Ieva Mikalkevičiūtė. Tai ne dar vienas straipsnis apie Paryžių

Kartais gyvenimas Paryžiuje gali priminti siurrealistinį sapną: nuo pat ankstaus ryto lauke „riaumoja“ praūžiančios šiukšlių mašinos, tamsiuose metro tuneliuose kas kelias akimirkas žybteli prasilenkiančių traukinių „uodegos“, o nuo jų greičio pakylantys vėjo gūsiai taip pūsteli, jog akimirkai pasijunti tarytum besvorė magiška būtybė, nematomos jėgos blaškoma tai šen, tai ten. Rytai Paryžiuje išties beprotiški, tarytum amžinai kažin kur skubantis Baltasis Triušis be perstojo sukiotų į priekį laikrodžio rodykles. Regis, vos spėji išeiti iš namų, o laiko tėkmė tave taip įsuka į užburtą ratą, kad akimirkai pamiršti, kas esi ir kur eini. Skuodžiu žemyn gailiai aimanuojančiais XIX a. daugiaaukščio laiptais (laukti senuko lifto rytais – bergždžias reikalas), nukaukšiu auksiniais platanų lapais nuklotu šaligatviu link metro, sulaikiusi kvapą neriu į tunelį ir su siaubu stebiu atriedantį traukinį, kuriame žmonių grūstis, rodos, ims ir plyš per vagonų „siūles“! Iki šiol neįmenu mįslės, kaip iš pirmo žvilgsnio tokiuose mažučiukuose vagonuose geba sutilpti šitoks kiekis žmonių! Nesusilaikau nesukikenusi, kai vos įlipusi aplink tegirdžiu: „Stumkit, stumkit, stumkit!“, tarsi pribuvėja drąsintų gimdyvę. Visada atsiranda bent vienas augalotas vyrukas, kuriam trūks plyš būtina įsibrauti į perpildytą traukinį, tad jis visa gerkle šitaip „pašefuoja“ lyg sardines konservų dėžutėje susigrūdusius keleivius.

Autorės nuotraukos

Tačiau metro keleivių spūstis nė iš tolo nepanaši į minią, mane pasitikusią vieno šeštadienio pavakarę, kai nusprendžiau kultūringai praleisti laiką belgų dailininko siurrealisto René Mag­ritte’o parodoje „Vaizdų išdavystė“. Vos priartėjusi prie centrinės Pompidou centro aikštės, net aiktelėjau – šitiek žmonių nemačiau net per futbolo čempionato transliacijas Eifelio papėdėje! Nerimastingai apsidairiau, žvilgtelėjau į dangų, ar tik neišsipildė Magritte’o „Golcondos“* pranašystė ir nepradėjo lyti žmonėmis? Ach, jei tik Magritte’as būtų gyvas... Greičiausiai būtų taręs: „Pripažįstu, tapiau pasiutusiai keistus paveikslus, na, bet tai jau visiška beprotybė!“ Tomet pasitaisęs savo juodą katiliuką, gindamasis milžinišku skėčiu pranyktų minioje. Deja, man nei pranykti, nei prasmukti pro minią nepavyko.

45 minutės žvarbstant lauke (ruduo šiemet gražus, bet stoviniuoti vietoje vis dėlto šalta), dar pusantros valandos mindžikuojant viduje – tai ne sapnas, o paryžietiška muziejų kasdienybė. Išpūtusi akis stebiu, kaip virš mano galvos kabančioje švieslentėje kas akimirką keičiasi lankytojų statistiką žymintys skaičiukai: 5465, 5466, 5467... Beje, ar jau sakiau, kad tai tik šios popietės duomenys? Ir štai po 5468-ojo lankytojo man tarytum filme atsegama atlasinė skiriamoji juosta, žavus apsauginis pamoja eiti į vidų, o šalia jo stovinti jauna mergina prieš pat nosį spusteli skaičiuoklės mygtuką. Taip gimsta Ieva, dar žinoma kaip 5469 laimingoji lankytoja.

Magritte’as ir filosofijos nuotrupos kasdienybės atspindžiuose

Paroda „René Magritte’as. Vaizdų išdavystė“ Paryžiaus Pompidou šiuolaikinio meno centre veiks iki 2017 m. sausio 23 d.

