58-ojoje tarptautinėje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje Lietuvai atstovauja menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ („Sun and Sea (Marina)“), prodiusuojamas Nidos meno kolonijos. Kūrinys nebuvo visai nepažįstamas – užsimezgęs rezidencijos Vokietijoje metu, vėliau pirmą kartą pristatytas Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje, sulaukė pripažinimo ir galiausiai buvo atrinktas į vieną prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių pasaulyje. Per bienalės atidarymą 6 dienas iš eilės atlikėjai gyvai dainavo 10–19 val., o kartais net ilgiau, miniai eilėje ūžiant, kad labai nori patekti vidun, – autorės turėdavo prašyti bent kiek pratęsti pasirodymą. Jį pamatė tiek paprasti meno mėgėjai, tiek meno pasaulio elitas, tiek venecijiečiai, gyvenantys paviljono kaimynystėje.

Minia ūžė ne be reikalo – norėdami užeiti į „Auksiniu liūtu“, aukščiausiu apdovanojimu, įvertintą nacionalinį paviljoną eilėje turėjo praleisti po porą valandų. Nespėjusiems pamatyti pasirodymo gyvai: instragramas lūžta nuo trumpų filmuotų ištraukų, o iki pat spalio 31 d. atlikėjai ir savanoriai visai dienai nuguls ant lietuviško smėlio kiekvieną šeštadienį.

Menininkės dalija vieną interviu po kito skirtingoms pasaulio žiniasklaidos priemonėms, tačiau įdomūs ir mažiau girdimų komandos narių balsai, įspūdžiai. Keli jų sutiko pasidalyti įžvalgomis apie projektą, papasakoti apie savo indėlį jį įgyvendinant.

Džiaugsmai ir vargai nuolat žengė koja kojon. Venecija yra sudėtingas miestas ir gali tapti netgi problemiškas, jei vis iškylančias bėdas reikia spręsti kuo greičiau. Lėtą miesto tempą ypač pajunta nualinti raumenys, kai 15–20 min. neši litrus vandens atlikėjams. Visuomenės spaudimas ir vidinis susierzinimas, kad pats bienalėje nematai nieko už savo paviljono ribų, tampa nuolatiniais palydovais. Bet mes – atlikėjai, menininkės, visi savanoriai, techniniai darbuotojai ir kt. – viską išgyvenome drauge; didelė vieni kitiems padedančių žmonių komanda, dirbanti tam, kad būtų įgyvendintas šis nepaprastas projektas. Būtent tai tapo vertingiausia patirtimi. Visada jautėme esantys kažin ko ypatingo dalimi. Na ir savaitėlė... už tai turime „Auksinį liūtą“! Drąsiai ir su pasididžiavimu sakau – apdovanojimas tikrai pelnytas. Ką tik suvokiau, jog kalbėjau tik apie emociškai ir fiziškai įtemptą pastarąją savaitę Venecijoje, bet visai pamiršau paminėti mėnesius iki tol. Kelias valandas trunkantys pokalbiai skaipu kiekvieną pirmadienį 8 val. ryto, darbas prie projekto naktimis, nes dienomis užsiimame kita veikla ir taip toliau. Vis dėlto kolektyvinis jausmas atperka negatyvias patirtis ir labai tikiuosi sutikti kuo daugiau komandos narių ateinančiais mėnesiais, kol paviljonas veiks.

Caterina Avataneo, kuratorės asistentė

 

Projekte „Saulė ir jūra (Marina)“ atsidūriau savo Kauno technologijos universiteto dėstytojų ir „Erasmus“ programos dėka. Komanda nuolat turėjo komunikacijos problemų. Po Naujųjų pats ėmiausi iniciatyvos pradėti rimtą pokalbį ir pagaliau atėjo laikas susipažinti su įranga ir ją paruošti darbui. Vis dėlto visi iš anksto Lietuvoje rengti planai, atvykus į Veneciją, nuėjo šuniui ant uodegos. Esminiu iššūkiu tapo net ne techniniai projekto aspektai, kuriais rūpinosi viena iš dviejų geriausių Lietuvoje įgarsinimo įmonių „NGR servisas“, o labai pakitęs proceso valdymas.

Atlikėjams parinkome ne „kardioidinius“, vienakrypčius, o omnidirekcinius mikrofonus. Pirmieji labai jautrūs judesiui, tad jei atlikėjas netinkamai pasikreiptų, atsirastų daug gyvo garso problemų, kurias greitai išspręsti (t. y. nubėgti iki atlikėjo ir tinkamai uždėti mikrofoną) neleidžia kūrinio specifika. O antrieji „nedraugauja“ su kolonėlėmis, kurių net (o gal tik) 8. Omnidirekcinių mikrofonų atveju turėtų būti atliekamas vidinių ausinių, o ne kolonėlių monitoringas, nes kitaip gresia fonavimas. Apskritai statyti kolonėles, kai naudojami tokio tipo mikrofonai, rizikinga ir nelabai pasiteisina. Tad man ir kitiems garso technikų komandos nariams teko įvairiais būdais situaciją apžaisti. Tiesą sakant, tai – menko biudžeto pasekmė. O juk būtume galėję kiekvienam atlikėjui sukurti atskirą, konkrečiai jam pritaikytą miksą...

