Gintarė Adomaitytė. Apie smagius paveikslėlius ir mirtį

Paveikslėlių knygas mėgstu. Pamėgau jas, man regis, ne vaikystėje – gerokai vėliau, pajutusi minimalizmo trauką. Nesu vienintelė jų gerbėja, bet ir oponentų daugoka. Suprantama, lengviausia jas niekinti. Tik pamanyk: keli sakiniai, o gal tik žodžiai. Ar tai knyga? Saldainių dėžės – štai kaip jos kartais pavadinamos. Saldainių tai saldainių, bet koks jų skonis?

Paveikslėlių knygos ir komiksai – visai ne tas pats, skiriasi žanrai. Kas juo sieja? Labiausiai tai, kad sėkmės atveju ir komiksai, ir paveikslėlių knygos yra kryžkelė, kurioje susitinka visiškai nepanašūs žmonės. Paveikslėlių knygos svarbios tiems, kuriuos gamta nuskriaudė – atėmė džiaugsmą išmokti sklandžiai skaityti. Ir kitiems... Skaičiusiems daug epopėjų ir nuo jų kiek pavargusiems, pasigendantiems tykios filosofijos ir dar tykesnės poetinės prozos.


Marius Marcinkevičius. „Sivužas“

Gaivi, švelni, didžiulė porcija ledų. Štai kokia asocia­cija kilo pragarišką šios vasaros birželį, kai varčiau „Sivužą“ prekybos centre. Tai žiemiška knyga, laimei, išvengusi kalėdinių banalybių: netikro sniego ir melagingos, persaldintos, kartu su visais kalėdiniais pažadais ištirpstančios laimės.

 

Marius Marcinkevičius. „Sivužas“. Dailininkė Lina Dūdaitė. – V:„Tikra knyga“, 2018.
Marius Marcinkevičius. „Sivužas“. Dailininkė Lina Dūdaitė. – V:„Tikra knyga“, 2018.

 

Keistokas, kiek erzinantis pavadinimas „Sivužas“ tampa nebekeistas ir nė kiek nebeerzina, kai perskaitai visą tekstą. Jo nedaug, jis santūrus, jaukus ir šiltas. Besiprašantis į lentyną, kurioje rikiuojasi klasikine maniera rašytos pasakos, visų pirma – Kęstutis Navakas ir jo „Dramblys Dra bei uodas Uo“. Mariaus Marcinkevičiaus herojai taip pat iš gyvūnijos pasaulio – Paršelis ir karvė Adelaida.

„Vieną giedrą žiemos dieną, kai sniegas girgžda po kojomis, o saulė šviečia taip skaisčiai, kad norisi laigyti, stovėti ant galvos ir kitaip šėlioti, Paršelis išsiruošė pasivaikščioti. Jis nusileido čiobrelių šlaitu ir patraukė užšalusiu upeliu tolyn“, – taip prasideda pasaka. Citatos puslapio nurodyti negaliu – knygos puslapiai nenumeruojami. Tai suprantama: leidinys toks dailus, toks vientisas, kad bet koks pašalinis skaičiukas griautų harmoniją. Dailininkė Lina Dūdaitė, be jokių abejonių, yra lygiavertė knygos bendraautorė, o gal lyderė.

Tikriausiai šiek tiek nusikalstu vadindama „Sivužą“ paveikslėlių knyga. Gal reikėtų apie ją rašyti visai kitaip: tai žaisminga literatūrinė pasaka, o jos iliustracijos lygiavertės tekstui, gal net jį perauga. Žinau, kad dailininkai ir dailėtyrininkai žodžio „iliust­racija“ nemėgsta. Neva jis menkinantis, gal net žeminantis. Tuomet sakykime taip: knyga ir parašyta, ir nupiešta meistriškai. Reikia pasakyti, šriftas anaiptol ne spausdintinis. Ranka rašytos knygos tampa vis madingesnės, ir ta mada man labai patinka. Ji suprantama, patraukli vaikams, bet šiek tiek baugina jų senelius, patyrusius dailyraščio pamokų muštrą ir dažnokai girdėjusius, kad viskas literatūros pasaulyje turi būti tvarkinga, paaiškinama.

Vienas pagrindinių knygos įvykių toks: Paršelis įtikina karvę Adelaidą pabandyti čiuožti ant užšalusio ežero. „Su pačiūžomis ant 4 kojų Adelaida atrodė kaip karvė ant ledo. Tiesą sakant, ji ir buvo karvė ant ledo.“ Žodis po žodžio, sakinys po sakinio – ir mes jau čiuožiame, sklandžiai slystame kartu su Adelaida. Sakytum, pasakai užtektų ir tokio įvykio, bet ne – didysis nuotykis dar prieš akis. Kas tas gyvis po ledu, bandantis atkreipti Paršelio ir Adelaidos dėmesį?

Ar perpasakoti visą pasaką? Niekada. Tai nusikalstama. Ypač šią pasaką, slepiančią šį tą tarp eilučių, o gal paraštėse. Aš tik atskleisiu, kad sivuž – tai žuvis, jei skaitysime veidrodinį atspindį. Tik autoriui žinoti, kodėl jis pasirinko vyriškąją, o ne moteriškąją daiktavardžio galūnę. Sivužė juk taip pat skambėtų patraukliai?

