Balandžio 23 d. – 400-osios Miguelio de Cervanteso Saavedros (1547–1616) mirties metinės

 

Garbintojai jį vadina „Kichotu“, tarsi sakytų „šedevras“ ar net „pasaulis“. Šis romanas, užbaigtas lygiai prieš 400 metų (pirmoji dalis pasirodė 1605 m., antroji – 1615 m.), Cervantesui užtikrino vietą tarp svarbiausių pasaulio rašytojų. Ką tik išleistoje knygoje „Kichotas: romanas ir pasaulis“ Ilanas Stavansas netgi „įsitikinęs ispanų kalbą egzistuojant tam, kad joje skleistųsi šis pamokomas romanas“. Kitos pagyros dar ekstravagantiškesnės.

Ivanas Turgenevas, šiaip jau skeptikas iki kaulų smegenų, aiškinosi mistinį sutapimą, kad pirmoji „Don Kichoto“ dalis pasirodė (jo teigimu) tais pačiais metais kaip ir „Hamletas“. Be to, Turgenevas pastebi, kad Šekspyras ir Cervantesas mirė tą pačią dieną – netgi tais pačiais metais, tiesiog Anglija ir Ispanija naudojo skirtingus kalendorius, –­ tarsi koks angelas būtų juos susiejęs. Bene žymiausioje rusų literatūros esė „Hamletas ir Don Kichotas“ Turgenevas rašo, kad šie du šedevrai atskleidžia radikaliai priešingas žmogaus prigimties puses. Drauge jie apibrėžia „fundamentalias visa ko jėgas. Jie mums paaiškina, kaip auga gėlės, ir net padeda suprasti galingiausių tautų istoriją“.

Šitaip skaitant, Hamletas įkūnija inerciją, Don Kichotas – progresą. Užsigalvojęs Šekspyro herojus yra negailestingai ironiškas, racionalus ir įžvalgus, bet nesugeba veikti. Niekuo, išskyrus savo paties protu, netikėdamas, jis darosi visiškai egocentriškas ir nepajėgus mylėti. Don Kichotas yra kaip tik priešingas –­ gryna valia ir jokio proto. Būdamas tikėjimo žmogus, jis patikliai priima gerumo idealą, neįtardamas, kad painioja išmonę su faktais. Savo paties nelaimei, jis gyvena visiškai nesavanaudiškai, „iš prigimties nepajėgus išduoti savo įsitikinimus ar keisti juos pagal aplinkybes“. Kalbant rusų terminais, Hamletas būtų „pertekęs“ aristokratas, išsilavinęs, bet apsnūdęs, o Don Kichotas – idealistas revoliucionierius, naiviai tikintis neįmanomais, bet kilniais idealais.

Don Kichotą imitavo ir interpretavo daugybė rašytojų – nuo Melville’io ir Flaubert’o iki Kafkos ir Borgeso. Jis įkvėpė ir Che Guevarą, ir Dostojevskį. O rusų realistai buvo jo tiesiog apžavėti. Knyga paveikė tiek daug rašytojų ir menininkų, kad daugeliui skaitytojų, rodos, jos net nebereikia skaityti. Visi yra matę paveikslėlį su liesu riteriu ir pilvotu ginklanešiu Sanču Pansa ir dauguma žino sentimentalią istorijos versiją iš 1964 m. miuziklo „Žmogus iš La Mančos“. Populiariausioje jo dainoje idealistas absurdo herojus pasišvenčia „neįmanomai svajai“ ir prisiekia sekti savo žvaigžde, „nesvarbu kaip beviltiškai, nesvarbu kaip toli“. Jis „pasiruošęs žengti į Pragarą / Vardan šventų tikslų“. Nenuostabu, kad miuziklas taip patiko 7 dešimtmečio kartai. Nieko negaliu padaryti: ta daina iki šiol jaudina.

