Benas Arvydas Grigas. Pasaulio literatūros „eureka!“ (III)

Iš gausybės literatūros pasaulyje egzistuojančių apdovanojimų vienas įdomiausių – tarptautinė „Man Booker“ premija. Jos tikslas – apdovanoti į anglų kalbą verstas išskirtines knygas, taigi piniginį prizą kartu su autoriumi dalijasi ir vertėjas. 2016-aisiais premiją laimėjo Pietų Korėjos autorė Han Kang už jau ir lietuviškai pasirodžiusią knygą „Vegetarė,“ o 2017-ųjų premija atiteko mano aptariamam Davidui Grossmanui už knygą „Į barą įžengia arklys“. Premijai nominuotos buvo ir kitos dvi apžvalgoje pristatomos knygos: visai kitokios nei D. Grossmano romanas, tačiau tiek pat vertingos – Samantos Schweblin „Karštinės sapnas“ bei Mathiaso Énard’o „Kompasas.“

 

Samanta Schweblin. „Fever Dream“. Iš ispanų kalbos vertė Megan McDowell. ‒ London: „Oneworld Publica­tions“, 2017.

S. Schweblin, jaunosios kartos argentiniečių rašytoja, daugiausia dėmesio skiria siaubui, psichologiškai kaustančioms situacijoms. Pirmos dvi argentinietės knygos – apsakymų rinkiniai – ispanų spaudoje buvo lyginami su D. Lyncho fantasmagoriškais filmais ir F. Kafkos košmarais. O „Karštinės sapnas“ ‒ pirmasis S. Schweblin romanas, kurio siekis – subtiliai išnagrinėti „mintį, kad jei įvyks pasaulio pabaiga, ji prasidės nuo motinos“1.

Nors pasaulio pabaiga knygoje gana lokali, labiau buitinė ar šeiminė nei globali, S. Schweblin savo prozos stiliumi sukuria įspūdį, kad įvykiai itin svarbūs, turintys ne iki galo suprantamą, ypatingą reikšmę. Tai autorė pasiekia atsisakydama tradicinio pasakojimo ir pasakotojo, palikdama tik dialogą: „Karštinės sapnas“ – tai vienas pokalbis ligoninėje tarp senos, aklos, po truputį gyvybę prarandančios Amandos ir jos draugės sūnaus Davido, kuris klausimų lavina siekia užčiuopti miglotą Amandos praeities momentą, lydimą jausmo, kad „kirminai lenda į esatį“. Nors situacija pradžioje toli gražu neaiški nei skaitytojui, nei Amandai, iš jų pašnekesio – šiurkštaus, įtempto, dažnai panašesnio į kvotimą ar beprotybės iššauktą ieškojimą – išaiškėja keistų vieną dieną trukusių įvykių seka, prasidėjusi nuo užnuodyto upelio vandens ir virtusi mistiniu sielų transmigracijos ritualu.

Pasirinkta unikali forma S. Schweb­lin romanui suteikia beveik detektyvinės įtampos, prikaustančio, nerimą žadančio atmosferiškumo, kurį tolesni įvykiai išpildo su kaupu. Tuščių laukų, dingstančių arklių, nuodų prisigėrusios žemės, iš miesto keliaujančių mašinų kolonos įvaizdžiai prisideda prie šiurpinimo. Tačiau visų baisiausia situacija, kurią kapstyti bando Davido klausimai – aižėjantis jo motinos pasaulis, kai berniukas atsigeria užnuodyto vandens.

Knyga trumpa, savo tematika labai konkreti, nes jos tikslas – ne plačiai aprašyti, o išnarstyti motinišką meilę kritinėje situacijoje, jos perdėtą intensyvumą ir nestabilumą. Svarbi gyvenimo, ypač – motiniško, dalis pasakojime – žodžiais sunkiai perteikiami vidiniai išgyvenimai ir jausmai („kažkas ne taip“, „kirminų jausmas“ ir pan.). Amandos ir Davido istorija prikaustančiu greičiu atskleidžia, kad „kartais neužtenka turėti akis“.

Puikiai pasakojimą kontroliuojanti S. Schweblin šį košmarišką turinį perteikia lakiai, impresionistiškai ir įtraukiančiai. Ir pasiekia tai, ką turbūt kiekvienas siaubą įžodinantis kūrinys mėgina padaryti – paveikia skaitytojo kūną: sujaukia pilvą, palieka nemalonų skonį burnoje ir nuvargina rankas, su vis didesniu malonumu verčiančias mažus puslapius.