Kai kurių lankytojų manymu, visą dieną vykstančios operos-performanso muzika tėra vienas vis kartojamas garso įrašas, paleidžiamas anksti ryte nuspaudus play ir repeat mygtukus. Mažai kas žino, jog bene kiekviena arija yra atskiras garso įrašas, perjungiamas rankiniu būdu. Juk dainininkai paplūdimyje praleidžia visą dieną: jie ten ir valgo, ir vieni su kitais bendrauja, kai nedainuoja savo partijų, tad būtent mes, garsistai, ir autorės įtemptai klausomės kiekvienos pasirodymo minutės ir spaudome vis skirtingus pulto mygtukus, kad jūs, lankytojai, negirdėtumėte nei pašalinių garsų, nei kitokių trikdžių.
Nemaniau, kad bienalė yra artojų varžybos. Apie vieno ar kito žmogaus atskirą indėlį kalbėti neįmanoma, nes mes visi čia ariame. Kartu.

Marius Venskevičius, garso technikas

 

Paveikus menas (vos neparašiau „geras menas“) turi būti politiškas, bet nebūtinai iš pirmo žvilgsnio. Šią mintį patvirtina beveik visi šiemet Venecijos meno bienalės išdalyti apdovanojimai. Dauguma jų yra susiję su įtempta politine situacija, rase, odos spalva ir, žinoma, klimato atšilimu.

 

Godos Aksamitauskaitės nuotrauka

 

Vis dėlto dauguma jų gan didaktiški ir per rimti, kad jais būtų galima mėgautis nerūpestingoje Venecijos atmosferoje, todėl pasidžiaukime operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ lengvumu, sąmoju ir humoru. Galima mėgautis kūrinio muzika ir atsipalaiduoti nuteikiančia scenografija, galima netgi kaip savanoriui gulėti tarp dainuojančiųjų, tačiau tai vien nežinia kada sprogstančios dovanėlės įpakavimas. Tik įsiklausius ironiško Vaivos Grainytės libreto pradedi svarstyti, ar nesame šiame gyvenimo paplūdimyje pernelyg atsipalaidavę, nes netrukus visus gali nušluoti cunamio banga. Gal net sukelta milžiniško kruizinio laivo, įplaukiančio į Venecijos senamiestį (laimei, nuo 2021 m. tai bus uždrausta).

Niekaip neišeina iš galvos paviljono komandos mintis, atspindinti kūrinio pagrindinį pranešimą: „Šiuolaikinės krizės atsiskleidžia lengvai ir minkštai – kaip popdaina paskutinę dieną žemėje.“

Kitas svarbus aspektas, atspindintis „mūsų laikus“ (pagrindinės Venecijos bienalės parodos pavadinimo parafrazė) yra tai, kad Lietuvos paviljone ištrinamos ribos. „Saulė ir jūra (Marina)“ yra transžanrinis ir multidisciplinis kūrinys, turintis ir šiuolaikinio meno (dalyvaujamojo meno, performanso, skulptūros), ir operos, miuziklo elementų. Vis dėlto čia nėra aktorių, nes paviljone visą dieną regime tiesiog „sceną iš gyvenimo“ – paplūdimys, kuriame lankytojai gali patenkinti savo vojeristinius polinkius ir tuo metu būti netikėtai užklupti libreto svorio. Visi elementai, pasak filosofo Bruno Latouro, tampa veikėjais, suformuodami materialų tinklą: ir smėlis, ir skėčiai, rankšluosčiai, saulės kremas, mobilieji įrenginiai, paplūdimio situacijos, žodžiai ir muzika.

Netikėtas „Auksinis liūtas“ pabrėžė ne tik kūrinio keliamas problemas ir savitą estetiką, o ir nacionalinio paviljono santykį su konkrečia vieta – į pasirodymus buvo ir dar bus įtraukti vietiniai dainuojantys ar tiesiog gulintys žmonės. Negana to, katalogą kartu su plokštele spausdino vienintelė Venecijos spaustuvė, o rankų darbo šilkografija atlikta vietinių kalinių dirbtuvėse.

Pabaigoje pridursiu: tai yra laiko reikalaujantis kūrinys, kurio neįmanoma perskaityti per 5 min., nebent pajusti nuotaiką. Todėl rekomenduoju jam skirti bent pusvalandį, nepasiduoti užliūliuojančiai muzikai ir įsilieti į naratyvą.

Vytautas Michelkevičius, paviljono ambasadorius

 

Prisimenu akimirką, kai nutariau prisijungti prie šio projekto. Dabar matau, kad tuomet net nepajėgiau suvokti, į ką iš tiesų įsivėliau. Bemiegės naktys, įtampa, milžiniškas atsakomybės jausmas, vis kintančios aplinkybės ir chaosas, geriausių atvykimo ir apgyvendinimo opcijų paieškos, vis keičiamas komandos narių skrydžių laikas ir taip toliau. Tačiau sėkmingai pristačius šį kūrinį tapo aišku, jog visos ašaros ir prakaitas buvo to verti. Jei manęs kas paklaustų, ar darkart ryžčiausi darbti su šia nepakartojama komanda, sutikčiau nedvejodama.

