Lentvaris į mano akiratį pateko gan vėlai – iš ten kilusi kursiokė pasakojo apie geležinkelio bėgių dalijamus du mikrorajonus: Kilimus (nuo kilimų fabriko) ir tą kitą, o vėliau ir Lentvario dvaras tiek dėl popžvaigdžių, tiek dėl paveldosaugininkų žiniasklaidoje išgyveno tikrą dramą.

Šiemet miesto geležinkelio stotyje, istoriniame XIX a. antros pusės pastate, duris atvėrė meno ir susitikimų erdvė „Lokomotif“, įkurta ir prižiūrima dviejų žmonių komandos: Mildos Dainovskytės ir Lauryno Skeisgielos. Aiškinomės, į ką ši erdvė orientuota – vilniečius, kuriems kelionė traukinių tetruktų 15–20 min., ar vietinius gyventojus, koks pačių įkūrėjų santykis su miestu ir kokius istorinius sluoksnius atvers jau šį penktadienį, birželio 28 d., atidaroma grupinė paroda „Kurortas“.

 

Vaclovo Nevčesausko nuotrauka

 

Abu aktyviai veikiate meno lauke, tačiau kiek skirtingomis pozicijomis: tu, Milda, esi grafikė ir dabar „Titanike“ veikiančios „Meno celių“ paro­dos kuratorė, kuri ambientą, o Laurynas – Fotografijos ir medijų meno katedros absolventas, taip pat Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje operatorius. Kokiomis aplinkybėmis susidūrė judviejų keliai?

Milda Dainovskytė. Vilnius dailės akademijoje baigiau grafikos studijas ir buvau į tai labai panirusi, vis dėlto interesų laukas buvo daug platesnis, domino įvairios medijos. Studijų metais pradėjau dirbti edukacijos srityje, susipažinau su kultūrinių projektų vystymo specifika ir mano veiklų kelias smarkiai pakito nuo to, kas užrašyta ant įgyto diplomo.
Su Laurynu susitikome vienoje Vilniaus projektų erdvėje kaip bendradarbiai, šauniai metus drauge padirbėję ir pajutę, ką norėtume veikti toliau, įkūrėme „Lokomotif“.

Laurynas Skeisgiela. Nesinori romantizuoti meno lauko, tačiau tai erdvė, kurioje galiu suderinti skirtingas savo veiklas. Nuo studijų laikų Lietuvoje ir Vokietijoje dirbau prie įvairių meno projektų įgyvendinimo. Praktinis imlumas dirbant tiek su kamera, tiek su žmonėmis dažnai atveria netikėtus kelius. Mano ir Mildos pozicijos minėtoje galerijoje buvo skirtingos, tačiau dirbom tik dviese, tad atsakomybių ribos greitai tirpo.

Jau ten pradėjo tirpti darbų pasiskirstymo ribos, o „Lokomotif“ erdvėje taip pat esate dviese. Darbus griežtai pasiskirstėte ar viską toliau sprendžiate ir darote tik drauge?

M. D. Kurdami šio projekto turinį viską sprendžiame drauge. Tai kasdienis, nenutrūkstantis procesas, tačiau natūraliai pasidalijame atsakomybėmis – kol aš atlieku administracines funkcijas, Laurynas pasirūpina menininkais, ir atvirkščiai. Šioje susitikimų erdvėje neturime griežtų vaidmenų, nors ir yra tam tikra veikimo schema, disciplina.

L. S. Abu esame atsakingi už galutinį rezultatą. Pagrindinius sprendimus priimam bendru susitarimu, bet visas užduotis atlikti kartu neįmanoma. Neužtektų laiko. Yra tam tikri laukai, kuriuose vienas ar kitas turime daugiau patirties, tačiau dažniausiai besiskirstant užduotis tenka improvizuoti pagal būtent tuo metu susidariusias aplinkybes.

Kodėl Lentvaris? Nepaisant to, jog Laurynas man išdavė, kokia pigi patalpų nuoma, greičiausiai yra ir kitų argumentų. Ar galime kalbėti apie centralizuoto Vilniaus kultūros lauko kritiką?