Vienai pagrindinių modernaus meno figūrų skirtoje parodoje džiaugiausi galimybe išvysti ne tik tapytojo vizitine kortele tapusius kūrinius („Dviguba paslaptis“, „Gamtos stebuklai“, „Žmogiškoji padėtis“, „Šventojo prisiminimai“, „Vaizdų išdavystė“), bet ir mažiau žinomus paveikslus („Amžinas įrodymas“, „Badas“, „Elipsė“, „Euklido pasivaikščiojimas“). Atidžiai apžiūrėjus pirmųjų parodos salių eksponatus pasidaro aišku, kad Magritte’as sugebėjo meistriškai derinti vėjavaikišką žaidimą skirtingomis kasdienių objektų konfigūracijomis ir klasikinio meno paveldą. Parodoje eksponuojamų tapybos darbų ištakos glūdi ne kur kitur, o būtent senosios tapybos tradicijoje.

Žodžių žaismas, ugnies, šešėlio motyvai, figūrų fragmentavimas, koliažo technika – visos šios meninės išraiškos priemonės priartina Magritte’o kūrybą prie senovės legendų ir religinių alegorijų, kvestionavusių vaizdo ir žodžio dialektiką, vaizdinio ir tiesos / realybės santykį. Paveiksluose atkartodamas olos motyvą Magritte’as kuria savitą Platono vaizdinių / reprezentacijų hierarchijos bei jų santykio su realybe teo­rijos interpretaciją. Užuolaidas – vaizdinio iliuzionizmo motyvą – išmanusis belgas „pasiskolino“ iš romėnų gamtininko ir filosofo Plinijaus Vyresniojo raštų bei Aukso amžiaus flamandų tapytojų – Vermeerio ir Rembrandto.

Po parodos muziejaus kavinukėje prisėdusi puodelio kavos, stebiu prie gretimo staliuko aistringai diskutuojančią kompaniją. Vienas žilstelėjęs vyriškis užsidegęs vis į kažką baksnoja parodos albume, kiti du įnirtingai purto galvas. Akivaizdu, belgų siurrealisto paveiksluose užšifruoti hieroglifai, ženklai ir ideogramos, spalvingos metaforos ir alegorijos iki šiol kaitina ne tik eilinio Magritte’o gerbėjo, bet ir meno kritiko vaizduotę. Kaip įskaityti banaliose kasdienybės reprezentacijose besislepiančius gyvenimo paradoksus? Kaip nepakliūti į tapytojo meistriškai spendžiamus vaizdų ir idėjų spąstus? Kaip peržengti, anot meno kritiko ir teoretiko Klauso Speidelio, „įsivaizduojamas vaizduotės ribas“? Regis, Magritte’o paroda uždavė daugiau klausimų, negu pasufleravo atsakymų. O gal tų atsakymų visai ir nereikia? Gal Magritte’o kūrybą užtenka... pajusti? Pasiduoti siurrealistiškam kasdienybės žavesiui ir pripažinti tokią paprastą tiesą: ne kažin kokia stebuklinga jėga, fėjos ir drakonai, o paprasti realybės artefaktai –­ paukštis, plunksna, skrybėlė, obuolys, žvakė – gali sužadinti kūrybinį impulsą ir suteikti nepaprastų poetiškų ir net filosofiškų formų, apie kurias net nebūtumei pagalvojęs!

Siurrealizmo pėdsakai tolimajame Egipte

Paroda „Menas ir Laisvė. Atsiskyrimas, karas ir siurrealizmas Egipte 1938–1948 m.“ Paryžiaus Pompidou šiuolaikinio meno centre veiks iki 2017 m. sausio 17 d.

Siurrealizmo niekada nebus per daug. Tad patraukiu į spalio pabaigoje duris atvėrusią parodą, skirtą 1938 m. Egipte susiformavusiai intelektualų ir menininkų grupei „Menas ir Laisvė“ („Art et Liberté“), manifeste skelbusiai kultūrinės ir politinės revoliucijos pradžią. Judėjimas per meninę kūrybą, poeziją ir aktyvius susirašinėjimus su žymiausiais Europos, Amerikos bei Azijos intelektualais aršiai kritikavo laisvę varžiusį fašizmą, kraštutinį nacionalizmą ir kolonializmą. Vos įžengus į pirmą paro­dos salę, tampa akivaizdu, kad atidžiai Europos siurrealizmo tradicijas analizavę egiptiečiai vis dėlto griežtai atsisakė atkartoti tas pačias alegorijas ir metaforas, kurios, anot judėjimo lyderio poe­to Georges’o Heneino, laikui bėgant, praranda bet kokią reikšmę, jei menininkas nepasivargina kurti naujų prasmių. Vienas pagrindinių judėjimo „teoretikų“ tapytojas Ramsèsas Younane’as aršiai kritikavo tiek Dali ir Magritte’o „pernelyg iš anksto apgalvotas, vaizduotę ribojančias“ kompozicijas, tiek André Bretono inicijuotą automatinio rašymo metodą, kurį laikė pernelyg į save orientuota ir kolektyvinei emancipacijai nepalankia kūrybine priemone.

