Viltė Visockaitė. Atsargiai, priešais jūsų akis – verdenė

Apsižvalgius po Jolantos Mikulskytės parodą „Vis drumstas vanduo“ Pamėnkalnio galerijoje netikėtai mintimis grįžau į vaikystę, kuomet per „National Geo­graphic“ ir „Discovery“ kanalus žiūrėdavau laidas apie gyvūnus ir panirdavau į jų pasaulius. Taip šį kartą panirau į menininkės sukurtą pasaulį, kuriame susipina vidinės būsenos, prisiminimai, gamtos fragmentai ir... banginiai. Toks Jolantos pasaulis – po vandeniu. Jos grafikos darbai parodo ne tik tai, kas giliai po vandeniu, bet ir kas tūno mumyse – baimės, diskomfortas, tuštuma.

Parodoje ant vienos kolonos rodoma filmuota videomedžiaga (2019), kurioje tyrinėjamos vietovės ir fiksuojami medžiai ežere. Vienas iš jų atgabentas į parodą. Tai iš Asvejos iškeltas juodalksnis, menininkės teigimu, tikriausiai lūžęs per audrą ir įkritęs į vandenį. Parodos atidaryme J. Mikulskytė minėjo, kad medis oru kvėpuoja 8 paras, jo tekstūra jau keičiasi ir iki parodos pabaigos jis gali sutrupėti (o jei nesutrupės, tikriausiai grįš atgal į ežerą). Paklausus, ar galima jį liesti, gavau atsakymą: „Juk tam jis čia ir yra.“

Medis baltajame kube, arba ežerinis objet trouvé, man primena Aurelijos Maknytės tęstinį projektą (nuo 2013 m.) „Castor Fiber. Kraštovaizdžio partizanas“, kur ji aiškinasi bebrų veiklos padarinius bei kitus su melioracijos kultūra ir istorija susijusius aspektus. 42-ajame Nidos tarptautinės fotografijos simpoziume Agnės Narušytės ir A. Maknytės paskaitoje „Menininkė kaip antropoceno partizanė: Aurelijos Mak­nytės ir Castor Fiber bendradarbiavimas“ sužinojau, kad Castor Fiber (upinis bebras) yra A. Maknytės duotas menininko pseudonimas bebrui, kurio drožiniai, arba bebriniai objets trouvés, prieš juos eksponuojant NDG parodoje „Saldus ateities prakaitas“ atsidūrė pas restauratorių šalia Antano Mončio skulptūrų.

O kas sieja J. Mikulskytės ir A. Maknytės kūrybą? Abi medžiagos semiasi iš gamtos: pastaroji menininkė vaikšto po miškus, pelkes, pievas ir dokumentuoja savo tyrimus. O J. Mikulskytė nardo įvairiuose vandenyse (tiek skaidriose šiltose jūrose, pavyzdžiui, Viduržemio, tiek Lietuvos, Lenkijos ežeruose) ir visas patirtis, vidines būsenas vizualizuoja popieriuje. Kaip mediją menininkė visai neatsitiktinai pasirinko akmens litografiją: juk porėto kalkakmenio gausu Viduržemio jūroje. Kaip gi be vandens? Jau kurį laiką menininkė naudoja ne tik senąsias grafikos technikas (litografiją, ofortą), bet ir skaitmenines bei fotograviūros technikas. Jolanta estampuose nesistengia nuslėpti gesto pėdsakų, bet priešingai, paryškina spalvų persiliejimą, dažų taškymus („Baltųjų Lakajų kanjonai“, 2019), nutekėjimus („Manta Ray, skraidančios mantos“, 2019), o kai kur sukuria vaizdo mirguliavimo efektą („+4 laipsniais šiltesnis vanduo“, 2019), atkurdama žmogaus kartais matomą vaizdą vandenyje veikiant 3–4 barų slėgiui. Kita vertus, kūriniuose jaučiamas ne tik ekspresyvumas, bet ir tikslumas, konstruktyvumas. Mišria technika atliktas kūrinys „Gorgonia“ sujungia tapybišką litografiją su tiksliu ir linijiniu ofortu.

 

Jolanta Mikulskytė. „Gorgonia“, mišri technika
Jolanta Mikulskytė. „Gorgonia“, mišri technika

 

Žiūrovą parodoje sutinka ir palydi ant šoninių sienų pakabinti du kašalotai. Pasirodo, tai Zalcburge sukurti kūriniai, skirti atminti 2016 m. į Nyderlandų, Danijos, Prancūzijos ir Vokietijos krantus išplautiems kašalotams, pilniems plastiko ir automobilių detalių. Vertėtų atkreipti dėmesį į menininkės pasirinktą „nardymo maršrutą“ ant ilgosios sienos. Nardant vandenyje dažniausiai sekama linijiniu maršrutu, vadinasi, naras plaukia tam tikrą atstumą į priekį ir ta pačia linija grįžta atgal. Toks maršruto principas perkeliamas ir į parodą. Kertinis maršruto objektas – „Baltasis šaltinis“, dar kitaip vadinamas verdene ar versme. Būkite atsargūs, per ilgai užsižiūrėjus gali užhipnotizuoti!

Ekologinės problemos įgauna pagreitį ne tik tarp aplinkos apsaugos aktyvistų, bet ir meno pasaulyje. Gyvūnų ateities ir santykio su žmogumi tematika gvildenama kuratorinėje praktikoje (MO parodose „Gyvūnas – žmogus – robotas“ ir „Bendrabūvis“), kine (dokumentiniuose filmuose „Animus Animalis“, „Rūgštus miškas“) ir atskirų menininkų kūryboje. „Vis drumstas vanduo“ iškelia klausimus ne tik apie žmogaus tyrinėjimo galimybes, bet ir jo įtaką gamtai. Parodos anotacijoje J. Mikulskytė teisinasi, kad tik tiek tegalinti. Kelti klausimus apie šeštąjį masinį išnykimą, apie geologinę epochą – antropoceną, kuri žymi žmogaus nepataisomą poveikį planetai. Parodos estetika įtaigiai kelia nerimą, nors žmogui neretai būdinga projektuoti vidines būsenas į išorę. Kūriniuose susipina abstrakcija ir figūratyvumas: pirmasis labiau ženklina jausmų paletę, o pastarasis – ežeruose randamus objektus. Vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į kūrinius, bet ir parodos anotaciją – aiškią ir išsamią J. Mikulskytės minčių seką, įkontekstinančią jos darbus.

Žvelgiant retrospektyviai, J. Mikulskytės kūrybinė mintis tapo koncentruotesnė, grynesnė ir aiškesnė. Svarbu parodyti ne tik išorinį, materialų pasaulį, bet kurti santykį su vidujybe, jautriai ir smalsiai, kaip tai daro menininkė.

Draugai