 

David Grossman. „A Horse Walks Into a Bar“. Iš hebrajų kalbos vertė Jessica Cohen. ‒ London: „Jonathan Cape“, 2017.

Viskas prasideda nuo nekalto (bet nieko gero nežadančio) stand-up komiko Dovaleh skambučio paskutinį kartą vaikystėje matytam draugui, dabar į pensiją išėjusiam teisėjui Avishai: „Aš noriu, kad tu pažiūrėtum į mane (...), kad mane pamatytum, iš tiesų pamatytum ir tuomet papasakotum.“ – „Ką papasakočiau?“ – „Ką matei.“2 Taip D. Grossmanas skaitytoją dviem valandoms nukelia į mažo Izraelio miestelio klubą, kuriame, retkarčiais Avishai įterpiant savo mintis ar prisiminimus, tenka stebėti Dovaleh pasirodymą. Jis, kaip pridera tikram komikui, ir komiškas, ir tragiškas.

D. Grossmanas patyręs rašytojas: „Į barą įžengia arklys“ ‒ 11-as jo romanas, kuriame maloniai jaučiamas autoriaus senamadiškumas (arba kaip tik revoliucingumas). „The Guardian“ kritiko Iano Sansomo pavadintas „tiesą sakančio pasakojimo meistru“3, žydų rašytojas į grožinę literatūrą žiūri romantiškai, tiki įkvėpimu, žodžio galia keisti žmones ir pasaulį, fikcijos savarankiškumu: „...kai romanas tampa savo paties pasauliu, gali tiesiog kukliai atsitraukti ir leisti savo herojams veikti patiems.“4 Tokia D. Grossmano laikysena leidžia jam rašyti tematiškai ir stilistiškai drąsiai, išsamiai išanalizuoti savo galvoje užgimusius veikėjus su visais jų juokais ir skausmais.

Būtent dėl to Dovaleh personažas ir prikausto: jo pasirodymas pradeda laužyti tikra / netikra ribas – ką tik laidęs juokelius, jis pradeda save žaloti, su savimi garsiai kalbėtis ar prisiminti skaudžius momentus iš jaunystės, kol galiausiai ima ilgai, detaliai pasakoti jį labiausiai sukrėtusį įvykį, viską atskiesdamas anekdotais. Tokiu būdu „pagunda žvilgtelėti į kito žmogaus pragarą“, asmeninė drama, išviešintos traumos, neišspręsti, viduje nesutvarkyti reikalai įkalina ir stand-upo žiūrovus, ir skaitytoją. Tačiau pripratus prie melo, priedangų, rinkodarinių žaidimų, povandeninių manipuliacijų, pliūpsnis skaudžios tiesos iš griūvančio žmogaus gyvenimo sutrikdo ir kartu atgaivina, kad ir kaip kartais nepatogu būtų. Skaitant šį romaną leng­va pamiršti, jog rankose laikai fikciją – toks gyvenimiškas atrodo Dovaleh pasaulis.

D. Grossmanas tuo ir drąsus – gebėjimu išgalvoti, sužmoginti ir įtikinamai perteikti netektį bei skausmą, įvilktus į amžiną rūbą – komediją. „Į barą įžengia arklys“ darkart primena, jog humoras tėra iškrova, uždanga, patogus namas, stovintis ant tragedijos pamatų ir kartais, kad skausmas aprimtų, pasidarytų sugyvenamas, reikia tik žiūrovų, arba – skaitytojo.

 

Mathias Énard. „Compass“. Iš prancūzų kalbos vertė Charlotte Mandell. – London: „Fitzcarraldo Editions“, 2017.

Iš šių trijų aptariamų knygų prancūzų rašytojo Mathiaso Énard’o užmojai didžiausi: „Kompasas“ ‒ tai knyga-encik­lopedija, literatūrinis tiltas į Artimuosius Rytus, kelionė po praėjusius šimtmečius ir sugriuvusias imperijas. Visa tai atsiskleidžia per Franzo Ritterio, neaiškia liga sergančio muzikologo bei orientalisto, vieną bemiegę naktį, praleistą mintyse besiblaškant tarp savo kelionių ir tyrinėjimų prisiminimų bei įvairių kultūros istorijos epizodų, vienaip ar kitaip susijusių su Orientu. M. Énard’o proza tiršta, gaivališka, kupina intertekstų, nuorodų į žinomus ar kaip tik iš nežinios ištrauktus žmones, įvykius, kūrinius, o pats pasakojimas – nenustygstantis lyg užmigti negalinčiojo kūnas.

