gyčio norvilo paišas

Poezija kasdienybės erdvėje reiškiasi keliais būdais – juos šiųmečiame „Poezijos pavasaryje“ per vykusią tarptautinę poetų ir literatūros kritikų konferenciją (gegužės 23 d.) svarstė festivalio svečiai ir vietiniai dalyviai. Kaip ir pernai, konferencijos tema „Poezija kasdienybės erdvėje“ buvo pritaikyta prie „Poezijos pavasario 2019“ almanacho anketų. Anketų klausimus almanacho sudarytojai suformuluoja skaitydami poeziją, publikuotą visoje praėjusių kalendorinių metų (šiuo atveju 2018-ųjų) kultūrinėje spaudoje.

Pasirinkta kasdienybės tema, kadangi dominavo kasdieniški buities motyvai ir erdvės. Žinoma, literatūrologijoje ar menotyroje tai nieko naujo, tačiau naujų temų ir motyvų, kaip žinia, iš esmės nėra. Todėl konferencijos dalyvių buvo paprašyta pasvarstyti, kaip poezija reiškiasi kasdienybės erdvėje: ar ji realiai egzistuoja kasdieniškose vietose, ar kalba apie buities detales (štai ir Achilas ne vien švaistėsi skydu ir ietimi palei Trojos sienas, bet ir, kaip matyti ištraukoje, kepė kažką panašaus į mūsiškį šašlyką). O galiausiai – galbūt poezija gali kasdienybę parodyti kitaip: vargu ar mūsų akis ieškotų poezijos kasdien matomame Nemuno vingyje, jeigu jos ten nebūtų aptikęs Maironis. Spausdiname keleto konferencijos dalyvių pranešimus.

 

 

gyčio norvilo paišas

 

Poezija dažnai priklauso nuo dviprasmybės ar neaiškumo

× Pat Boran

Airių poetas Michaelas Longley’s yra pasakęs: „Jeigu žinočiau, iš kur ateina poezija, pats ten išvykčiau.“ Ši frazė dažnai cituojama: ja pabrėžiama ir poezijos prigimties paslaptis, ir, ko gero, tai, kokią reikšmę sėk­mė bei atsitiktinumas turi eilėraščių rašymui. Nors negalime pasakyti, iš kur poezija atsiranda, mes, poetai, vis tiek priklausome nuo sėkmės, kuri atneša, ko mums tą minutę reikia.

Poezija dažnai priklauso nuo tam tikros dviprasmybės ar neaiškumo, bet reikia turėti omeny, kad prieštaravimas savaime suprantamam dalykui gali slėpti kitą tiesą. Nors atsakymo, iš kur poezija atsiranda, nėra, tačiau dauguma mūsų apie ją žino ką nors labai konkretaus – ir šioje konkrečioje erdvėje dažniausiai ją sutinkame. Vieniems itin svarbi būtent ta kėdė prie būtent šito stalo, o kitiems tam tikra vieta kavinėje prie lango arba ypatingas, kažin kuo kerintis takelis per mišką, arba itin senoviška atmosferiška gatvė, kuria dažnai einame... Taip yra: tiems, kurie bando rašyti eilėraščius (ne tik kokį kartą paauglystėje, bet ir jau suaugus), konkrečių vietų reikšmė ypatinga. Nors poezija – paslaptingas jausmo ir kalbos, reikšmės ir intuicijos susidūrimas, daugelis rašančių nujaučia, kur išties glūdi eilėraštis: jis pasirengęs ir laukia, jis nori kuo greičiau pasirodyti.

Senovės graikai suprato, kad teatras tiek pat tyrinėja erdvę, kiek ir fizinę ar emocinę žmogaus būseną. Vieta, kūniškas scenos pojūtis, kuriame vaidino ir dainavo aktoriai, buvo vienas iš dramos elementų – kaip ir visa kita aplinka: nuo oro iki paros meto, saulės padėties danguje, virš galvos šviečiančio mėnulio ir žvaigždžių.

Jei poezija ateina IŠ paslapties, veikiausiai ji mus pasiekia TEN, kur matome, jaučiame, suvokiame. Ji, kaip dieviška šviesa, mus susiranda gyvenančius savo gyvenimus mums įprastose vietose. Toks žinojimas kasdien lankomoms vietoms ir rutininiams veiksmams suteikia vienetinę, nuskaidrinančią kokybę.