M. D. Dalis mano vaikystės ir paauglystės prabėgo Lentvaryje. Jaučiu stiprų ryšį su šio miesto gatvėmis ir oru, man gerai pažįstama čionykštė sociokultūrinė terpė. Nutolus laiku ir fiziškai nuo vietos, o į ją grįžus daug ką pamatai kitaip: netikėtai pasikeičia masteliai, tekstūros, apšvietimas ima rodytis kitoks. Taip jausdavausi, kai vis rečiau užsukdavau į Lentvarį.
Mano asmeninė kūryba buvo nuosekliai įkvėpta patirčių ir reiškinių, susijusių su šiuo miestu. Ieškodama erdvės parodai surengti, susipažinau su vietinių kultūros namų veikla, kuriuose teko padirbėti ir ištyrinėti kultūros politikos strategiją periferijoje – pasidarė aišku, kodėl platesnės kultūros sąvokos ir reiškiniai nepasiekia tokių institucijų renginių kalendoriaus. O Lentvario geležinkelio stotyje rastos patalpos žadino idėjas sukurti naują susitikimų vietą, tačiau tam, kad grįžčiau su šia idėja ir jau ne viena, prireikė kelerių metų.

L. S. Lentvarį pirmą kartą aplankiau per Vilniaus galerijų savaitgalį. Nuo to laiko caro apartamentai geležinkelio stoties antrame aukšte man išliko kaip daug potencialo turinti vieta. Nuo galimybės patogiai atvykti „metro“ iš Vilniaus iki dar išlikusių turiningų istorinių sluoksnių romantikos. Buvo smalsu pakeisti Vilniuje vykdytos veiklos aplinkybes. Ar galime kalbėti apie centralizuoto Vilniaus kultūros lauko kritiką? Galbūt, tačiau mes patys esame jame įsitinklinę. Greičiau tai yra to paties lauko plėtimas. Kaip parodė Lietuvos kultūros instituto organizuotas tarptautinės šiuolaikinio meno ekspertų grupės apsilankymas Lentvaryje, „Lokomotif“ kuria galimybę džiaugtis netikėtai atradus. Tiek kuratoriams iš Pietų Korėjos, tiek ir mūsų artimiausiems kaimynams.

M. D. Per Vilniaus galerijų savaitgalį dar iki „Lokomotif“, paskatinta kolegų iš Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos, du kartus surengiau parodas „Depas“. XIX a. vidurio lokomotyvų depo dirbtuvėse pristatoma paroda tapo beveik tradicija, šiemet kviesiu į trečiąją. Šie atvejai patvirtino: atstumas neriboja aktualumo.

Naujos parodos „Kurortas“ partnerių sąraše – ir Lentvario kultūros rūmai, ir privačios kompanijos, ir švietimo institucijos, ir Trakų rajono savivaldybė. Kaip pavyko užmegzti su visais kontaktą, paskatinti prisidėti prie šiuolaikinio meno renginio? Stengiatės telkti vietinę bendruomenę?

M. D. Dėl juridinių priežasčių projekto, kurį mudu pavadinom „Lokomotif“, administratoriumi tapo jau minėti Lentvario kultūros rūmai, nauja Kultūros tarybos pasiūlyta regionų rėmimo programa paskatino ją išbandyti. Institucijoms, neturinčioms patirties su tokiomis programomis, tai tampa iššūkiu. Kol kas sunku pasakyti, ar bendradarbiavimas su Trakų rajono kultūros sklaidos operatoriais atneš ir didesnį vietinės auditorijos dėmesį, procesas labai sudėtingas.
Kreipęsi į 20 vietinių stambaus ar smulkesnio verslo kompanijų, pagalbos sulaukėme vos iš kelių bene mažiausių, parėmusių mus nuolaidomis, o didžiausio palaikymo – iš Lentvario kilimų fabriko. Turime mokytis naujų informavimo ir sklaidos metodų, kad abiem pusėms bendradarbiavimas būtų naudingas.

