Gabija Sabaliauskaitė . Knyga apie istorinį Vilniaus virsmą

Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotografijos. Sudarytoja Margarita Matulytė; vertėjai Almis Grybauskas, Skirmantė Kondratienė, Tomas Venclova; dailininkas Jokūbas Jacovskis. – Vilnius: Apo­strofa, 2012.

Pasirodo, įmanoma vienoje knygoje sutalpinti miesto XX amžiuje patirtus pokyčius ir atskleisti juos pasitelkus amžininkų polilogą. Bet juk ne kariuomenė išlaisvina miestą, tik žmonių savimonė – pristatydamas knygą „Czesławo Miłoszo Vilnius: tekstai ir fotografijos“ pastebėjo publicistas Pranas Morkus. Tą patį savo jaunystės miestą knygos puslapiuose išlaisvino du poetai – Nobelio literatūros premijos laureatas Czesławas Miłoszas ir jo bičiulis intelektualas Tomas Venclova.
Dar prieškariu Jano Bułhako miesto gatvėse sutikti du vaikėzai taip simboliškai iš viršelio fotografijos žvelgia jau nebe į fotografo objektyvą, o tiesiai į mus, tarsi kviesdami išklausyti istorijos apie tą miestą, kuriame jie auga. „Vilniuje išgyvenau savo vaikystę, kai maniau, kad mano gyvenimas susiklostys kaip nors paprastai, ir tik vėliau viskas tame gyvenime pradėjo painiotis, taigi Vilnius man pasiliko išeities tašku kaip galimybė, normalumo galimybė“, – taip garsiajame „Dialoge apie Vilnių“ rašo Cz. Miłoszas, kreipdamasis į T. Venclovą, kuris atliepia savo jau visiškai kitokia patirtimi: „Man jis niekad nebuvo normalumas. Nuo vaikystės labai stipriai, nors ir neaiškiai jutau, kad pasaulis yra pakrypęs, išvirtęs, suluošintas. Paskui pradėjau galvoti – tiesą sakant, galvoju ir dabar, –­ kad gyvename jau po pasaulio pabaigos, kas, beje, neatpalaiduoja mūsų nuo jokios atsakomybės. Mano Vilniuje buvo tiktai anklavų, duodančių šiokį tokį supratimą apie tą žlugusį normalų pasaulį.“ Tad knyga nėra romantizuota legenda apie miestą ar odė jam – pašnekovų laiškuose Vilnius tampa ir „baisi skylė, ribota terpė“, o jos šlėktų inteligentija –­ „buka“. Taigi, apie lenkišką ir žydišką, bet lietuvių išsvajotą Vilnių du amžininkai kelia ir šiandien aktualius klausimus: koks Vilnius buvęs ir, pagaliau, kodėl jį reikėję palikti.
Tačiau iš tikrųjų knygos sudarytoja dr. Margarita Matulytė prakalbino ne du, o aštuonis autorius, nes leidinyje publikuojamas fotografijas pateikia ne kaip iliustracijas, o visavertį autorinį tekstą – šviesoraštį, kuris išplečia iškilaus mąstytojo dvasinių sąsajų su miestu kontekstą. Jos nuomone, neverta iliustruoti taip detaliai, istoriškai ir etnografiškai, Cz. Miłoszo „Vilniaus gatvių žodyne“ atkurtų prisiminimų, beje, lietuvių skaitytojui pateikiamame pirmąkart. Pasak sudarytojos, savaip įkūniję miesto bruožus, fotografai perteikia Vilniaus istorinį laiką, slenkantį per prieškario romantiškų Jerzy’o Hoppeno idėjų perspektyvas, per Bolesławos ir Edmundo Zdanowskių vis taip pat estetizuotą, bet jau vitališką gatvių alsavimą, per Jano ir Januszo Bułhakų išgyventą ir 1944 m. dokumentiškai užfiksuotą sugriuvusį pasaulį Algimanto Kunčiaus sovietiniu sociumu apgyvendintos naujos tikrovės link. Fotografijos lydi ir pertraukia, seka ir papildo žodį, skaitytojui pasakoja savarankiškai, pateikdamos asmenines autorių įspūdžių ir išgyvenimų perspektyvas. Nors knyga paliečia skirtingas laiko plotmes, vyksmo (šiuo atveju geriau – istorinio virsmo) vieta nesikeičia ir knygos laikas nėra baigtinis – Cz. Miłoszo vilnietiškos istorijos nenukerta pokario griuvėsiai, ją tęsia A. Kunčiaus vaizdai, atlydintys į sovietines realijas. Nors jo sutikti žmonės ir pasirodo naujame amplua, bet jų sukurta aplinka išlieka, yra pažįstami ir mūsų dienų vilniečiui, kad ir „Neringos“ kavinė ar Centrinis knygynas, kurio vitrinoje anuomet stebino naujametinė eglutė. Ką jau kalbėti apie fragmentišką Žaliojo tilto kadrą – pasikeitė tik troleibuso modelis, o „Taikos sargyba“ dar šiandien taip pat palydi Vilniaus keleivius.
„Tai yra viena iš geresnių knygų, atitinkančių didžiojo miesto teksto sąvoką. Duok Dieve, kad jų būtų daugiau, bet turbūt nereikia sakyti „Duok dieve“, nes jų ir taip dar bus, toli gražu, ne viena. Nes Vilnius, kaip ir Florencija, kaip ir Dublinas, kaip ir Praha, kaip ir pagaliau Peterburgas, turi tą bruožą, kad yra neišsemiamas. Kiek apie jį bekalbėtum, kiek fotografuotum, galo tam niekada nebus. Ir negali būti“, – sako T. Venclova.
Knygą pasitinkame jau be pagrindinio jos tekstų autoriaus Cz. Miłoszo, ir leidėja Giedrė Kadžiulytė, dar prieš dešimtmetį gavusi jo palaiminimą knygos vizijai, retoriškai klausia, ar jis būtų patenkintas galutiniu rezultatu šiandien. Nežinia, ko gero, būtų. Kitaip T. Venc­lova nevadintų leidiniui atrinktų fotografijų nuostabiomis, kitaip A. Kunčius nelaikytų šios knygos prie pagalvės naktiniam skaitymui.