Tad aišku: nebūtina leistis į egzotines keliones norint sutikti eilėraštį. Tiesą sakant, keliaujant veikiausiai poeziją užtiksime detalėse ir veiksmuose, susijusiuose su mūsų savastimi. Viena iš svarbiausių poezijos rašymo (ar bandymo rašyti) pamokų – kasdienybė ir artima aplinka yra tie laukai, kuriuose atsiranda didžioji poezijos paslaptis: pasivaikščiojimas parke, akimirksnio refleksija prekybos centre, kasdienė kelionė į darbą arba žiopsojimas pro langą į nuvažiuojantį autobusą ar traukinį, kai atpažįstama, bet nesuprantama tavo paties versija irgi spokso į tave.

Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Banytė

Kasdienybė visad tokia pat negailestinga

× Dimitris Angelis

Kodėl kyla klausimas apie poezijos ir kasdienybės ryšį? Iš įsitikinimo, esą dėl to, kad praeityje meną užpildėme gražmenomis ir patetiškomis, pakylėtomis interpretacijomis, poezija nutolo nuo bendruomenės. Šiandien lengviau popsinę dainą pavadinti eilėraščiu, nei sukurti eilėraščiui melodiją. Tai, kad retai mokomės eiles mintinai, priklauso ne tik nuo pasikeitusių švietimo sistemos tikslų, bet ir nuo gilesnių mūsų mentaliteto poslinkių. Tik menka dalis žmonių vis dar jaučia, kad poezija gali išreikšti ar padėti suvokti gyvenimą (poezijos mėgėjai sudaro apie 1–2 proc. visų skaitytojų). Reikia pridurti, kad posūkį kasdienybės link lemia ir tai, jog objektyvios, visiems vienodai suprantamos realybės nebelikę – anksčiau tai buvo bendras tikėjimas, etninė nesantaika, visuomenės sluoksnių konfliktai ir pan. O galiausiai švietimo sistemą ištiko kolektyvinė amnezija. Niekas nebeprisimena, ką anksčiau laikydavome klasika, o šią amneziją skatina telefonų ekranai ir pragmatizmas, dažnai dangstomas kova su vadinamuoju intelektualiniu elitu, todėl šiuolaikinė poezija gręžiasi į nūdienos būtį.

Tik nepagalvokite, kad taip kalbu dėl praeities nostalgijos arba kad liūdžiu dėl to, jog visi ką tik paminėti objektyvūs faktai poeziją kreipia arčiau dabarties praktikų. Aišku, kiekvienas gali ir turi rašyti, ką ir kaip panorėjęs – mums tikrai nereikia gydytojo recepto, kaip išgelbėti pasaulinę poeziją. Juk tiesa tokia: jeigu poezija bent kiek nekabina kasdienio gyvenimo, ji nekabina ir skaitytojų bendruomenės. Bet kurgi poezija susijungia su kasdienybe?

Kiekvienam taip nutinka: gyventi pradedame pilni tikslų ir svajonių, savo idealus ir vertybes vietoj argumentų pateikiame kiekviena proga, bet galiausiai kasdienybė su visomis nelaimėmis ir netikėtais posūkiais nulemia mūsų gyvenimus. Odisėjas Elitis vienoje esė teisingai rašė: ir gyvenimui, ir eilėraščiui reikia „meno, sėkmės ir ryžto“. Juk net ir kalbant apie meną, geras eilėraštis kuriamas iš kasdienės medžiagos.

O sukuriamas jis dviem būdais: visų pirma rašome eilėraščius, kadangi kasdienybė priešinasi, nepateisina mūsų lūkesčių. Įsivaizduojamas tobulas pasaulis nedera su mus supančiomis blogybėmis, nemaloniais menkniekiais ir apgaulėmis. Tad kaipgi neparašyti eilėraščio apie tai, kas dedasi Palestinoje, apie sieną su Meksika arba daug gyvybių nusinešusius praėjusios vasaros gaisrus? Kaip neuždusti apibendrinto kultūrinio konformizmo atmosferoje ar viešajame sektoriuje, kur dominuoja ekonominis interesas? Ir asmeniškiau – kaip eilėraščiu nepaversti nuviltos meilės, išsiskyrimo, artimo žmogaus mirties?

