Arturo Pérezas-Reverte: „Juk ne tas pats, ką sako radikali feministė ir Nobelio premijos laureatas“

Arturo Pérezas-Reverte (gimė 1951 m. Kartachenoje) – ispanų rašytojas, žurnalistas, istorijos bei meno žinovas. 1973–1994 m. dirbo karo korespondentu Balkanuose, Mozambike ir kt., vėliau atsidėjo rašymui. Nuo 2003 m. yra Ispanijos karališkosios akademijos narys. Debiutavo 1986 m. su knyga „Napoleono karai“, o pasaulyje jį išgarsino septynių romanų apie kapitoną Alatristę saga. Nemažai jo knygų išversta ir į lietuvių kalbą: „Flamandų meistro paveikslas“, „Vyras, kuris šoko tango“, „Būgno oda“, „Paslaptingasis meridianas“, „Pietų karalienė“ ir kt. 1999 m. pagal romaną „Diuma klubas“ Romanas Polańskis sukūrė filmą „Devintieji vartai“, kuriame suvaidino Johnny Deppas, Frankas Langella ir kt.

 


Arturo Pérezas-Reverte. Edward the Confessor nuotrauka iš „Vikipedijos“

 


Manote, kad nuotykių, kelionių troškimas yra kiek­vieno žmogaus esmė? Kokia šio instinkto vieta mūsiškiame hiperkomunikacijų pasaulyje?

Troškimas keliauti – mintyse ar fiziškai – prigimtinis kilniausios ir didingiausios žmonijos dalies bruožas. Nelaimėliai tie, kurie saugiai jaučiasi apsiriboję mažu ir patogiu žemės lopinėliu. Nesvarbu, ar laimi, ar pralaimi, bet lemtis palanki neliekantiems vegetuoti.


Jūsų knygose juntamas dėmesys detalėms, nuoširdumas, sakytum, lyg melancholija ar nostalgija praėjusiam laikui. Ar laiko bėgimas, patirtis, įgyta iš klaidų, keičia ateitį, ar miršta kartu su tuo, kas jau praėjo?

Būtent, knygos yra palikimas, kurį gauname vieni iš kitų. Kiekvienas nugyventas ir aprašytas gyvenimas yra gera pamoka ateinančioms kartoms.


Kaip, būdamas toks užsiėmęs, sugebate tiek daug perskaityti?

Kai nekeliauju ir nebūnu prie jūros, rytais rašau, o vakarais skaitau. Žinoma, keliauju su pilna knygų kuprine. Nėra nieko maloniau, kaip vėjuotą dieną, kai barometras rodo aukštą slėgį, sėdėti denyje su knyga retkarčiais užmetant akį į švelniai banguojančią jūrą. Arba skaityti, nuleidus inkarą kokioj Viduržemio jūros įlankėlėj šalia romėnų šventyklos griuvėsių ar senovinio viduramžių sargybos bokšto.


Ar tikite Dievą?

Kai matau Mariano Rajoy’aus, Carleso Puigdemont’o, Donaldo Trumpo veidus, mąstau, kad jie – geriausias įrodymas, jog Dievo nėra.


Skaitytojai provokuoja: ką manote apie kapitalistinį liberalizmą?

Mielasis skaitytojau, save provokuoju kiekvieną dieną, kad ir ką rašyčiau. Vis dėlto paprastai taip darau dėl praktiškesnių ir konkretesnių reikalų.


Kuri šalis per istoriją labiausiai pakenkė Ispanijai ir kodėl?

Be jokios abejonės, Anglija. Paskui pati Ispanija. Arba ne, labiausiai sau pakenkė pati Ispanija. Anglija lieka antroje vietoje.


Skaitytoja prašo rekomenduoti knygą. Kurį iš savo romanų rekomenduotumėte?

Kadangi jos nepažįstu, rekomenduočiau romaną, kuris galėtų patikti įvairiems skaitytojams, – „Pietų karalienę“.


