Šiuolaikinio meno centre birželio 14 d. atidaryta XV Vilniaus tapybos trienalė „Tapybos kontekstai“. Parodos rengėjas – Lietuvos dailininkų sąjunga. Apie parodos organizavimą, ekspoziciją, kūrinių atranką su trienalės kuratore Nijole Nevčesauskiene kalbasi Kristina Stančienė.

Kaip klostėsi parodos struktūra, ekspozicija?
Trienalės ekspozicijoje – didžiojoje ŠMC salėje matome dvi erdvines konstrukcijas, kuriose pristatomi tradicijos kontekstą pristatantys kūriniai ir dokumentai – XX a. pirmosios pusės lietuvių tapybos klasikų darbai, jų idėjų tąsa XX a. antrosios pusės lietuvių tapyboje, Vilniaus tapybos trienalių katalogai. Trienalės istorija neabejotinai labai svarbi visai lietuvių dailės raidai, juk ypač sovietmečiu, neturėdami rimtų ryšių su užsienio šalimis, galimybių išvykti, pamatyti šiuolaikinės dailės įvairovės, čia galėjome lyginti savo ir kaimyninių kraštų tapybą, semtis idėjų. Tai buvo išties prestižinė, ypatinga paroda, didžiulis įvykis kultūros pasaulyje. Norėjosi šį Vilniaus tapybos trienalės statusą priminti, kvestionuoti, kviesti visus susimąstyti, koks šio renginio statusas šiandien, ko iš jo tikimės, ką jis mums atveria, ar trienalė tebėra tokia pat geidžiama tapytojams. O kiti kūriniai, didžioji ekspozicijos dalis grupuojasi aplink juos, taip pat ir šiaurinėje salėje tarsi medžio šakos, idėjų atgarsiai, interpretacijos, vienas iš kito augantys tapybiniai sluoksniai. Džiugu, kad parodos architektė „užsikabino" už trienalės idėjos – įvairių tapybos kontekstų, pažvelgė į ją giliai ir kartu kūrybiškai. Radome bendrą kalbą, mezgėsi dialogas, tai, manau, atsispindi ekspozicijoje. Rengiant trienalę, įtemptai galvojant apie tai, kaip atrodys bendras jos vaizdas, ne kartą kamavo abejonės, tačiau architektei vizualizavus, įkūnijus parodos temą, atėjo tikrumo jausmas, tapo aišku, kad pasirinktas kelias yra vaisingas, parankus atskleisti lietuvių tapybos įvairovę, jos raidos trajektorijas, pristatyti įdomius užsienio šalių menininkus.
Žinoma, nors ekspozicijoje tradicijų kontekstai vizualiai išsiskiria, jie nėra pagrindiniai jos akcentai. Šiuolaikinė dailė –­­ svarbiausias kalbėjimo instrumentas šioje parodoje, ji dominuoja visoje ekspozicijoje. O lietuvių tapybos klasikų vardai tegul neklaidina žiūrovų, ypač tų, kurie dar nematė parodos – taip, kai kurie garsūs tapytojai pristatomi su gerokai anksčiau sukurtais darbais, tačiau pagrindinėje ekspozicijos dalyje rodomi tik naujausi, per pastaruosius trejus metus sukurti kūriniai.

XV Vilniaus tapybos trienalė rengta atviro konkurso būdu – lietuvių menininkai patys siūlė savo kūrinius. Tai tradicinis, įprastas, dar sovietmečiu rengtų trienalių principas. O kaip buvo apspręstas užsienio tapytojų dalyvavimas parodoje?
Nesiryžčiau teigti, kad tokia paroda –­ tradicinė. Nes bent jau dvi pastarosios Vilniaus tapybos trienalės, vykusios 2010 ir 2007 metais kaip tik ir buvo kuratorinės. O jei kalbėtume apie sovietinių trienalių atrankas, jos buvo labai sudėtingos, kelių pakopų. Autoriai ir jų kūriniai turėjo praeiti galingus filtrus. Beje, savo naujausioje knygoje „Per A. A. prizmę" apie tai daug ir įdomiai pasakoja Alfonsas Andriuškevičius – kaip kūriniai ten pakliūdavo, kaip būdavo įmanoma pergudrauti tas komisijas... Jo prisiminimai, apmąstymai man tapo vienu iš inspiracijų šaltinių rengiant trienalę.
Beje, kai autoriai patys siūlo parodai kūrinius, gali pastebėti daug įdomių dalykų, dėsningumų, kartais – karčios tiesos. Pagaliau, atsiskleidžia požiūris į parodą, jos svarbą. XV Vilniaus tapybos trienalei, greta gerų, profesionalių kūrinių, buvo siūlyta nemažai vidutiniškos tapybos. Atrodė, jog kai kurie autoriai vertina ją kaip įprastą metinę-ataskaitinę parodą... Galbūt dėl tokios laikysenos šį parodos rengimo principą dažnai vertiname negatyviai, skeptiškai. Tačiau jis savaime tikrai nėra blogas, jis yra netgi įdomus ir kaip savotiškas socialinis tyrimas.
Greta savo kūrinius siūliusių autorių darbų, kuriuos vertinome ir atrinkome kartu su komisija – Arvydu Šalteniu, Gražina Vitartaite, Algimantu Kliauga, Gintautu Vaičiu, Kotryna Džilavjan, Ričardu Bartkevičiumi – maždaug dešim­tadalį visų dalyvių – asmeniškai kviečiau dalyvauti parodoje.
O užsienio menininkai – latviai, estai, danai, švedai, lenkai, suomiai, vokiečiai –­ buvo specialiai pakviesti. Čia man daug padėjo ir kolegos iš trienalės rengimo darbo grupės – Vilmantas Marcinkevičius, Arūnė Tornau, Jolanta Kyzikaitė.

