojama paro­da. Iš kažin kur atsivijo apibūdinimas „magiškasis realizmas“ ir, dar prieš išvysdama paveikslus, buvau suintriguota, tačiau viskas, ką pamačiau, buvo pretenzingas, detalus, plokščias ir simboliais užtirštintas figūratyvas su nuorodomis į skirtingus Lietuvos miestus per jiems charakteringą architektūrą. Paslaptingas melodramatiškumas gal ir nebuvo autorės intencija, tačiau tai ir yra saloninė paroda. Pasistengėme iš ten ištrūkti dar prieš prasidedant atidarymo kalboms, kad netrikdytume ceremonijos, tad galiu tik pasidžiaugti, jog ir tokie kūriniai turi savo auditoriją.

 

J. Mykolaitytės ekspozicijos fragmentas. G. Aksamitauskaitės nuotraukos