Kanų kino festivalyje žiuri prizu apdovanotas Andrejaus Zviagincevo filmas „Nemeilė“ („Нелюбовь“). Režisierius sako: „Žmogus vertina aplinkinius tik kaip priemonę. Ir braunasi. Galvoja tik apie save. Rodau išvirkščiąją meilės pusę, kai žmogus ne duoda, o ima ir ima.“

Siūlome rusų kritikų vertinimus, parašytus dar festivaliui nepasibaigus.

Vienintelį savo vaiką Aliošą tėvai planuoja atiduoti į internatą. Nes mama Ženia turi naują perspektyvų meilužį, tėtis Borisas – nėščią meilužę. Nusiklausęs jų pokalbio su keiksmais sūnus pabėga iš namų. Likusį pusantros valandos ekraninį laiką mes stebime paieškos grupės operaciją, vykstančią posovietinių griuvėsių ir Pamaskvio miško fone. (...) Svarbiausia filme „Nemeilė“ (o ir visoje Zviagincevo kūryboje) – tai, žinoma, firminiai jo apibendrinimai. Borisas ir Ženia –­ idealūs nepažįstamieji. Atrodo, tiek daug čia iškalbingų detalių – ikonos, selfiai, buitis, tačiau visa tai yra apie laiką, o ne apie konkrečius žmones, kurių istorija mums lyg ir pasakojama. Nežinome, kas jie ir iš kur, taigi, kaip patikėsime, kad eina būtent ten, kur juos tempia režisierius? Filmas – nauja kūrėjo, porinančio kažką universalaus, abst­rakcija, nes nieko asmeninio, intymaus apie savo herojus jis nežino.

Zinaida Prončenko, „Colta.ru“

 

Pristatomos visos režisieriaus mėgstamos temos: stačiatikybė, tėvai paklydėliai, daugiareikšmio dingimo motyvas (ne naujas, žinoma, europiniame kine), intymūs kirpimai, butų klausimas. Yra – tarsi susilažinus – Tarkovs­kio minutė: ekskursija po išvaizdžius turistinės bazės griuvėsius. Kaip visada, didesnis dėmesys skiriamas interjerams, pradedant pasišlykštėtinai atkurtu miesčionišku butu, baigiant elegantiškais ir šaltais apartamentais: pasiturinčio meilužio kambaryje stovi, atrodo, beržas. Zviagincevas-satyrikas, kaip ir anksčiau, gali padaryti įspūdį nebent inteligentiškiems užsieniečiams (nors, abejoju, ar tarp jų bus Kanų žiuri).

Stanislav Zelvenskij, „Afiša.ru“

 

Po to, kai „Jeleną“ kritikavo už neut­ralią autorinę poziciją, „Leviatane“ Zviagincevas pasisakė taip aiškiai, kad daugelis suglaudė ausis. Už ką barė „Leviataną“? Atrodo, už didesnį grožį, už simbolizmą, už politinę patetiką. Ką gi, „Nemeilėje“ nieko panašaus jau nėra. Tai šykštus, kompaktiškas, energingas, konkretus filmas. Formaliai – buitinė šeimos drama. Nors, natūralu, ir kai kas daugiau. Tai prieblandos ir nakties, tirštėjančios tamsos filmas. Nors mes žinome, kad tamsiausia būna prieš pat aušrą. Jei „Leviatanas“ buvo apie valstybę, tai „Nemeilė“ – apie pilietinę visuomenę. Artimieji gali nusisukti nuo tavęs, svetimi gali padėti ir išgelbėti. Savanorių būriai, tyliai ir dalykiškai puolantys į pagalbą, tampa gyvybei pavojingo abejingumo alternatyva. Solidarumas įmanomas netgi tada, kai kiekvienas yra už save, kai žmogus žmogui žvėris. Politikos filme lyg ir nėra visai, jei neskaičiuosim radijo ir televizijos laidų fragmentų. Užtat finale – stipri scena, kurioje apie viską, kas vyksta mūsų šalyje, praneša vienintelis užrašas Russia. Staiga suvoki, kad lokali, maža drama liečia kiekvieną iš mūsų. Mūsų namai ištuštėjo, mūsų vaikas prapuolė. „O ar buvo berniukas?“ – susimąsčiusi paklaustų didžioji rusų literatūra. Filmas atsakytų: buvo.

Anton Dolin, „Meduza“

 

Jis filmuoja ne „Meilę“, o „Nemeilę“, jis ne Bergmanas, ne Wajda, ne Tarkovskis ir ne Sokurovas. Vaidinama intymi nukraujavusių žmogiškų santykių drama, bet ji tampriai surišta su nūdienio rusiško gyvenimo klimatu, su niekaip nepraeinančia žiema, su ore tvyrančia agresija. Svarbi tampa ne tik obsceniška herojų leksika, neapykantos strėlėmis žeidžianti artimus žmones, bet ir tarsi beaistris radijo komentatorių tonas, ir tarsi objektyvus, nors iš tiesų propagandinis telereportažų iš Donbaso charakteris. Tai dar ir filmas apie visuomenę apėmusią bedvasę religinę veid­mainystę, kuri negydo žaizdų.

Andrej Plachov, „Kommersant.ru“

 

Zviagincevas toliau smailina savo gilią ir kruopščią meistrystę, nors naudojasi gana archajiška ir konservatyvia kino kalba, kurioje autorystės elementų, be didesnio dėmesio socialiniam modeliavimui, kol kas nėra. Kartais režisieriui trūksta saiko ir skonio jausmo (finalinė scena su bėgančia vietoje heroje, aprengta olimpiniu „Bosco“ kostiumėliu su gąsdinančiu kruvinu užrašu Russia).

Filmo refrenas – majų kalendoriaus numatytos pasaulio pabaigos aptarimas per radiją už kadro. Apokaliptinis skaičius apsireiškia į stotelę atvažiavus autobusui Nr. 777 – ant jo lango skelbimas „Dingo berniukas“. Čia net mieguistas žiūrovas supras, kad rusų miegamojo mikrorajono kieme su vaikų žaidimo aikštelėmis, nupieštame pagal breigeliškos idilijos paveikslą, skleidžiasi postapokalipsės tamsa.

Anton Mazurov, „Colta.ru“

 

Viskas permirkę nemeile, apkrėsta ir užnuodyta ja, jinai vaiposi iš už kiek­vieno kampo sunaikindama bet kurį bandymą pakeisti pusiausvyrą. Jeigu vis dėlto kas nors labai norėtų išgirsti apie Zviagincevo ir Tarkovskio giminystę, tai, sakyčiau, galbūt „Nemeilės“ herojai vidine tuštuma, kai jiems ne tik nėra ko, bet ir nėra kuo trokšti, primena „Stalkerio“ herojus. Ir stalkerio vaid­menį čia atlieka vaiko paieškos būrys.

Jekaterina Barabaš, „Nezavisimaja gazeta“

 

Zviagincevas kartu su Sokurovu –­ du pasaulyje labiausiai žinomi ir tituluoti rusų režisieriai. (Prieš 20 metų šitas pozicijas užėmė broliai Michalkovai.) Abiejų filmai stilistiškai ir tematiškai nepanašūs. Tai stebina, nes abudu atsispyrė nuo Bressono, Tarkovskio, Bergmano, o Zviagincevas dar ir nuo Antonioni’o.

Jurij Gladilščikov, „ForbesLife“

 

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=R_Ne8nrpcKk{/youtube}