Mano nuomone, keturi šiuolaikiniai rašytojai iš didžiosios raidės – Michelis Houellebecqas, Mario Vargasas Llosa, Umberto Eco ir jūs. Kaip apibūdintumėte tris pirmuosius?

Provokatorius, džentelmenas ir pragmatiškas aštrialiežuvis. Ačiū, kad neprašote apibūdinti savęs.


Ar gailitės dėl kurio nors savo straipsnio? Dėl jo turinio, o ne formos.

Ne tiek gailiuosi, kiek įsisąmoninau, kad per 25 metus ir visuomenės, ir mano požiūris į daugelį dalykų pasikeitė. Straipsniai turi datą ir ją atitinka. Kai kurie jų netinka dabarčiai, dabar tokių nerašyčiau. Pats pasikeičiau kartu su kintančia visuomene. Dalis žmonių klysta nekreipdami dėmesio arba sąmoningai praleisdami pro akis parašymo datą ir aplinkybes. Tai ypač būdinga socialiniams tinklams, kuriuose įprasta traukti į dienos šviesą seniai pamirštas žinias ir visiškai nekreipti dėmesio į kontekstą.


Ar grįžtumėte dirbti karo korespondentu, ar tai buvo jaunystės užgaida siekiant įgyti patirties?

Grįžčiau, jei būčiau 20-metis. Gyvenimas suformavo mane tokį, koks esu. Sulaukus 66-erių, belieka atsiminti ir rašyti. Kai negaliu nusiraminti, pakeliu bures ir išplaukiu į jūrą. Jūra padeda ištverti nostalgijas ir netektis.


Kuris romanas geriausiai atskleidžia karo patirtį?

Biografinių detalių yra visuose, nes visiems personažams paskolinu savąjį gyvenimo ir perskaitytų knygų suformuotą požiūrį į gyvenimą. „Mūšių dailininkas“ („El pintor de batallas“) – autobiografinis romanas. Išmonės jame tik penki procentai. Viskas, ką pasakoju – nuo įvykių ir aplinkybių iki pagrindinio veikėjo žvilgsnio, – tikra.


Kodėl niekada negrįžote prie šio registro, varijuojančio tarp filosofijos ir išpažinties, kurį daugelis laikė jūsų kūrybos viršūne?

Nebuvau laimingas rašydamas šį romaną. Veikiau užrašiau tai, kas prašėsi būti užrašoma. Per pusantrų metų suvedžiau sąskaitas su prisiminimais. Aprašiau, ką prisiminti nemalonu. Tai lyg asmeninių apmąstymų pratimas. 21 karo metų nespalvotų nuotraukų albumas mane pernelyg slėgė, todėl pamaniau, kad rašydamas apie tai sutvarkysiu atmintį. Ankstesnėje knygoje rašiau, kaip žaismingai gyvenama šiame pasaulyje, o „Mūšių dalininkas“ daug skaudžiau ir giliau sakė: „Žiūrėkite, kaip atrodo šis pasaulis.“ Nuo tada mano, kaip romanisto, gyvenimas pasikeitė. Užvėriau vienas duris ir atvėriau kitas. Nebuvo ir nebus kitos panašios knygos. Rašau, kad mėgaučiausi. Esu laimingas rašytojas, bet dar laimingesnis būnu tuomet, kai rašau istorijas, kurias man knieti papasakoti.


Ką labiausiai vertinate U. Eco kūryboje? Tikriausiai romanus?