Šie menininkai yra ir trienalės dalyviai?
Taip, jie savo darbus rodo parodoje. Tačiau jie dalyvavo tik parodos rengime –­ padėjo spręsti organizacinius klausimus, nemažai patarė, pasidalino asmenine patirtimi, ryšiais su užsienio šalių dailininkais. Atrankos komisijoje dirbo kiti žmonės. Be to, manau, logiška, kad parodai pasitelkiama aktyvių, kūrybingų menininkų, organizatorių patirtis.

Beje, ne mažiau sudėtingas, nei ankstesnėse trienalėse, atrodo ir šiųmetės pa­rodos atrankos procesas, galimi susitarimo taškai. Šalia Tavęs, parodos kuratorės, darbavosi ir atrankos komisija. Ar tai neapsunkino Tavo darbo, idėjų įgyvendinimo?
Taip, dirbome kartu su atrankos komisija. Šalia mano pagrindinio uždavinio parodoje – tapybos kontekstų, kuriuose atgytų, išryškėtų šiuolaikinės tapybos veidas ir tradicijų tąsa, buvo daug „juodo" darbo, karštų diskusijų su komisija. Tačiau manau, kad daugeliu atveju dirbta vaisingai, atsakingai pasveriant visus sprendimus, tad bendradarbiavimas, kolektyviniai sprendimai, pasidalijimas nuomonėmis ne trukdė, o padėjo bendrai parodos kokybei, galutiniam rezultatui.

Kokia XV Vilniaus tapybos trienalės statistika? Kiek autorių siūlė savo kūrinius? Įdomu ir tai, ar galima apibrėžti kriterijus, kuriais vadovautasi kūrinių atrankoje, kviečiant menininkus?
Beveik 140 menininkų siūlė savo darbus. Dalyvauja – 56. Pagrindinis kriterijus – originali, aktuali parodos idėjos interpretacija, meninis lygis, profesionalumas. Dalyviai –­ tai menininkai, aktyvūs dabarties kultūros lauke, jau kažko pasiekę, nusipelnę, pasižymėję. Trienalės „formatas" vis tik lemia ne debiutantų, o ryškių, savitų menininkų prisistatymą. Man pasiteisino parodos rengimo būdas, kai menininkai siūlė darbus, o dalį turėjau galimybę pakviesti. Tiesa, vienu momentu buvau kiek nusivylusi – tik paskelbus trienalės konkursą, menininkai reagavo gana vangiai, nešė daug vidutiniškos tapybos. Tik vėliau suplūdo daug gerų kūrinių, ėmė teikti darbus ir jaunieji tapytojai, ne tik LDS nariai.
Buvo kryptingai vykdoma atranka ir kituose Lietuvos miestuose, LDS teritoriniuose skyriuose – tai Panevėžys, Šiauliai, Kaunas, Klaipėda. Vilnius – tarsi galutinė atrankos stotelė. Norėta, kad į parodą pakliūtų ir menininkai iš periferijos, kad jie nebūtų nustumti į šoną.

O ar ten, periferijoje, galima rasti ką nors naujo, netikėto, nematyto?
Taip, galima. Štai kad ir Dainius Trumpis, pasirodęs 2012 m. LDS organizuotoje pa­rodoje LTOOTAPYBA. O kiti mažesnių miestų tapytojai – Ramūnas Grikevičius iš Panevėžio, Vidmantas Zarėka iš Šiaulių, Virginijus Viningas iš Klaipėdos – jų kūryba plačiai žinoma, tikėjausi, kad jie dalyvaus parodoje. Kartu jų kūryba liudija, kad įdomūs tapybos procesai vyksta ne tik Vilniuje.

