Arminas Šileikis. Eka Kurniawanas: „Dabar rašyčiau apie plintantį radikalųjį islamizmą“

Į susitikimo vietą prie jūros gimtajame mieste Pandangarane Indonezijos rašytojas Eka Kurniawanas atvyko populiariausia šalyje transporto priemone – motoroleriu. Netrukus radę pavėsinę, prisėdome pasikalbėti. Pokalbio metu rašytojas plačiau papasakojo apie romaną „Grožis lyg žaizda“ („Kitos knygos“, 2018), kuris pelnė pripažinimą ne tik užsienyje, bet ir įtvirtino jį Indonezijos literatūros lauke.

 

Armino Šileikio nuotrauka
Armino Šileikio nuotrauka

 


Galvoju, ar mes dabar susitinkame Halimundoje (romano „Grožis lyg žaizda“ veiksmas vyksta taip pavadintame mieste)?

Ne visai. Tačiau tam, kad sukurčiau Halimundą, pasiskolinau daug dalykų iš čia ir iš tų miestų, kuriuose praleidau vaikystę ir jaunystę. Pavyzdžiui, Čilačapo įlanką bei griežtojo režimo kalėjimą aptiksite ir Halimundoje. Knygoje rasite šernų medžioklės sceną – aprašydamas kraštovaizdį, kur visa tai vyko, įsivaizdavau Tasikmalajos vietovę.


„Grožyje lyg žaizdoje“ veikia įvairūs personažai. Ar jie turi atitikmenis realybėje?

Kai kuriems personažams suteikiau mane supančių žmonių charakterius. Pavyzdys – prostitutė Devi Aju. Yra daug pasakojimų apie vadinamąsias paguodos (Antrojo pasaulinio karo metu seksualiai išnaudotas) moteris, apie tai perskaičiau nemažai knygų. Kurdamas Devi Aju personažą prisiminiau tų moterų pasakojimus ir sudėjau juos į vienos likimą. Knygoje aptikote ir kitą veikėją – komunistą, kalbantį su Draugu Klivonu, kuris buvo nušautas išvietėje. Iš tiesų vienas komunistas, gyvenęs Indonezijoje apie 1950 metus, taip pat buvo nužudytas išvietėje. Kai kurias istorijas sukūriau, o kai kuriuos tikrus pasakojimus į romaną tiesiog perkėliau.


Skaitydamas jaučiau, kad visa istorija liūdnoka, personažus persekioja tragedijos. Tačiau atrodo, kad prostitutė Devi Aju išlaiko indonezietišką optimizmą – beviltiškoje padėtyje randa iš ko pasijuokti. Iš kur visa tai?

Tiesą sakant, nežinau. Gal, kaip sakote, tai indonezietiškas bruožas. Aš ir pats optimistas. Nors gyvenu Indonezijos sostinėje Džakartoje, kuri tikrai niekuo neįdomesnė už kitą miestą, kuriame esu gyvenęs, Džogdžakartą, bet vis šį tą joje atrandu.


O pasakojimą apie motiną, meldžiančią negražaus naujagimio, išgalvojote?

Mama yra pasakojusi apie kaimynę, meldusią, kad jos vaikas gimtų toks pats gražus, kaip karžygys Ar­džuna iš indų epinio pasakojimo „Mahabharata“. Bet vaikui gimus paaiškėjo, kad jis atrodo ne kaip karžygys Ardžuna, bet kaip Ardžuna wayang, baisi lėlė iš tradicinio indoneziečių šešėlių teatro. Įsiminiau šią istoriją ir panaudojau knygoje, tik pakeičiau motinos norą – turėti ne gražų, o baisų kūdikį.


Kaip kuriate pasakojimą? Ar turite planą, kaip bus plėtojama istorija?

Ne, tiesiog rašau. Kartais turiu pirmo sakinio idėją, kartais didelį sumanymą, kuris susiformuoja rašant. Pavyzdžiui, knygą „Grožis lyg žaizda“ sumaniau kaip romaną apie Indonezijos istoriją, kariuomenės galią keisti žmonių likimus, bet nežinojau, kaip visa tai aprašyti. Tad susitelkiau į pasakojimą, į detales, personažus. Mintis apie moterį, pakilusią iš kapo, man pasirodė savotiškai žavi, paslaptinga ir gąsdinanti. Rašydamas tiesiog galvoju, kaip vienas įvykis gali lemti kitą.


Atrodo, jūs – pirmasis indoneziečių autorius, išverstas į lietuvių kalbą. Tad veikiausiai jūsų romanas taps lietuvių susikurtu Indonezijos paveikslu. Ką apie tai manote?

Tiesą sakant, mane kankina prieštaringi jausmai. Viena vertus, nemanau, kad mano darbai ar aš pats atspindžiu Indoneziją ar Indonezijos literatūrą. Indonezija – didelė šalis, tai daug daugiau, nei aprašiau romane. Kita vertus, neišvengiama, kad žmonės kažkur toli skaito knygas iš Indonezijos ir susikuria kažkokį paveikslą. Aš tik atidarau langą į pasaulį. Bet tik langą.