Beveik įsivaizduoju, kaip smagiai su šia knyga vyks edukacijos darželiuose ar mokyklose. Edukacijų – tikrų ir tariamų – madą vertėtų aptarti išsamiau, tik gal ne šį kartą. Pasakysiu, kad jų mačiau įvairių. Taip pat – ir M. Marcinkevičiaus kartu su kita puikia dailininke Aušra Kiudulaite Ignalinos bibliotekoje. Darželinukai džiūgavo klausydamiesi pasakos„Draugystė ant straublio galo“, o paskiau smagiai ėmėsi lankstymo.

Karksojau ten kaip revizuotoja, kaip milžinė tarp nykštukų. O gal kaip amžina mokinė, norinti šio to pasisemti. Pirmoji išvada: sekasi tam M. Marcinkevičiui – ir dailininkės, ir leidykla jam padeda. Antroji: galbūt kada nors jo pasakos – bent 10, 12 – suguls į vieną knygą, kurioje viršenybė priklausys tekstui. Štai tada galėsiu iš tiesų įvertinti jo – pasakų kūrėjo – meistrystę.


Monika Vaicenavičienė. „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“

Nesu iš tų, kurie akimirksniu pajunta žmogų arba knygą. Tam reikia laiko, kartais net labai daug. Taip nutiko su šiuo Monikos Vaicenavičienės kūriniu. Posakis „Užkliuvo už varčios ir vėl ir pradžios“ sukurtas specialiai man. Kliūvu – būna, kad žiauriai.

„Suvalkiečiai garsėja kaip geri ūkininkai. O ūkininkai daug ožkų laiko. Kai palyja, ožkos braido po balas. Todėl ir vienas iš Suvalkijos kaimų vadinosi Ožkabaliai.“

Štai pirmieji knygos sakiniai (ir šio kūrinio puslapiai nenumeruojami), ne kartą cituoti literatūros tyrėjų. Kaip smagaus rašymo pavyzdys, kaip meistriškai sukurta vilionė skaityti toliau.

O man buvo liūdna. Vis prisimindavau seną bičiulį, atvėrusį savo vaikystės dramą. Jo šeima pokario laikais gyveno taip skurdžiai, kad vieną dieną mama parsivedė ožką. Jam buvo gėda prieš visą kaimą: suvalkiečiai niekad nelaikė ožkų. Jis tą dieną iš gėdos nenuėjo į mokyklą – juk šaipysis!

Kita vertus... Jono Basanavičiaus laikų inteligentai sukūrė tiek keisčiausių legendų, kad ir XXI a. autorei, narsiai brendančiai į J. Basanavičiaus balas, privalėčiau būti atlaidesnė. Kodėl galima jiems, o jai – ne? Ar tikrai M. Vaicenavičienė privalėjo piešti tuos gyvūnus, kuriais labiausiai didžiavosi mūsų pat­riarcho tėvai? O didžiavosi jie arkliais... Bet knygos tuo ir įdomios, kad jose atrandi save ir savo artimus – senas, primirštas jų istorijas, atrandi būtent tada, kai to mažiausiai tikiesi, net jeigu kalbama apie ožkas.
Paveikslėlių knygą apie J. Basanavičių skaičiau bent penkis kartus, kol pagaliau atsikračiau skepsio ir pripažinau: reikalingas kūrinys. Tos pačios autorės ir piešiniai, ir tekstas, ir rankraštinis šriftas. Galbūt reiklūs žinovai rastų daugiau kliuvinių, bet aš esu tik anų romantiškų laikų mėgėja. M. Vaicenavičienės dėka puoliau skaityti pastarųjų metų publikacijas apie J. Basanavičių ir... nusivyliau. Taip akademiška, taip solidu, kartais – net painu. „Per balas link aušros“, – gyvybinga, įtaigu. J. Basanavičius – žmogus, o ne koks amžiams sustingęs paminklas.

 

Monika Vaicenavičienė. „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. – V: „Tikra knyga“, 2018.
Monika Vaicenavičienė. „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“. – V: „Tikra knyga“, 2018.

 

Šioje žaismingoje knygoje tvarkingai nurodyti šaltiniai, padėkota konsultantams. Rašytoja Vaicenavičienė, be abejo, kiek silpnesnė nei dailininkė Vaicenavičienė. Literatūrinės premijos knygą aplenkė, nors nominacijų būta daug. Ką gi – tai debiutas, tik literatūrinio kelio pradžia.

Vienaip ar kitaip, ledai pralaužti. Klasikai atgyja. Įsivaizduoju panašaus pobūdžio knygas apie Donelaitį, Vaižgantą, Šatrijos Raganą, Salomėją Nėrį. Mintyse beveik jas matau ir vartau.

Klausimą skiriu leidyklai „Tikra knyga“: ar bus? Gal jau gimsta?