Antra, kasdienybė eilėraštyje privalo egzistuoti su visomis apčiuopiamomis detalėmis – tai būtina sąlyga, kad turėtume vertos skaityti poezijos. Viena turi omeny rašydamas „upė“ ir kitką – „galingasis Orinokas“ („Migh­ty Orinoco“), vienaip kalbi apie vienos nakties pažintį ir kitaip apie Mariją: pirmasis atvejis yra apibendrintas ir neryškus, o antrąjį apšviečia specifika, galinti suteikti visai kitą reikšmę. Kasdienybė ar rutina yra konkreti ir tokias magiškas smulkmenas sugauna – tą patį padaro geras eilėraštis. Laikai, kuriais gyvename, jau labai toli nuo hermetiškosios pasišventusių atsiskyrėlių poezijos. Mūsų kasdienybė, mūsų apčiuopiamas pasaulis yra daiktiškas, todėl tenka nuolat kalbėti apie konkrečius faktus. Šitaip Istorija įžengia į eilėraštį. Kaip žinia, moralinė poezijos užduotis – sava kalba perrašyti gyvenamąją epochą, kad ir ignoruojant paviršiaus raibulius vienadienes aktualijas.

Pasitelksiu graikų pavyzdį. Kai eilėraštyje nori aprašyti kažką, ką įsitempęs išgyveni kasdien, – tarkim, šalies gyventojų patiriamus sunkumus per ekonominę krizę, – būtina kalbėti apie tylius sekmadienius ir apie darbininką, persirengusį lapkričiu, ir aiškinti, kad į staigius Europos Sąjungos pareiškimus visad atsako darbuotojas, vardu Gregoras Zamza, o miestas panašus į mažą mergaitę, kuri šaukštu muša ritmą į mus supančią spygliuotos vielos tvorą. Tad ar keičia poezija kasdienybę? Žinoma, ne, kasdienybė visada lieka tokia pat negailestinga. Tačiau poezija gali, kaip sako Konstantinas Kavafis, bent trumpam numaldyti žaizdos perštėjimą.

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė

Trumpai apie kasdienybę

× Eugenijus Ališanka

 

                   Baisūs visi angelai 

                                 R. M. Rilke

Negražus man tas sudurtinis žodis „kasdienybė“. Tarsi ne visai vykęs vertinys iš kažin kokios kalbos, kuriam norėtųsi sugalvoti skambesnį sinonimą. Kita vertus, jis tarsi įvardija banaliąją, nuobodžiąją gyvenimo pusę, kuri vargu ar nusipelno gražesnių žodžių. Dar ne taip seniai, nedaug nutolusiame XX amžiuje, poezija kėlė tikslą peržengti kasdienybę kaip numindytą slenkstį, išsiveržti iš jos kaip iš kalėjimo. Lietuvių poezijos modernistas V. Mykolaitis-Putinas taip ir įvardijo poezijos uždavinį – peržengti kasdienybę, pakilti virš jos kartu su „margais sakalais“. To siekė ne viena poetų karta. Tačiau postmodernizmo epochoje (ar postpostmodernizmo, ar tais laikais, kuriems dar nerandame tinkamo ir gražaus apibūdinimo) „kasdienybė“, regis, praranda negatyvųjį atspalvį ir tampa atraminiu žodžiu, be kurio vis sunkiau įsivaizduojamos diskusijos apie kultūrą ir meną.

Per radiją transliuojamos laidos „Kasdienybės kultūra“ kultūrologai kalba apie kasdienybės estetiką, Arvydas Šliogeris parašo knygą „Kasdienybės metafizika“, literatūrologai svarsto apie kasdienybės grožį literatūroje, mokiniams siūlomos užduotys apie kasdienybės magiją, poetai renkasi į konferenciją „Poezija kasdienybės erdvėje“, menotyrininkai Kaune net surengia parodą „Kasdienybės geometrija“.

Kas nutiko, kad kasdienybė tapo tokia svarbi? Ar čia dar ta pati kasdienybė, apie kurią kalbėjo Mykolaitis-Putinas?

Šiandien sunkiai rastum poetą ar poezijos tyrinėtoją, kuris nekalbėtų apie kasdienybę. Viduramžiais tokio populiarumo sulaukdavo nebent žodis „Dievas“. Štai viena literatūrologė, kalbėdama apie Gintarą Grajauską, tvirtina, kad jis savo poezijoje kalba apie dabartį, apie dabarties kasdienybę ir visa, iš ko ta kasdienybė sudaryta. Maža to, anot jos, poezija jo kūryboje hierarchiškai žemiau už gyvenimą. Jauna poetė Virginija Kulvinskaitė tvirtina, kad kūryba yra kasdienybės antrininkė. Indrė Valantinaitė eina dar toliau – jos teigimu, dažniausiai ją aplankanti mūza yra Kasdienybė. Nota bene: ne kuri nors Dzeuso ir Mnemosinės duktė, bet Kasdienybė. Beje, kieno ji duktė? Poetai semiasi įkvėpimo iš kasdienybės, rašo apie ją, literatūrologai kalba apie kasdienybę poetų kūryboje. Kitaip sakant, kasdienybė tampa populiariu personažu, be kurio nebeįsivaizduojamas poezijos nuotykis.