Skaitytojams atidarote langą ir tikitės, kad jie patys pasidomės?

Taip, jei yra kas nors, kas tave sudomina, tu linkęs sužinoti daugiau.


Romane „Grožis lyg žaizda“ randame nuosekliai papasakotą tam tikrą Indonezijos istorijos dalį: pradedama laikotarpiu, kai šalis buvo olandų kolonija, vėliau ją užėmė japonai ir galiausiai ji tapo nepriklausoma, bet būta bandymo paversti ją komunistine. Istorija knygoje trunka iki 1997 metų. Bet jeigu rašytumėte knygą dabar, kokį Indonezijos paveikslą kurtumėte?

Dabar? Turbūt rašyčiau apie islamizmą. Jeigu pažvelgtumėte į Indoneziją ir iš vidaus, pamatytumėte, kad tarp skirtingų tikėjimų atstovų juntama įtampa.


Pavyzdžiui?

Indonezijoje visuomet buvo radikaliųjų musulmonų grupuočių. Po reformų tos grupės dar labiau sustiprėjo, nes šalyje vyksta demokratizacijos procesas. O demokratija mums – naujas dalykas. Laisvės kalbėti, ką nori, iš tiesų daug. Radikaliai nusiteikę žmonės, kaip ir beveik visi kiti, naudoja socialinius tinklus, kurie šiandien yra tapę galingais ginklais, stipresniais už televiziją ar kitas tradicines žiniasklaidos priemones. Nerimtas buityje nutikęs įvykis, išplatintas per socia­linius tinkus, gali sukelti didžiulį triukšmą. Žmonės reaguoja išreikšdami pasipiktinimą, ir tas pasipiktinimas keroja.


Knygoje „Grožis lyg žaizda“ nevengiate ir politinių temų, pavyzdžiui, įpynėte komunistinę Indonezijos praeitį. Kodėl politika jums svarbi? Koks jūsų požiūris į dabartinę politinę situaciją šalyje?

Domiuosi politika, nors nesu partinis. Tiesiog nėra vienos man tinkamos partijos. Be to, kaip rašytojas, renkuosi būti nuošalyje ir nepriklausomas. Tačiau per rinkimus visuomet einu balsuoti, iš dalies palaikau dabartinį prezidentą Joko Widodo ir, jei jis dalyvaus prezidento rinkimuose 2019 m., greičiausiai vėl atiduosiu balsą už jį. Nors tai nereiškia, kad sutinku su viskuo, ką jis daro.


Skaitant romaną neapleido jausmas, kad daug dėmesio skiriate vyro viršenybei prieš moterį, vyro galiai prieš moterį. Ar šią problemą įžvelgiate ir šiandienėje Indonezijos visuomenėje?

Užsieniečiai, skaitantys mano romaną, greičiausiai turi išankstinį įsitikinimą: tai istorija apie Indoneziją, trečiojo pasaulio šalį, kur didžioji dalis gyventojų musulmonai, o moterys neturi teisių. Perskaitę šią knygą jie savo įsitikinimą tik patvirtina. Bet tai, kad romane daug smurto ir prievartos, nereiškia, jog dabar taip atrodo visa šalis.


Laikote katę, bet knygoje simbolinę reikšmę įgyja laukiniai šunys – adžakai. Kodėl?

Taip, adžakai turi simbolinę prasmę. Šuo man asocijuojasi su kariuomene. Laukiniai šunys, adžakai, tapo naminiu gyvūnu, kad apsaugotų, apgintų ūkį, namus, šeimininką. Bet kai kurie nebuvo deramai prijaukinti ir ėmė pulti savo šeimininkus, savo žmones. Armija irgi kartais puola savus.


Devi Aju istorija – šeimos saga: mes sekame ne tik jos, bet ir jos dukrų gyvenimus. Ar šeima indoneziečiams labai svarbi?

Taip, labai. Santuoka suriša ne tik tave ir tavo part­nerį. Tai iš esmės reiškia, kad viena šeima sudarė sąjungą su kita. Per atostogas visi grįžta namo. Turiu du brolius, tris seses – iš viso mūsų šeši. Beveik visi turime antrąsias puses ir vaikų. Visi dabar suvažiavę čia, į gimtąjį miestą.


Norėtumėte kada nors išvysti savo knygų ekranizacijas?

Vienas filmas jau statomas. Dirbu su talentingu jaunu režisieriumi, dabar baigiame ruošti scenarijų, o filmavimo darbai, jei viskas klostysis sėkmingai, turėtų prasidėti 2018 m. pabaigoje arba 2019 m. pradžioje (pokalbis įvyko 2018 m. prieš prezidento rinkimus Indonezijoje, – aut. past.). Žinoma, būtų smagu išvysti ekranizuotą „Grožį lyg žaizdą“, bet tai būtų brangus filmas.