Iš F. Ritterio prisiminimų išnyra kelionės su Oriento literatūrą tyrinėjančia Sarah ir išprotėjusiu archeologu Bilgeriu į Palmyros griuvėsius, susitikimai su Sirijos, Irano, Libijos muzikantais bei poetais Damaske ar Teherane. Visos šios istorijos veikia kaip atspirties taškai klaidžiojimams po Oriento kultūrinę bei istorinę praeitį: vieni pasakojimai keičia kitus, mainosi laikotarpiai, dalyviai, erd­vės, epiškumas ir miniatiūriškumas, bet visa tai sieja bandymas save suprasti per kitą, per kito atradimą savyje, dėmesį kitoniškumui. F. Ritterio pasakojimuose išnyra V. Hugo, O. de Balzacas, F. Pessoa, Th. Mannas, F. Nietzsche. A. Rimbaud keliauja laivais ir prekiauja gink­lais, R.

Wagneris operos premjerą švenčia kartu su A. Hitleriu, o L. van Beethovenas groja paskutinį gyvenime koncertą.

Visus įvykius pagrindinis personažas permąsto užduodamas daugybę klausimų apie įtakas, priežastis, bendrumą, o ypač Rytų ir Vakarų santykį. Kadangi postmodernios, postkolonialistinės teo­rijos romanui – jau praeitis, Vakarų filosofijos postulatai – sugriauti ir bereikšmiai, tyrinėjant Orientą lieka tik kurti naujas prasmes, iš naujo statyti tai, kas buvo sugriauta. Todėl dažnai Rit­terio minčių objektu tampa tapatybė dabartyje, tai, kad ji sukurta, sulipdyta ir, žvelgiant iš Vakarų bei Rytų sankirtų perspektyvos, negryna, susisaisčiusi. Pastarasis aspektas toks akivaizdus, kad skaitant darosi gėda regėti, kaip realybėje ši skirtis vis durstoma ir kurstoma.

M. Énard’ui tikrai netrūksta aukšto lygio erudicijos, dėl to knygą itin malonu tyrinėti, joje panirti – nepamenu kitos tokios, kurią perskaitęs būčiau šitaip praturtintas kultūrinių kontekstų, neapsiribojančių tik faktų perteikimu ar kosmopolitiškumo ugdymu. Tai veikiau šlovingi ir bešloviai praeities buviniai, atskleidžiantys, kaip pakito ir sudūlėjo Rytų bei Vakarų santykis, kaip istorija buvo rašoma ir perrašoma, kaip greitai mainosi centriniai taškai, o ilgai dominavę žiūrėjimo būdai tampa tiesiog nebemadingi.

Ne veltui M. Énard’ui atiteko prestižiškiausias literatūros apdovanojimas Prancūzijoje – Goncourt’ų premija. Greta akademikų klajonių, orientalistų kelionių bei opijaus apsvaigintų šėlionių, „Kompasas“ apima daugybę neįtikėtinai įdomių istorijų, susipinančių į patį svaigiausią nemigos sukeltą sapną. Prisiminimai ir sukaupta išmintis F. Ritterį lanko būtent sapnuojant – be tvarkos ir aiškaus priežastingumo. Tačiau perskaičius knygą, paskiri atvejai, griuvėsiai ir likučiai gražiai susidėlioja į vientisą Vakarų ir Rytų santykių istoriją – neišsamią, suprantančią savo pačios trūkumus, bet sudarančią spalvingą vakariečiui nepažįstamo, nors istoriškai ir kultūriškai neatsiejamo regiono paveikslą.

 

1 lithub.com/samanta-schweblin-on-revealing-darkness-through-fiction/

2 Vertimas – B. A. G.

3 www.theguardian.com/books/2016/dec/09/a-horse-walks-into-a-bar-by-david-grossman-review

4 www.theparisreview.org/interviews/5794/david-grossman-the-art-of-fiction-no-194-david-grossman

 

Pristatomas knygas galima įsigyti knygyne „eureka!“ (S. Daukanto a. 2/10, Vilnius).