Bet ši jausminga versija vis dėlto nėra originali Cervanteso istorija. O puiki knygos reputacija vis dėlto toli gražu nėra be trūkumų. Autorių, daugiau neparašiusį nieko, kas bent iš tolo prilygtų „Don Kichotui“, nuolat nustebina romane besiplėtojanti idėja, kurią jis vargais negalais mėgina suvaldyti. Knyga pradedama su gana kukliais tiks­lais – pašiepti pasakojimus apie riterių nuotykius, įsivaizduojant personažą, kuris juos priima kaip tikrus. Tiek prisiskaitęs riterių istorijų, kad net smegenys „sudžiūvo“, herojus nusprendžia, kad jo pašaukimas – atgaivinti riterystę ir atkurti Aukso amžių šiais Geležies laikais. Bet pasakojimui vystantis, Cervantesas suvokia, kad užkabino kažką daug gilesnio nei paprasta parodija. Vis iškyla esminių klausimų apie ištikimybę, tikėjimą, akivaizdumą ir utopinius idealus. Kada turim būti atsargūs, o kada verčiau rizikuoti? Ar turėtume mėginti keisti realybę ar jos suvokimą? Ar geri ketinimai bei geri rezultatai apibrėžia dorus veiksmus? Ir koks yra tikrasis pačios literatūros vaidmuo?

Kol Don Kichotas sukiojasi nuo nuotykio prie nuotykio, autorius mėgina neatsilikti ir aptinka dar subtilesnių idėjų. Dalį knygos žavesio sukuria pojūtis, kad autorius panašus į savo herojų. Savotiško romano paklydėlio rašymas jį išvargino ne mažiau nei neįvykdomos užduotys jo herojų.

Knygoje aiškiai matyti įvairiausi trūkumai – nuo prieštaringų siužetinių linijų iki įterptų ilgų ir nuobodžių personažų pasakojimų. Iš tiesų, rodos, kaip tik iš tokių pastoralinių ir moralistinių istorijų autorius turėtų šaipytis. Tyrinėtojai, žinoma, mėgino jas pateisinti, bet pats jų kritinis išradingumas nebyliai patvirtina savo bergždumą. Antroje romano dalyje, parašytoje 10 metų po netikėtos pirmosios dalies sėkmės, Cervantesas pripažįsta visas šias klaidas. Ir tarsi numatydamas pedantiškas savo knygos interpretacijas, parodijuoja patį pedantiškumą. Don Kichotas sako: „Vienas mano bičiulis, šviesaus proto žmogus, yra tos nuomonės, jog posmuoti glosas – tuščias darbas, mat, pasak jo, glosa niekados neprilygstanti tekstui, o dažniausiai neatliepianti glosuojamųjų eilių prasmės nei minties.“ (Čia ir toliau – cituojamas Valdo V. Petrausko vertimas.) Ar šis išmintingas draugas yra pats Cervantesas? Po kelių puslapių riteris ir ginklanešys sutinka pedantišką studentą, kurio betikslius mokslinius atradimus lengvai pakartotų net Sančas. Ginklanešys paaiškina, kad „klausinėti kvailysčių ir atsakinėti nesąmones“. „Tu pats nesupranti, Sančai, kokią pasakei išmintį, – tarė Don Kichotas, – kiti iš kailio neriasi, kad sužinotų ir išsiaiškintų kokį dalyką, o kai pagaliau sužino ir išsiaiškina, pasirodo, jog tatai jokios vertės neturi nei mūsų protui, nei išmanymui.“

Knygos pradžioje aprašoma nepaprasta literatūrinė herojaus beprotybė, jo apipeliję šarvai ir kartoninis šalmas, nususęs kuinas, mėgdžiojant eiklius epų žirgus, pompastiškai pakrikštytas Rosinantu. Tarsi vardas galėtų pakeisti realybę, kaip, tiesa, kartais ir nutinka. Žymieji nuotykiai pasakojami ir tokie, kokius juos mato Don Kichotas, ir tokie, kokie yra iš tikrųjų. Ginklanešys vis nesėkmingai įspėja, kad tai tik malūnai, ne milžinai, tik avys, ne kariai, ir tik barzdaskučio dubuo, o ne Mambrino šalmas.