Ne, žaviuosi juo dėl kitų priežasčių. Mūsų vienodas literatūros suvokimas. Mano pirmieji romanai buvo nuobodūs. Siužetas man nerūpėjo, tik stilius. Rašydamas „Flamandų meistro paveikslą“ skaičiau „Rožės vardą“ ir įsitikinau neklydęs: kad galėtum rašyti, turi būti daug perskaitęs. Kad graikų teatras, Homeras, Vergilijus, Dante, Cervantesas, Michelis de Montaigne’is, Stendhalis niekada nepasens ir kad Agathos Christie „Rodžerio Ekroido nužudymas“ yra taip pat meistriškai sukurptas kūrinys kaip Josepho Rotho „Radeckio maršas“. Panašus jausmas aplanko, kai kovoji su audra: sušlampi, dienų dienas nemiegi bandydamas nepasiklysti, ir staiga radare pamatai taškelį arba kitą buriuotoją, bevargstantį, kaip ir tu. Pamatai jį, nusiunti radijo žinutę ir stebi nutolstantį, pradingstantį audroje. Tada susivoki: „Nesu vienas.“ Taip mane privertė pasijusti U. Eco. „Ne aš esu keistuolis, tai jie – keistuoliai.“


Kuriame rašymo etape kyla daugiausia abejonių?

Kai įpusėju romaną. Pateiksiu kitą jūrinį pavyzdį. Įsivaizduokite, kad staiga elektronika nustoja veikti: plaukioji ištisą dieną ir nežinai, teisingai ar neteisingai plauki, bet viliesi, kad gerai apskaičiavai atstumus. Tas pats vyksta rašant romaną: ties viduriu nebematau jo iš šono ir prarandu supratimą apie savo darbo kokybę. Viliuosi, jog prieš tai neapsiskaičiavau, ir tęsiu toliau. Tokią nežinomybės akimirką ištveri sukandęs dantis.


Tokia padėtis niekada nesugniuždo?

Ji sukelia daug streso, bet manęs niekas nesugniuždo. Jeigu karas nesugebėjo, tai tik metai, o ne gyvenimas mane nugramzdins.


Ar dabar rinktumėtės tokį gyvenimą?

Be abejo. Karas užgrūdina tuos, kurie išgyvena. Metai, praleisti su knygų pilna kuprine, padėjo man interpretuoti karą ir teisingai jį suvirškinti intelektine prasme. Jei ne tie metai, nebūčiau rašytojas. Tai lyg didžiulė tikrovės dozė. Jei turi tvirtą sudėjimą ir skrandį, ištversi. Matai, kas blogiausia ir kas geriausia. Solidarūs žmonės, kurie aukojasi, turi vertybes, tikėjimą, yra kilnūs ir turi kuo didžiuotis. Viena vertus, karas siaubingas, kita vertus – svarbi pamoka tiems, kurie moka ir gali blaiviai jį vertinti. Tačiau jei esi chirurgas, prievartą patyrusių moterų advokatė, gaisrininkas ar policininkas, taip pat susiduri su siaubu.


Manote, karas jus traumavo?

Paliko nebent plika akimi nematomų traumų, bet ne visiems pasiseka išgyventi karą emociškai. Aš stabilus, gerai miegu. Kai užpuola prisiminimai, paimu į rankas knygą arba išplaukiu į jūrą ir viskas vėl grįžta į vietas.


Rašyti nepakanka vien vaizduotės, pirmiausia reikia gyventi, ar ne?

Taip. Gerai padariau, kad nusistačiau prioritetus. Norėjau pamatyti, ką reiškia karas ir plaukiojimas laivu. Visada renkuosi patirtį. Rašymas yra po to. Nugyventas intensyvus gyvenimas išlaiko tave gyvą kaip rašytoją. Daugelis yra negyvi patys to nežinodami. Gyvenime viskas išsenka. Turėti pilną kuprinę ir toliau būti skaitytoju – tikras privalumas, nes senieji skaitiniai įgyja naujų prasmių biografijos kontekste.


Ko gero, Balkanų karas buvo žiauriausias jūsų matytas karas?

Visuose karuose mačiau blogiausia. Salvadoro konteineriuose suskaičiavau septynis vaikų kūnelius, surištus viela ir apdegintus cigaretėmis. Libane mačiau žudomus kalinius. Bet Balkanai buvo tiesiog pakirsti: treji nesiliaujančio barbariškumo metai.


Jūsų romanuose juntamas atlaidus požiūris į smurtautojus.