L. S. Nesutikčiau dėl žodžio „telkti“, su vietine bend­ruomene visų pirma ieškome dialogo. Bandome pasakoti, ką veikiame ir kodėl čia esame, išklausome jų pasakojimus. Būna atvejų, kai vietinius įtraukiame tiesiogiai. Buvusios parodos atidarymo vakarą prekiauti maistu ir gėrimais pakvietėme tame pačiame pastate įsikūrusios „Cafe Loko“ kolektyvą. Nei jie, nei mes nežinojome, ko tikėtis, tačiau ryšys užsimezgė. Jautėme palaikymą, gavome ir patarimų, pastabų. Pasirodo, išrankesni svečiai iš didesnių miestų dar valgo čebureką, kibiną su kiauliena, geria multivitaminų sultis. Nežinau, ar dėl egzotikos, ar dėl neįpareigojančios aplinkos.

Kokie buvo esminiai patarimai ir pastabos? Beje, Vilniuje, Geležinkelių muziejuje, įsikūrusi „Platforma“ prekiauja būtent čeburekais.

M. D. Lentvario geležinkelio stotis – tarsi paslaugų paviljonas, kuriame yra siuvykla, kavinė, meno erdvė, laukiamasis, dėvėtų drabužių parduotuvė, o už sienos gyvena šeimyna. Veikdami šiame ratelyje nuolat bendraujame vieni su kitais, prasilenkiame šio epicentro ribose. Negalėtume įvardyti konkrečių patarimų ar pastabų, tačiau visiems mums tai tapo eksperimentu.

Paroda aktualizuojamos skirtingos istorinės Lent­vario plotmės: kiek romantinė Tiškevičių ambicija, sovietmečio industrija. Tačiau reto žmogaus sąmonėje Lentvaris būtų gretinamas su kurortu. Kas, jūsų nuomone, būtų tikro šiuolaikinio kurorto pavyzdys?

M. D. „Lokomotif“ programoje paroda „Kurortas“ yra pirmoji grupinė paroda, kurioje pateikiame kont­rastingus istorinius miesto naratyvus. Kol Lietuvos miestai ir miesteliai formavo turistinius maršrutus ir brėžė nuorodas į svarbius istorinius objektus, Lent­vario identitetas liko apleistas, nors turi labai stiprų potencialą ir žavią istoriją.
Visi etapai paliko gilias žymes. Suformuotas geležinkelių mazgas pritraukė Tiškevičių šeimą. Įvairiuose šaltiniuose, aprašančiuose čia įkurdintą rezidenciją ir jos šeimininkus, pateikiamas išties romantinis vaizdinys apie dinamišką kultūrinį to laiko gyvenimą, karo metais slepiamus turtus parke ir kitus mitus.
Sovietmečiu suformuota industrinio miesto dvasia, pastatyta legendinė gamykla „Kaitra“. Šiandien jau kinematografiškais vaiduokliais virtę fabrikai ar zenitinių raketų bazė bei darbininkų bendrabučiai mena pokario okupacijos dvasią.
Kurortu Lentvaris kvėpėjo iki Antrojo pasaulinio karo. Miestas, apsodintas egzotiškais, retais medžiais tapdavo žavia stotele su reikalingų paslaugų kompleksu: viešbučiu, restoranu ir kt. Tad tuo metu užtrukdavusios kelionės traukiniu ir ilgos laukimo valandos tapdavo ne tokios varginančios.

L. S. Šios parodos atveju fontanais ir versmėmis trykšta skirtingi šaltiniai. Daugiausia jie yra menami – mitai, pasakojimai apie galimybę, o ne realų egzistavimą. Šią lakią informaciją piname su istoriniais tyrinėjimais. Apimtas būsenos kurortas klesti geriausiai, o lūkesčiai nėra iki galo patikrinami. Kelionė vizijos link yra daugiausiai žadanti proceso dalis.

M. D. Su minėtų medžių ir krūmų istorija parodos lankytojai galės susipažinti dendrologės Rasos Puzinienės vedamose ekskursijose. 20 metų ji gyvena Lentvaryje, stebi parko augmeniją, fiksuoja pakitimus ir be galo myli šią vietą.
Šiuolaikinio kurorto vizija, mano manymu, nedaug pakitusi nuo ano meto vertybių apie poilsį. Sveikatingumo programos, geras maistas ir asmeniniai malonumai. Šiandienos ritmas, ko gero, skatina dar stipriau pasinerti ir atsijungti nuo įprastos rutinos.