Galėtum tikėtis, kad malūnų apdaužytas ir žmonių apmėtytas akmenimis Don Kichotas galiausiai suabejos savo vizija, bet jis nepasiduoda jokiems priešingiems įrodymams. Jo liguistas įsitikinimas atmeta visus netinkančius teiginius. Jei kapitalizmas nežlunga, kaip prognozavo marksistai, jie tiesiog pavadina jį „vėlyvuoju kapitalizmu“. Nuo pat pradžių psichoanalizė prieštaravimus nurašydavo kaip „priešinimąsi“, tik patvirtinantį teorijos teisingumą. Freudo kritikas Karlas Krausas kartą pastebėjo: „Liepiu psichoanalitikams pabučiuoti man į šikną, o jie sako, kad man analinė fiksacija.“

Don Kichotas savo nesėkmes priskiria piktųjų kerėtojų sąmokslui. Jei neprilygstamoji riterio dama Dulsinėja iš Toboso pasirodo esanti apžėlusi, susmirdusi valstietė, tai tik todėl, kad ji užkerėta. Ir taip bus visados, nes „burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane per­sekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius“. Empirinė filosofija teigia, kad mūsų pojūčiai yra pažinimo pagrindas, bet Don Kichotui jie atrodo mažiausiai patikimi. Groucho Marxas klausė: „Kuo tiki – manimi ar savo meluojančiomis akimis?“ Gali apgauti pojūčiai, bet ne gera teorija.

Taip mes priartėjame prie „postmoderniojo“ Don Kichoto. Nuvalkiota mūsų laikų tiesa, kad viskas yra „fikcija“, net jei vienos fikcijos laikinai gali būti naudingesnės nei kitos. Cervanteso romanui įsivažiuojant, vis daugiau žmonių pradeda kurti fikcijas, norėdami pasijuokti iš bepročio. Jie apsimeta riteriais ar piktaisiais burtininkais ir kuria išradingus pasakojimus pasakojime. Antroje dalyje beveik visi, kuriuos Don Kichotas sutinka, jau yra skaitę pirmąją dalį ir viską apie jį žino. Sančas nesusigaudo, kaip metraštininkas gali žinoti dalykus, kuriuos Sančas veikė, kai niekas nematė. Galbūt knygos pasakotojas pats yra kažkoks kerėtojas?

Kai kurie pokštai, herojams krečiami skaitytojų, yra tokie išplėtoti ir reikalauja tiek daug dalyvių, kad pradedi galvoti, jog tik kvailys gali dėti tiek pastangų apmulkinti porelę kitų kvailių. Postmoderni kritika teigia, kad šios pjesės pjesėje rodo mus gyvenant begalinėje veidrodžių salėje be jokio išėjimo į „tikrovę“. Bet ar šie kritikai, prisijungdami prie herojaus, gyvenančio grynai vaizduotės pasaulyje, neatkartoja romane vaizduojamų skaitytojų beprotybės?

(...) Kartais Don Kichotas išsiskiria iš kitų klajojančių riterių, nes suvokia mėgdžiojantis šabloną. Viename smagiame epizode jis nusprendžia pamėgdžioti herojus, kurie, kaip Galijos Amadis ar Pašėlęs Orlandas, išprotėjo sužinoję apie savo damos neištikimybę. Don Kichotas apsimeta išprotėjusiu kaip ir jie, nes, aiškina jis ginklanešiui, taip elgiasi riteriai. Taigi jis eina į dykynę, išsirengia nuogai ir reikalauja, kad jo pamišėliški svaičiojimai būtų perduoti Dulsinėjai. Sančui priminus, kad Dulsinėja nebuvo neištikima, Don Kichotas atsako: „Pataikei kaip pirštu į akį, niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū, nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to.“ Vadovaudamasis ta pačia logika, jis, kaip tikras riteris, ištiesęs špagą reikalauja, kad praeiviai įvertintų neprilygstamą Dulsinėjos grožį. Vienam paprieštaravus, kad niekad nėra Dulsinėjos matęs, Don Kichotas atsako: „Jeigu aš tau ją parodysiu, kuo pelnysite mano malonę išpažindami akivaizdžią tiesą? Privalu jos neregėjus, tą tiesą tikėti, išpažinti, liudyti ir prisiekti ginti.“