Eglė Agnė Benkunskytė, prodiuserių asistentė

 

Planas buvo toks: išankstinės peržiūros dienomis vykstu į Venecijos bienalę aplankyti kuruojamą parodą ir valstybių paviljonus, ir drauge šen bei ten padedu Lietuvos paviljone. Negaliu patikėti taip klydusi. Toks renginys – it juodoji skylė: artėdama ne visai nujauti padarinius, tuomet esi įtraukiama be kelio atgal.

Daugiausiai laiko bendravau su lankytojais, kurių skaičius kiekvieną paviljono veikimo dieną sparčiai augo – ir tai dar iki lemtingojo penktadienio, kai buvo skirtas auksu tviskantis prizas. Prisiminkite arba įsivaizduokite siaurutes Venecijos gatveles ir jomis tiek spiginant saulei, tiek kiaurai merkiant lietui gyvatėle nusidriekusią žmonių eilę. Visą darbo dieną performinti teko ne tik dainininkams, bet ir mums, visiems pagalbiniams, tiesiogiai susiduriantiems su minia: palaikyti 1–2 val. laukiančiųjų kantrybę, išplėsti kūrinio ir vietos kontekstą. Vis dėlto labiausiai padėdavo išeinančiųjų reakcijos – atsidusdavo ir teištardavo: „Laukti buvo verta.“

Dabar įsivaizduokite sausu smėliu ir jūra kvepiantį paplūdimį, kuriame savo dieną tingiai leidžia poilsiautojai. Kas skaito knygą, kas žaidžia kortomis, klausosi muzikos ar stato smėlio pilis. Tačiau tokiame lėtame fiziniame buvime atsiranda daug laiko įvairiems svarstymams, kurie atskleidžia daugiasluoksnius visuomenės tarpusavio santykius, ir ją, kaip platesnę visumą, o ne pavienį individą, kamuojančias jau giliai įsišaknijusias ar dar naujas problemas. Suprantama, greito meno kūrinių vartojimo laiku, o tai dar akivaizdžiau bienalės ir panašaus masto renginiuose, kūrinio prasmė turi būti redukuojama iki nors ir kompleksiškos, niuansuotos, tačiau tendencingai aktualios ir į politiškai angažuotų problemų spektrą nesudėtingai įsitenkančios temos. Taip, mano manymu, ir nutiko performansui-operai „Saulė ir jūra (Marina)“, pristatant ją pasauliui baugiu ir net paranojišku teiginiu:„apie klimato atšilimą“.

Lietuvos paviljonas įsikūręs Marina Militare – kariuomenės bazėje visai netoli Arsenalo, tačiau eiti pirmyn ir atgal kaskart reikia aplinkui (tiesiausias kelias užtvertas kareivių). Manau, geriausiai žmonių susidomėjimą iliustruoja situacija, su kuria ties įėjimu į paviljono teritoriją susidūrė kolegė. Pasimetusi moteris jos klausia, kaip greičiau nueiti į Arsenalą, ši jai siūlo tiesiog sekti minią („go with the flow“) – juk Arsenalas yra bene daugiausiai lankoma bienalės vieta. Moteris, vis dar ne mažiau pasimetusi, atsiliepia: „Aš ir ėjau su minia, o atsidūriau čia.“ Tad gero klausymosi ir žiūrėjimo, kitus dvejus metus Lietuvos kultūrai bus daug darbo.

Goda Aksamitauskaitė

 

Prie projekto prisijungiau dar praėjusių metų rudenį, mano tikslas – filmuoti (dokumentuoti) pasiruošimo metu vykstančius procesus. Projekto dalyvius, dainininkus, sutikdavau repeticijose menininkių, kūrinio autorių, namuose buities apsuptyje. Lydėjau komandą į lokacijų paieškas Italijoje, vietinių dainininkų atrankas Venecijoje, vizitus pas galimus rėmėjus.Nesu profesionalus kino operatorius, tačiau greitai supratau, jog šis projektas dokumentiniam žanrui vertingas ne tik kaip kūrinys, atskleidžiantis ekologines temas ir apokaliptines nuojautas. Visas kūrimo procesas buvo prisodrintas tiek kasdieninių, tiek force majeure problemų, su kuriomis meno lauke dirbantys žmonės susiduria pernelyg dažnai. Kelias tokio pripažinimo link buvo klotas ne šviesiai gelsvu smėliu iš Gariūnų karjero, kurio, beje, į Veneciją buvo atvežta per 30 tonų. Lietuvos paviljono sėkmė – kelionė basomis per visą tai, ką išskalauja jūros (tik kokios?) povandeninės srovės.

Profesine užduotimi laikiau kameros kaip reikšmingo tarpininko išnykimą, proceso filmavimo virtimą į buvimą kartu.

Laurynas Skeisgiela, operatorius

 

Fotoreportažas iš operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ 58-ojoje Venecijos bienalėje čia.