Ne. Mačiau darančių stebuklus begėdžių ir niekšiškai besielgiančių draugų. Kai Eritrėjoje susirgau per patį kovų įkarštį, vietinis karys Boldai buvo paskirtas budėti prie manęs. Jis perėjo etiopų ugnį ieškodamas man vandens. Vėliau, jo kariuomenei užėmus miestą, tas pats Boldai mano akivaizdoje žudė kalinius ir prievartavo moteris. Ir tas tipas buvo mano draugas.


Kaip reagavote?

Įsivaizduokite degantį, pilną negyvėlių miestą, kuriame sužeistieji žudomi nepaisant mano šauksmų: „Ne, taip negalima.“ Ką daugiau be to, kad atsisakiau dalyvauti, galėjau padaryti? O jie reikalavo. Labai mažai žmonių turi tvirtus įsitikinimus. Negalima manęs prašyti, kad rašyčiau lyg nepatyręs karo. Kita išmokta pamoka – sąžinės graužimas yra labai reta ir laikina savybė. Visada randamas pasiteisinimas, kad nereikėtų kankintis. Galų gale visi – pradedant nuo girtuoklio, pastumiančio vaiką, iki to, kuris žudo, kad atimtų laikrodį, – atranda būdą palengvinti sąžinės naštą.


O kokie rūpesčiai slegia jus?

Jums aš šito nepasakosiu. Blogiausia mano, kaip karo reporterio, gyvenime buvo tai, ką galėjau padaryti, bet nepadariau. Tai vaizdiniai, kurie kartais mane aplanko ir kuriuos, kaip visi, turiu paliudyti: turėjau perduoti žinias, karas nebuvo mano, mane būtų nužudę. Prievartaujamų merginų riksmai Eritrėjoje. Jie dar girdėti čia. (Paliečia galvą.) Nikosijoje į mane žvelgęs sužeistas vaikas su pliušiniu meškinu; vaikinas Nikaragvoje, kuris, tempiamas dešimties vyrų, prašė pagalbos; šuo lūžusia letena Beirute... Ar galėjau ką nors pakeisti? Ir pats ieškau moralinio alibi. Pagalvokite apie žmones, kurie vykdė šiuos nusikaltimus. Jie neturi sąžinės, todėl nesigraužia. Visi pasakytų, kad atliko pareigas ir vykdė įsakymus.


Tviteryje buvote sukūręs diskusijų erdvę. Kodėl atsisakėte šios veiklos?

Pavargau matyti, kaip sekmadieniniai pasvarstymai tviteryje kiekvieną pirmadienį pasirodo spaudos antraštėse. Juokinga, kad neutrali frazė išverčiama į „Pérezas-Reverte įžeidė feministę“. Mano skaitytojai žino, kas esu, ir nesivadovauja tviterio teiginiais. O tas, kuris nesuvokia, tegul skaito ir mokosi. Labai vargino aiškinti akivaizdžius dalykus. Socialiniai tinklai – galinga jėga, tačiau juose daug analfabetų, neskaitančių, ideologijų apsėstų žmonių. Maža tokių, kurie atsirenka autoritetus. Skaitytojas privalo atskirti ir interpretuoti. Juk ne tas pats, ką sako radikali feministė ir Nobelio premijos laureatas.


Ar turėti priešų naudinga?

Neišvengiama. Net nenorėdamas jų įgyji, nes gyventi – tai priimti sprendimus. Vis dėlto turėti priešų naudinga. Priešas – lyg jūra. Žinojimas, kad jis tik ir laukia, kada padarysi klaidą, kad tavęs atsikratytų, suteikia, kaip sakė Josephas Conradas, sveikos nežinomybės. Niekada neužmiegi. Kai plaukioju, pasiimu automatinį pilotą ir nustatau žadintuvą kas 15 minučių. Miegu denyje ir stebiu, ar nesiartina prekybiniai laivai. Suvokimas, kad gresia pavojus, palaiko gyvybines jėgas. Gyvenime tas pats: turėdamas priešų labiau savimi rūpiniesi, nepamiršti, kad pasaulis yra pavojingas ir kad privalai būti budrus, įgudęs ir pasiruošęs kovoti.