Wolf Erlbruch. „Antis, Mirtis ir tulpė“

Štai knyga, kurios atpasakoti, regis, neįmanoma. Teksto visai nedaug – keli sakiniai. Apie tulpę nė žodžio, o apie Antį ir Mirtį – tik šiek tiek. Intonacijos santūrios, žodžiai taupūs, bet talpūs. Nėra nei patoso, dažnokai siejamo su mirtimi, nei saldumynų, kuriais retsykiais mėgstama gardinti vaikų literatūrą. Beje, ir spalvos gana blausios – be spindesio ir tviskėjimo. Baltumo, t. y. tuštumos, palikta tiek daug, kad nenustebčiau, jei taupūs žmonės pasipiktintų, Tulpė Mirties rankose graudžiai vieniša. Bet juk tulpė, ne dalgis! Jautriai, o kartu ir šiurpokai skamba paskutinieji pasakos sakiniai:

„Ore pleveno švelnios snaigės.

Kažkas buvo nutikę. Mirtis žvelgė į Antį.

Mirtis suglostė kelias pasišiaušusias plunksnas ir paėmusi nunešė Antį prie didžiosios upės.

Atsargiai paguldė ant vandens ir švelniai pastūmėjo.

Ilgai žvelgė jai pavymui.

Kai Antelė išnyko iš akių, Mirtis atrodė truputį nusiminusi.

Bet ką padarysi – toks gyvenimas.“

Būtina pasakoti apie autorių. Wolfas Erlbruchas (g. 1948 m. Vokietijoje) – Hanso Christiano Anderseno medalio ir Astridos Lindgren premijos laureatas. Tuo pasakyta labai daug. Kalbant sporto terminais, jis – vaikų literatūros olimpinis ir pasaulio čempionas, norintis ir galintis pasakoti apie nelabai viliojančius reiškinius: baimes ir mirtį. Jis – visų pirma dailininkas, Eseno mieste, Folkvango menų universitete įgijęs grafinio dizaino specialybę, ilgokai piešęs anaiptol nevaikiškus piešinius Vokietijos žurnalams, vėliau ėmęsis iliustracijų vaikiškoms knygoms ir galų gale pradėjęs rašyti pats, įkvėpimo semdamasis iš augančio sūnaus Leonardo.

Jo knygos ekranizuojamos, inscenizuojamos. 2009 m. „Nieko rimto“ išleido W. Erlbrucho knygą „Ponia Majer, paukštelė“, verstą... žinoma, Rūtos Jonynaitės, atrandančios jautrius tekstus ir meistriškai juos persakančios.

Kompozicija ,,Mirštanti gulbė“ teikia šlovę balerinoms. Kuo prastesnės antys? Mirštanti Antis šiemet R. Jonynaitei atskraidino Lietuvos IBBY įsteigtą Eugenijos Stravinskienės premiją už reikšmingiausią ir meniškiausią 2018 metų vertimą vaikams. Per iškilmingą ceremoniją skelbta: ,,Premija skiriama už meistrišką kūrinio prasmių perteikimą, sakinio eleganciją, subtiliai išverstą paveikslėlių knygą, kuri taupiais, bet talpiais dialogais įtraukia į pokalbį apie gyvenimo laikinumą.“

 

Wolf Erlbruch. „Antis, Mirtis ir tulpė“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – V: „Odilė“, 2018.
Wolf Erlbruch. „Antis, Mirtis ir tulpė“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – V: „Odilė“, 2018.

 

Nežinau, ar supras tą sakinio eleganciją Lietuva – vaikų gerove pernelyg susirūpinusios supermamos, močiutės, seneliai bei kiti ugdytojai, šuoliais lekiantys tolyn nuo simbolių ir metaforų, o dar labiau nuo liūdesio, netekties, mirties temų. Nesupras – ir nereikia. Šią knygą jau dabar yra įgijusios bent kelios mano pastaruoju metu lankytos bibliotekos. Vaikai, tikėtina ir linkėtina, dairydamiesi po lentynas atras ją patys.

O adresatas? Koks jis ir kas jis? Kai pasakoji apie vaikų literatūrą, neminėti adresato tiesiog neleistina. Tad bandau remtis autoritetu – vaikų literatūros žinovu Kęstučiu Urba ir jo pagarsėjusiu leidiniu „Mokiniams rekomenduojamos knygos“, pasirodžiusiu šiais metais ir sparčiai paplitusiu bibliotekose bei mokyklose. Randu M. Marcinkevičiaus ,,Sivužą“ – pirma klasė. M. Vaicenavičienės ,,Per balas link aušros“ – trečia. W. Erlbrucho neužtinku. Nieko keista: šis siurrealistinis kūrėjas, vaikų literatūros postmodernistas netelpa į jokius rėmus. Kaip tilps: juk piešdamas ir rašydamas laužo įprastas proporcijas. Jis gali bauginti, šiurpinti, gluminti ir... žavėti. Perskaitai knygą per kelias minutes. Vaikštinėji ežero pakrante, mąstai apie tą knygą valandą ir dar ilgiau – kiekviena antis atrodo asmenybė. Bandai aprašyti įspūdį ir suvoki: ne viską aš moku, gal niekada nepramoksiu. Ką padarysi – toks gyvenimas.

Draugai