Ar trienalėje galėjo dalyvauti vien tik LDS nariai?
Ne, tokios sąlygos nebuvo, parodoje dalyvauja ne tik LDS nariai. Kita vertus, LDS – parodos rengėja, ji teikė lėšas, visą reikiamą organizacinę pagalbą renginiui. Manau, teisinga, kad narystė LDS buvo vienas iš prioritetų, formuojant ekspoziciją – juk LDS Tapybos sekcija vienija šimtus talentingiausių, pajėgiausių Lietuvos menininkų, reikia sudaryti kuo daugiau progų jiems svariai pasirodyti. Kartu laikausi nuomonės, kad patiems pajėgiausiems jauniesiems menininkams taip pat reikia suteikti erdvę trienalėje.

Šioje trienalėje jaunimo nėra daug, dominuoja viduriniosios kartos dailininkų darbai.
Trienalė, kaip jau kalbėjome, nėra erdvė debiutams, jos dalyviai – žmonės, kažką svaraus sukūrę, pademonstravę. O gabūs jaunieji, kurie dar studijuodami pasirodo kaip gabūs, originalūs, jau turi galimybę atsiskleisti konkurse „Jaunojo tapytojo prizas" ir kitose parodose. Tačiau šiųmetėje trienalėje yra ir šaunių jaunų tapytojų – tai ir Eglė Ulčickaitė, ir Kristina Ališauskaitė, ir Monika Furmanavičiūtė, ir Jolanta Kyzikaitė. Tai ir Lietuvos dailininkų sąjungos gestas, rodantis, kad naujos pajėgos čia labai laukiamos ir jos bus deramai reprezentuojamos. Juk be atsinaujinimo, naujų veidų LDS ateitis sunkiai prognozuojama. Kita vertus, trienalės konkursas buvo didelis, daug ko teko atsisakyti, taip pat ir įdomių, savitų kūrinių. Jaunesni kūrėjai turi gal net daugiau galimybių pasireikšti, nei vyresni kolegos – juk pagaliau, laikas – jų sąjungininkas – jiems prieš akis dar ne viena trienalė ar kita didelė, svari paroda...

Rengiant tokią didelę parodą, realybė dažnai keičia, koreguoja pradines idėjas, „nuleidžia" ant žemės. Kita vertus, nerealizuoti sumanymai – geras postūmis judėti toliau, kurti naujas koncepcijas...
XV Vilniaus tapybos trienalės atveju, kadangi joje užsibrėžta tyrinėti svarbiausius šiuolaikinės tapybos kontekstus, atskleista dar dešimtys jų niuansų, plėtočių, susipynimų... Tai menininkui artimos erdvės, kasdienybės sąvoka, moters savivokos problematika arba, žvelgiant grynai į tapybinę išraišką, santykį su tikrove, giliau tyrinėjama abstrakcijos, ekspresionistinės raiškos plėtotė, motyvo požiūriu – portreto, peizažo žanrų raida, „tapybiško", pastozinio šiuolaikinio paveikslo samprata ir monochrominės, minimalistinės raiškos koreliacijos, medijų įtaka dabarties tapybai, lietuvių ir kitų Baltijos regiono tapytojų kūrybos skirtumai ir sąsajos. Viena vertus, nesinorėjo pernelyg „susmulkėti", nuklysti į smulkius, kamerinius aspektus, labiau – simboliškai pateikti šiuolaikinės tapybos vaizdą stambesnėmis, reikšmingiausiomis grupėmis, parodyti, kaip įvairiais atvejais iškyla ir veikia tradicijos vaidmuo. Nebūtina ja sekti, kopijuoti, adoruoti, galima ją pažinus visai pamiršti, tačiau „priežastiniai" ryšiai tapyboje dažniausiai iškyla labai įdomiais, savitais pavidalais. Kita vertus, kuratoriaus fantaziją, troškimus visada riboja „fizinė" ekspozicijos erdvė, tenka daug ko atsisakyti. O minėtus ir dar neįvardytus niuansus akylas žiūrovas ir pats pamatys, pajus parodoje... Čia man simboliškai skamba latvių tapytojo Mikaelio Fisherio kūrybos moto –­ „kol kas neradau geresnio būdo pateisinti savo egzistenciją, nei menas..."
Svarbu ir tai, kad rimtas, gilus tapybos tyrimas turėtų trukti ne metus – tikrai dvejus ar net visus trejus. Štai daug pastangų buvo įdėta, norint į XV Vilniaus tapybos trienalę pasikviesti vieną pasaulinio garso šiuolaikinių tapytojų – Neo Rauchą. Tačiau iš tapytojo atstovų gavome atsakymą, kad tokią galimybę galima būtų svarstyti po keleto metų. Taigi –­ šios šiuolaikinio meno žvaigždės pristatymas pasirodė esąs realus ne šiųmetėje, o galbūt kitoje trienalėje... Taigi, kalbant apie trienalės rengimą, norus ir realybę, šiandien, parodai jau veikiant, sakyčiau, kad ateinančiai trienalei reikia ruoštis dabar pat, nedelsiant skelbti idėjų konkursą ir formuoti būsimos paro­dos ekspoziciją.

Ačiū už pokalbį.