Žmonės tiki ne todėl, kad matė, jie mato todėl, kad jau buvo įtikėję. Visad tikėjimo ieškantis Dostojevskis romaną laikė alegorija apie tikėjimo kilmę. Ar įmanoma žmones įtikinti priimti priešingą pasaulėžiūrą? Įsivaizduokit chemiką Dmitrijų Mendelejevą, tokį pasipūtusį ateistą kaip koks šiandienis Richardas Dawkinsas, išvydusį neginčijamą stebuklą. Nelabieji pakelia jį tris pėdas į orą ir laiko ten prieš visus fizikos dėsnius. Ar Mendelejevas pripažintų klydęs? Niekada: jis tvirtintų, kad tai tesąs triukas, ir „verčiau nepasitikėtų savo paties pojūčiais, nei pripažintų faktą“. Šitaip mąstydami, ateistai irgi galėtų imtis viską aiškinti piktųjų kerėtojų veiksmais.

Straipsnyje „Melą apgina melas“ Dostojevskis svarsto „Don Kichoto“ sceną, kurią jis (netiksliai) prisimena. Vieną kartą liūdnojo vaizdo riteris sprendžia galvosūkį. Knygose pasakojama apie riterius, kurie sunaikina šimtatūkstantines įsivaizduojamų kerėtojų armijas. Bet kaip taip gali būti, – klausia jis. – Juk tikrai neužtektų laiko vienoje kovoje nužudyti šimtą tūkstančių žmonių. Negi knygos tėra fantazijos? Trumpai tariant, kaip teigia Dostojevskis, Don Kichotas „ima geisti tikroviškumo“!

Jei riterių epuose yra bent viena melagystė, tai jie gali būti ištisai melagingi ir kaipgi tada juos apginti? Galiausiai Don Kichotas randa sprendimą: tie kariai buvo šliužų ar moliuskų pavidalų, tad vienu kirčiu galėjai nužudyti iškart kelis! Apgynęs vieną fantaziją, jis imasi kitos, „dukart, triskart fantastiškesnės nei pirmoji“. Taip „tikroviškumo troškimas išpildomas, tiesa apginama ir tampa įmanu tikėti pirmuoju, o svarbiausia –­ daugiau neabejojant svajoti“.

Dabar paklauskit savęs, ar nesat daugybę kartų patyrę to paties? „Tarkim, jūs puoselėjat tam tikrą svajonę, idėją, teoriją ar įsitikinimą“, ar tiesiog mylite žmogų. Esybės gelmėse žinote, kad dėl savo aistros kai kuriuos dalykus perdėjote ar iškraipėte, jus kankina abejonės ir jūs negalit ramiai mėgautis svajone. Pripažinkit, rašo Dostojevskis: „Argi tada neišsigalvojate naujos fantazijos, naujo melo, gal net dar didesnio nei pirmasis, bet tuoj pat juo mielai įtikite, nes jis išsprendžia jūsų pirmines abejones?“

Nuo Romantizmo laikų, o ypač šiandien, „Don Kichotas“ yra skaitomas kaip odė idealizmui. Kad ir kokia netikroviška yra svajonė apie taiką ir teisingumą, argi ne geriau ja tikėti ir dėl jos kovoti? „Tu matai, kaip viskas yra, ir klausi: „Kodėl?“ O aš svajoju apie dalykus, kurių niekad nebuvo, ir klausiu: „Kodėl gi ne?“ – visi esam girdėję šią mintį, seniau priskirtą Bernardui Shaw, o dabar – Robertui F. Kennedy. RFK, ko gero, yra sakęs: „Tik tie, kurie pasirengę didelei nesėkmei, gali pasiekti didelę sėkmę.“ Nesėkmė ne sumenkina, o išaukština idealistą kovotoją. Bet tokį sentimentalumą priskirti Cervantesui reiškia būti beveik tokiam pat kvaileliui kaip jo herojus.

