Kaži, ar labai nusižengčiau tiesai, jei Tito Lauciaus „Parado“ nevadinčiau komedija? Na, tokia, kai gali pažįstamiems pasigirti: „Jau kaip prisižvengiau, vos kukurūzų spragėsiais nepaspringau.“ Kas galėtų paneigti, kad tokia šiuolaikinės komedijos, kaip žanro, siekiamybė? Juk dabar iš ko nors juoktis baisu, kad nebūtum nulinčiuotas. O ir suprasti, kas yra juokas, žmonėms, regis, darosi vis sunkiau. Tad fiziologinės komedijos ir tampa žanro prieglobsčiu. Žin...
Kada paskutinį kartą matėte vesterną? Ir kaip kaubojus joja į horizontą? Kada paskutinį kartą matėte vaikus žaidžiant kaubojus ir indėnus? Nenuostabu, jei nematėte, nes vesternas mirė daugiau nei prieš pusšimtį metų, o bet kokie vėliau atsiradę „vesternai“ buvo tik pomirtinės žanro konvulsijos. Kažkada ir kažkaip vesternas tiesiog prarado aktualumą ir gebėjimą artikuliuoti laiką. Tiek, kad dabar neabejotinai pasirodys keista, kodėl apskritai kalbame apie vesterną. Tačia...
Profesine prasme „Poetui“ lyg ir negali nieko tokio prikišti. Geras filmas: tikslūs dialogai, neįkyrus garso takelis, įtikinama aktorių vaidyba, mieli vaikų vaidmenys ir t. t., na, Kosto ir Julės meilės istorija nelabai patikėjau, bet koks gi kinas be love story. Kita vertus, matyti, kad ir su istorine medžiaga kruopščiai padirbėta. Tačiau, nuslūgus emocinio vertinimo bangai, apninka prieštaringos mintys. Juk kinas vis dėlto ne tik profesijos išmanymas, ji...
Prancūzai tokiems filmams apibūdinti turi specialų pavadinimą – navet (pažodžiui „ropė“): menkavertis, anemiškas, be jokios energijos. Kino meno mirties rezultatas: šiais laikais menininkai nebekuria, jie užsiima tyrimais, jie – tyrėjai. Tad ir čia istorinis filmas iš esmės nesiskiria nuo istorinio tyrimo, tiksliau, jis tėra pastarojo iliustracija. Sudie aristotelinei perskyrai tarp istorinio ir poetinio pasakojimo (net ir grįsto tikrais įvy...
Filmo „Poetas“ premjera – neeilinis įvykis mūsų kultūros, ne tik meno ar kino, pasaulyje. Nepaisant tragiško mums visiems filme vaizduojamo laikotarpio, nepaisant pagrindinio veikėjo istoriškumo, nors ir kiek pernelyg subtiliai pakeista pavarde, pagaliau nepaisant dviejų scenaristų bei režisierių – Vytauto V. Landsbergio ir Giedriaus Tamoševičiaus, o gal būtent dėl to ir dar dėl visos kūrybinės komandos darnaus darbo rezultatas išėjo puikus. Fi...
Dar anuo laiku prieš virusą ir karą lietuvių kine atsirado net 3 filmai apie pokarį – „Pelėdų kalnas“, „Purpurinis rūkas“, „Sutemose“. Gal juos kas nors iš kino žurnalistų ir žiūrovų atsimena? Jeigu ne, gali pasižiūrėti susiliejančius į vieną plakatą anonsus. Miškas su šaudynėmis ir atokvėpiu kaip senoje nuotraukoje; troba ir užsukę į ją partizanai; saugumo kabinetas ir tardymai su įkalbinėjimais; subtilios ir kokčios meilės i...
16-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis „Trumpi, bet filmai“ (sausio 18–24 d.) Vieni užsuka į knygyną (man mielesnis be kavos aparato šniokštimo) ir vieno kambario galeriją, kiti iškilmingai išsiruošia į šurmulingas knygų ir dailės muges. Vieni labiau mėgsta mažą parduotuvę nei didelę, labiau senamiestyje įsispraudusį kino teatriuką nei griozdą su daugybe salių. Vis dėlto kodėl liaudies masės traukia į „Scanoramą&ldqu...
× Jorė Janavičiūtė Lietuvos kino teatruose nuo sausio 13 d. pradėtas rodyti bendras latvių, lietuvių ir lenkų filmas „Sausis“, kurį režisavo Viesturas Kairišas. Filmas jau pelnė ne vieną apdovanojimą, tarp jų – geriausio užsienio filmo titulą „Tribecos“ kino festivalyje Niujorke. Jis yra ir Latvijos delegatas laimėti „Oskarą“, o Latvijos nacionaliniuose kino apdovanojimuose nominuotas 11 kategorijų (dviejose iš jų – lietuviai)....
Atmintis – mano teisėjas ir liudininkas, ir, deja, abu – prieš mane. Alfonsas Nyka-Niliūnas Regis, sunkiausiai įgyvendinamas dalykas mums yra prisiminti. Kaip Alfonsui Nykai-Niliūnui, atmintį aprašiusiam Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje, 1989 m. gegužės 2-ąją. Iš to ir gimė šis tekstas – stebėjimosi, kad niekas neatsimena. Heloviniškąjį pirmadienį nuėjus į Antakalnio kapines, į Menininkų kalnelį, jau buvo pradėju...
Tarp lietuviško kino ir vietinių žiūrovų jau senokai vyksta keistas sadomazochistinis žaidimas. Žiūrovas į kino teatrą eina nesitikėdamas pramogos ar intelektualinės stimuliacijos. Jis tik nori, kad būtų šiek tiek geriau nei ankstesnį kartą. Perskaičius kolektyvinės sąmonės – socialinių tinklų – atsiliepimus, susidaro įspūdis, kad Lietuvos kinas dar netapo profesionaliu sadistu. Užuot susilaikęs nuo mazochistinių projekcijų įgyvendinimo, jisai, kaip tikras mė...