Tai nevargina?

Kovotojų nevargina. Pasaulis pasidalijęs į dvasininkus ir kovotojus, vengiančius rizikuoti manipuliatorius ir sutinkančius priimti riziką. Man patinka peštis.


Feministės nuolat kvaršina jums galvą.

Pačios radikaliausios. Jei būtų skaičiusios, žinotų, kad mano romanų moterys pranoksta vyrus. Vienintelis literatūriškai ir asmeniškai mane dominantis moterų tipas yra ryžtinga moteris. Moterų portretuose pabrėžiu ne meilę ar seksualumą, bet ištikimybę.


Buvote laimingas vaikas?

Labai. Užaugau senelių ir tėvo bibliotekoje, laisvėje, prie Viduržemio jūros. Tai epocha, kai nebuvo jokio pavojaus – kalnuose valandų valandas žaisdavau knygose skaitytus žaidimus. Šis vaikiškos laisvės, vaizduotės ir skaitinių derinys buvo mano būdas suvokti pasaulį. Svarbiausias pamokas išmokau namuose.


Jūsų romanai ir apsakymai sulaukė 13 kino ir televizijos ekranizacijų. Literatūra pasmerkta būti perkelta į ekranus?

Taip. Proza, tuo pačiu ir romanistika, vieną dieną išnyks. Jei būčiau jaunas ambicingas rašytojas, rašyčiau serialų scenarijus. Scenarijus yra tokios pačios literatūrinės vertės kaip romanas. Tik jį kuria daugiau žmonių. Daug serialų yra kokybiškesni už šiandienos literatūrą. Pasaulis tampa vis labiau audiovizualus. Spaustuvėms gresia išnykimas. Anksčiau ar vėliau. Bet nereikia dramatizuoti.


Aukštoji kultūra taps elito kultūra?

Manau, išryškės aiški skirtis tarp masinės populiariosios kultūros – vidutinės, „atskiestos“, „pasterizuotos“ – ir kitokios, t. y. elito, individualaus vartojimo kultūros. Tam tikras kultūrinis getas, primenantis vienuolyno sistemą: kiekvienas individas turi savo biblioteką, muziką ir asmeninius daiktus. Kultūra – tokia, kokią ją suvokėme nuo Homero iki dabar, – kultūra kaip moralinė, intelektinė referencija, kaip žmogaus išganymas – yra pasmerkta mirti. Ji mutuos į tam tikrą hibridą, Jorge’s Louiso Borgeso ir meksikietiškos telenovelės derinį, ar Moną Lizą ir turistinę Veneciją. Tai bus hierarchinė kultūra. Asmenukė prie Eifelio bokšto ir koncertas Vienos operoje bus vienodai svarbūs. Paradoksas, kad kultūra pasiekė nė nemanytas vietas. Ji turėjo nuvertėti, kad taptų prieinama.


Ar islamas kelia grėsmę?

Islamas yra viduramžių norma, nesuderinama su šiuolaikiniu demokratiniu pasauliu. Jis anachroniškas ir jo pritaikymas demokratinei Vakarų sistemai, paremtai Platono, Prancūzijos revoliucijos idėjomis, feminizmu ir žmogaus teisėmis, yra nesuderinamas su laisve.


Kultūra, protas ar grožis. Ką labiausiai vertinate?

Kada? Įvairiai, kiekvienam savas laikas. Gali pradėti nuo grožio, tęsti su kultūra ir pasiekti protą. Tačiau po to grįžta grožis. Kitoks grožis – turintis kultūros ir proto atspalvį. Sulaukęs savo amžiaus visur ieškau šių trijų komponentų derinio.

 

Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko
Parengta pagal interviu „El País“ (2018-04-18) ir „La Nacion“ (2017-05-28)