Kas anksčiau buvo „Lokomotif“ patalpose? Nejaugi iš tiesų apsistodavo caras?

M. D. Geležinkelio stotis pastatyta 1862 m., tuo metu projektuota kaip pirmos klasės, turėjo ne vieną privalumą. Vienas jų – ir apartamentai carui, jei prireiktų nakvynės, tačiau šaltinių apie tai, kad caras praleido nors naktį Lentvaryje, neturime. Kas šiose erdvėse vyko tarpukariu, negalime atsakyti. Soviet­mečiu apar­tamentai išdalyti į komunalinius butus geležinkelio darbuotojams. Prisimenu, vaikystėje į šį namą grįžtantys žmonės man keldavo didelį smalsumą, erdvė atrodė labai paslaptinga. Gyvenimas šalia traukinių, dundančių nuo ryto iki vakaro, atrodė neeilinis. Vėliau čia glaudėsi lombardas, stoties stebėjimo kamerų punktas. O begalės kitų pasakojimų mes dar neišgirdome.

L. S. Tvarkydami erdvę tiesiogiai susidūrėme su šios vietos istorija. Tarkime, pašalinę kelis sluoksnius dekoratyvių tapetų pamatėme, jog vienas iš kambarių buvo „apšiltintas“ tuomečiais „Literatūros ir meno“ puslapiais, klijuotais vandens ir miltų mišiniu.

 

Nuotrauka iš „Lokomotif“ archyvo

„Lokomotif“ apibūdinama kaip susitikimų vieta, skirta paskaitoms, koncertams, parodoms, diskusijoms, rezidencijoms, dirbtuvėms, kitaip tariant, beveik viskam. Kas yra pagrindinė jūsų auditorija ir kokia „Lokomotif“ vizija?

L. S. Galvojant apie formatą, žodis „susitikimas“ tapo raktinis. Pati vieta yra ir intensyvi, ir intymi. Už sienos gyvena kaimynai, o ant sienų – aiškus istorinis šios vietos kismas. Smagu, kad atvyksta kolegos, draugai ir kiti smalsuoliai iš Vilniaus, Kauno ar Trakų, tačiau dar labiau stengiamės rasti kanalus, kuriais galėtume efektyviai pakviesti Lentvaryje ar jo regione gyvenančius žmones.

M. D. Auditorija dar tik formuojasi, nors palaikančią bendruomenę turime. Šiandien siekiame suburti tiek įgudusius meno vartotojus, tiek dar tik pradedančius, ypač vietinį jaunimą. Priartinti dažnai nuo periferijos nutolusią kultūrinę ir žanrų įvairovę, taip prisidedant prie naujo – atviro ir jaukaus – Lentvario veido formavimo. Mes vis bandome įvairius kelius: rajono dienraščius, socialinių tinklų grupes ir kt. Labiausiai trūksta masinančių vietinių „ambasadorių“, nes užsitarnauti autoritetą tokiose išskaidytose sociokultūrinėse grupėse itin sunku.
„Lokomotif“ kuratorinė struktūra neapsiriboja tik viena lokacija. Minėta nedidelė nuomos kaina gali drastiškai pakilti ir „Lokomotif“ turės ieškoti stambesnių finansavimo šaltinių arba naujo „susitikimų biuro“. Kaip įprasta, projektų erdvės, nevykdančios komercinės veiklos, tampa priklausomos nuo ekonominių pokyčių ir kultūros politikos strategijų.

L. S. Įdomu, jog apgyvendinus „centralizuoto sostinės kultūros lauko“ bendruomenę vienoje gyvenvietėje, plotu ji tikriausiai prilygtų tik keliems Lentvario kvartalams. O parodos Lentvario geležinkelio stoties antrame aukšte dokumentaciją internete galėtų pamatyti galbūt net ir dešimtys tūkstančių žmonių. Masteliai keičiasi į abi puses. Atsiverti kitokiems kontekstams yra vienas tikslų.