Yra seriale daugybė smulkmenų, prie kurių gali prikibti. Laukinius gyvūnus šaudė ne šauktiniai kareiviai, o specialios medžiotojų komandos. Degtinė Černobylyje, žinoma, buvo, bet ne šitaip atvirai. Šachtininkai galėjo nesilaikyti saugumo ir dirbti apsinuoginę iki pusės, tačiau juk ne visai nuogi. Kreipinys „drauge“ buvo naudojamas oficialiuose susitikimuose, bet ne taip dažnai, kaip pirmoje serijoje. Dūmai iš reaktoriaus nebuvo tokie juodi. Sraigtasparnis nukrito tik po kelių likvidacijos mėnesių, o ne pirmą dieną. Gaisrininkų kapus užliejo betonu artimiesiems nedalyvaujant. Kai kuriuose tarybinio miesto kadruose matome šiuolaikinį sienų apšiltinimą ir plastikinius langus.

Oleg Danilov, INC

Be abejo, „Černobylis“ sukelia kalbų, paprastai pasigirstančių po kiekvieno filmo „jie apie mus“: viskas čia nesąmonė, muilo burbulas, chaltūra... Bet šiuo atveju priežasčių piktintis mažai. Filmavimas vyko Lietuvoje, Ignalinos rajone, elektrinėje, pastatytoje 9 dešimtmečio pradžioje, Černobylio antrininkėje. Rekvizitu rūpinosi lietuviai, turbūt todėl buitinės detalės tikslios – nuo apmušalų atspalvių iki šukuosenų ir tikrų tarybinių laikraščių, o ne amerikiečių kinui „apie rusus“ būdingos kirilicos abrakadabros. Netikslumų yra, pavyzdžiui: gaisrininkų ir kai kurių kariškių uniformos kur kas ankstyvesnės nei įvykio laikas, o Kremliaus dekoracijoje pakabintas repiniškas sūnų užmušantis Ivanas Rūstusis, ir herojai priversti ginčytis išprotėjusio caro fone.

Tačiau visa tai neįspraudžia filmo į muilo burbulą. Tuo labiau toji puiki scena iš trečios serijos, dėl kurios abejojama. Į Tulos šachtą atvyksta anglies pramonės ministras pranešti, kad būtina iškasti tunelį, į kurį galima būtų nupilti besilydantį reaktoriaus kurą. Šachtininkai sutinka ir linksmai eina link atvarytų autobusų, o praeidami pro valdininką nešvaria nuo anglies ranka pliaukšteli per jo šviesų kostiumą.

Anna Narinskaja, „Novaja gazeta“

Taip, kartais pastebi užsienietišką rakursą. Kiek padidinta demoniškojo KGB veikla. Kiek teatriški pasitarimai Kremliuje. Kalbinės smulkmenos: vargu ar degančioje atominėje vienas į kitą kreipėsi „drauge“. Nors apskritai suabejojau vienintele scena su anglies pramonės ministru – čia kažkas tokio holivudinio, „Sostų žaidimų“ dvasia. Bet ir jinai – savotiškai gera scena.

O iš esmės medžiagos įsisavinimo laipsnis – sukrečiantis. Aplinka, architektūra (panelinius Pripetės namus filmavo Lietuvoje), drabužiai, elgesio maniera. Ir dar daugiau – veidai, tuo labiau kad vaidina beveik vien britai. Stellanas Skarsgårdas paverstas realiu partiniu darbuotoju su atitinkama šukuosena. Jaredas Harrisas į kažką labai jau panašus, gal į generolą Kaluginą? (Olegas Kaluginas – buvęs KGB generolas, perestroikos metu pasisakęs prieš šių organų metodus, nuteistas už išdavystę, gyvena JAV, – vert. past.) Emily Watson lengvai galima įsivaizduoti Minsko bulkinėje. Kagėbistas cituoja „seną rusišką patarlę“ – Trust but verify (rus. Доверяй, но проверяй). Antros serijos pradžioje už kadro skamba simonoviška karinė „Ты помнишь, Алеша, дороги Смоленщины“ – ir ne per daug tiesmuka, ir visai vietoje.

Stanislav Zelvenskij, „Afiša“

Filmavimo komanda scenoje su narais panaudojo specialius tarybinius žibintuvėlius su dinama, išleidžiančius tą keistą garsą.

Sceną, kurioje mokslininkė Chomiuk sėdi kameroje, filmavo buvusiame saugumo kalėjime Vilniuje. Dabar čia muziejus. „Ten sklando istorijos šmėklos. Ten sunkios durys su mažais langeliais valgiui paduoti. Kalėjimo rūsiuose žmogų įvesdavo į kamerą, kuri iki kelių buvo pilna vandens, kad jis tenai negalėtų užmigti. Sunku įsivaizduoti – visa tai vyko miesto centre! – sako scenaristas Craigas Mazinas. – Nuvažiavau į Černobylį kaip turistas. Išgyvenau ten religinį jausmą, nors niekad anksčiau nebuvau religingas.“

„Meduza“

Tam tikra prasme „Černobylis“ priartėja prie siurrea­lizmo – dėl vakariečių kūrėjų bandymo pavaizduoti tai, ko jie niekada nematė. Tarybinė estetika šiame šou išsukta maksimaliai, tačiau ji pernelyg sterili ir beveidė, beveik mirusi. O būtent to ir reikia siužetui apie radiacinę katastrofą.

Pagyrimas ir garso takeliui. Jame labai daug tokių industrinių garsų, kaip gamyklos švilpukai ar Geigerio skaitiklio tiksėjimas. Harmoningai įlieta islandės Hildur Guðnadóttir violončelė apgaubia mus anapusybe.

Nikita Kazimirov, „Kanobu“

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

 

„Černobylio“ kadrai