Tad ką nauja pasiūlė egiptiečiai? Siekdamas išskirti „Meno ir Laisvės“ judėjimą iš „siurrealistinės masės“ You­nane’as skatino bendraminčius kurti „subjektyvaus realizmo“ principais: klausytis pasąmonės balso, tačiau praturtinti jį atpažįstamais ir visiems puikiai suprantamais vizualiais simboliais. Nuoširdžiai džiaugiausi šiuo sprendimu parodos turinys nė iš tolo nepriminė Magritte’o. Nei paukščių, nei juodų katiliukų, nei užuolaidų, bet kartais iki skausmo ir blogulio atviras, nepagražintas, nemistifikuotas Egipto kultūros, tradicijos ir visuomenės su visomis jos ydomis atspindys. Pagrindiniu kūrybiniu leitmotyvu Kairo siur­realistams tampa karo absurdiškumas, ekonominė nelygybė (tapyboje perteikiama per frag­mentuoto kūno motyvą, kaip atsvarą buržuazijos aukštintam simbolizmui bei natūralizmui), per karą suvešėjusi prostitucija (šie tapybos darbai bene labiausiai sukrėtė). Kenčiančios „miesto moterys“ (taip prostitutes poemoje „Saint-Louis Blues“ vadino Heneinas) vaizduojamos subjaurotais kūnais, amputuotomis galūnėmis arba virstančios robotais. Keliuose paveiksluose moteris vaizduojama trypiama eržilo (de­struktyvios vyriškos energijos simbolio), dažnai iš profilio ar pasisukusi į šoną –­ taip bandoma simboliškai išreikšti vidinę tuštumą, nevisavertiškumo kompleksą, gėdą (pvz., Fouado Kamelio 1941 m. paveiksle „Be pavadinimo“).

Turbūt didžiausią įspūdį paliko žaismingi menininkų fotoeksperimentai. Įdomiai ir originaliai šviesos atšvaitų iliuzijomis bei veidrodiniais atspindžiais žaidė bene žymiausias to meto fotografas Vanas Leo. Soliarizaciją ir koliažo techniką darbuose derino ir kiti žymūs fotosiurrealistai: Ida Kar, Hassia, Rami Zolqomah bei Khorshid. Kaip ir kolegos tapytojai, siurrealistinės fotografijos atstovai itin domėjosi įvairiomis kasdienio absurdo išraiškomis, kūno ir gerai atpažįstamų kasdienių objektų bei formų dekonstravimo principais. Kai kuriose nuotraukose vaizduojamos ritualinės kaukės ir kiti primityvūs objektai gali būti interpretuojami lyg kolonialistinės ir eurocent­ristinės pasaulio vizijos kritikos forma.

Bent jau man, apie Egipto istoriją ir kultūrą žinančiai nedaug ir vis dar šią šalį nesąmoningai siejusiai su piramidėmis, faraonais ir mumijomis, buvo be galo įdomu pažinti visai kitokį, atvirą ir labai europietišką šios tolimos egzotiškos šalies veidą.

* * *

Iš Pompidou išslenku jau temstant ir šiek tiek pavargusi, tačiau lauke šurmulio netrūksta. Kur jau kur, o čia tikrai pasijunti lyg beprotiškame siurrealistiniame sapne: milžinišką medžioklinį ragą primenančiu pučiamuoju instrumentu hipnotizuojančius ritualinius garsus leido keistuolis, į ritmą trypė neformalus jaunimėlis, o kiek tolėliau –­ staigmena, staigmena! – kvartetas iš Mongolijos, gerkliniu giedojimu traukdamas religines giesmes, subūrė margą žiūrovų minią. Akimirkai stabteliu pasiklausyti ir jau vos po kelių akimirkų jaučiu, kaip pamažu panyru į transą. Tarsi Baltajam Triušiui vėl pasukus laikrodžio rodykles, pamirštu, kas esu ir kiek dabar valandų. Atsipeikėju jau metro (ir kaip iki jo nusigavau?!). „Stumk, stumk, stumk!“ Vėl sukikenu. Regis, kai kurie dalykai Paryžiuje nesikeičia.

 

* „Golconda“ – 1953 m. nutapytas paveikslas, vaizduojantis iš dangaus krentančius žmones.