Cervantesas ne kartą atskleidžia, kiek kainuoja idealų vaikymasis, jei nepai­soma tikrų žmonių ir konkrečių aplinkybių. Įvertinus šią kainą, pastebi Nabokovas, „šios knygos humoro potekstė atrodo žiauri ir negailestinga“. Kai Don Kichotas išlaisvina galeros katorgininkus, šie tuoj pat apsvaido jį akmenimis ir netrukus tampa pakelių plėšikais. Prikišus jo kilnaus žygio pasekmes, Don Kichotas įtūžęs pareiškia: „Klajojantiems riteriams nedera ir nerūpi kamantinėti, už ką taip kamuojami tie skriaudžiamieji, pančiais sukaustytieji ir ujamieji, kurie kelyje pasitaiko, – už nusižengimus ar gerus darbus. Klajojantiems riteriams rūpi padėti nedalingiesiems ir paisyti jų kančių, o ne piktadarysčių.“ Kita proga Don Kichotas išgelbsti pusbernį, plakamą šeimininko, bet vos liūdnasis riteris iškeliauja, šeimininkas berniuką plaka tik dar smarkiau. Pusbernis pasakoja: „Vos tik jūsų malonybė išjojot iš miško ir mes likom vienudu, jis iš naujo prisiejo mane prie ąžuolo ir tiek škirto, kad stačiai kailį nunėrė kaip šventajam Baltramiejui.“ Tad jaunuolis meldžia: net jei matysite mane pjaustomą gabalėliais, neikit į pagalbą, „kad jūsų pagalba neužtrauktų dar didesnės bėdos, ir būkit jūs Dievo prakeikti, jūsų malonybe, sykiu su klajojančiais riteriais, kuriuos žemė nešioja.“

Pagalvojau apie šį epizodą, kai Josephas Epsteinas man neseniai priminė, kaip kairieji kartais teisindavosi palaikę Staliną. Jie pripažindavo klydę, bet tvirtindavo, kad širdyje buvo teisūs, o jų dešinieji kritikai išvis neturėjo širdies. Arba, kaip sakydavo Michaelis Bern­steinas, „idealistas – tai žmogus, kuriam niekada nereikia atsiprašinėti“. Geri norai pateisina bet kokias pasekmes. Bet argi kilniems siekiams nebūtinas suvokimas, kad kilnių siekių neužtenka?

Atvykęs studijuoti į Oksfordą, savo vadovui pasakojau, kad ką tik keliavau po Europą teturėdamas drabužių, skalbimo miltelių ir „Don Kichotą“, kuris, mano manymu, atitiko klajoklio studento vaidmenį. Jis atsakė: „Kiekvienas įsivaizduoja, kad ši knyga parašyta kaip tik jiems. Ji visiems viską paaiškina.“

Ilano Stavanso knygoje išvardyti rašytojai, kritikai, menininkai, dievinę šį romaną. Amerikiečiai ir rusai, taip pat ispanai ir lotynų amerikiečiai, manė, kad ji puikiai atskleidžia jų tautos patirtis. Ji vis iš naujo ir be galo verčiama į įvairiausias kalbas, – o juk net pačiame originale bylojama, kad tai esąs vertimas iš arabų kalbos! Vienoje vietoje, kai tariamas musulmonas autorius „nusikeikia kaip tikras katalikas“, tariamas vertėjas į ispanų kalbą mus užtikrina, kad tai reiškia, jog jis keikiasi nuoširdžiai. Bet koks skaitytojas čia randa sau komplimentą.

(...) Stavansas mums primena, kad galbūt niekas negarbino šio romano labiau nei Dostojevskis, kuris vadino jį „galutine ir nuostabiausia žmogaus minties išraiška, aštriausia ironija, kurią žmogus pajėgus išreikšti, ir jei artėjant pasaulio pabaigai mūsų paklaustų: „Na, ar išmokai ką nors iš savo gyvenimo žemėje, ar padarei kokią nors išvadą?“, galėtume nebyliai jam paduoti „Don Kichotą“: „Štai mano išvada apie gyvenimą; ar gali mane teisti?“

Dostojevskis iš karto sušvelnina savo teiginį: „Nesakau, kad toks nuosprendis apie gyvenimą žemėje būtų teisingas, bet vis dėlto (...).“ Kaip ir Ivanas Karamazovas, jis žinojo, kad net aštriausia ironija gali išvirsti į sentimentalumą. Odė gerų norų sukeltoms negandoms intelektualus ypač vilioja savo guodžiančiu nuolaidumu.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The New Criterion“, 2015 m. lapkritis