Ar tai reiškia, kad poetai pralaimi, pasiduoda kasdienybei, kad jie geriausiu atveju tampa kasdienybės met­raštininkais? Ir vis tiek kirba abejonė dėl to, ką vadiname kasdienybe. Žodis „kasdienybė“ reiškia tai, ką darome kasdien. Valgome, valomės dantis, tuštinamės, žiūrime televizorių, rašome feisbuke, sodiname gėles, auginame vaikus, geriame vyną, uždirbame duoną kasdieninę. Bet jeigu rašai eilėraščius kiekvieną ar beveik kiekvieną dieną, ar rašymas nėra ta pati kasdienybė? Ar kūryba dar yra atsvara kasdienybei? Poetė Daiva Čepauskaitė, paklausta, kada ji būna laiminga, atsako: „Kai būnu su savo dukra, kai aplankau tėvus, kai glostau šunį, kai nereikia anksti keltis, kai nereikia gaminti valgyti, kai žydi alyvos, kai ateina vasara, kai keliauju, kai skaitau, kai rašau, kai sodinu gėles, kai bendrauju su įdomiais žmonėmis, kai sulaukiu atostogų, kai valgau tortą...“ Rašymas čia tik paminimas tarp kitų įprastų judesių, tarp skaitymo ir gėlių sodinimo, ir, matyt, neatsitiktinai. Rašymas vertinamas kaip kasdienybė. Tačiau kyla klausimas: ar tokiu atveju esama ko nors anapus jos? Ar iš tiesų viskas tėra kasdienybė?

Visa aprėpianti kasdienybė prašosi kito žodžio, sakyčiau, tai galėtų būti „gyvenimas“. Kiek gražesnis žodis, nors irgi gan nudrengtas. Bet jis bent jau turi opoziciją – mirtį. Beje, ar mirtis irgi kasdienybė? Na taip, žmonės miršta kasdien, vieni iškart, kiti lėčiau. Karo metais mirtis yra didesnė kasdienybė negu dantų valymasis. Kasdienybės opozicija galėtų būti šventė, bet dėti lygybės ženklą tarp mirties ir šventės nekyla ranka, nors su tokiomis išvadomis yra tekę susidurti kai kurių filosofų ir teologų tekstuose.

Taigi ką daro poetas „kasdienybės erdvėje“? Jis stovi „su plunksna rankoje“ prieš didžiąją Kasdienybės planetą ir krapštydamasis pakaušį bando suprasti, ką čia veikia. Kaip ateivis stengiasi užmegzti ryšį su šios planetos gyventojais, daiktais, savimi. Jam vis labiau aiškėja, kad kasdienybė, kuri ką tik atrodė tokia suprantama ir paprasta, yra pati didžiausia mįslė. Ji graži, bet tarsi juodoji skylė įtraukia visa, kas tik atsiranda kelyje. Ji baugina. Kaip sakė vienas filosofas apie šventybę – tremendum et fascinance. Tikrai taip: čia susiduriame su šventybe, žodžiu, kurį esame beveik ištrynę iš savojo žodyno. Kasdienybė yra mūsų šventybė, šventuma, dievybė, kasdienybė yra mūsų šventė. O kaip šventybė ji pilna paslapčių. Taigi apimti baimės mes rašome „baisiai gražius eilėraščius“ apie kasdienybę. Arba nerašome. Kasdienybė leidžia pasirinkti.

Jaučiu, kaip vis labiau tirpstu kasdienybėje. Man smagiau pakurti krosnį negu sukurti eilėraštį. Tikriausiai bijau. Guodžiu save, kad geri kariai ne tie, kurie nebijo, bet tie, kurie įveikia baimę. Stengiuosi įveikti kasdienybės baimę. Kada nors gal parašysiu apie tai eilėraštį.

 

Apie „Audi“, „Porsche“, „Bugatti“ ir raudonus tulpių žiedus

× Elena Karnauskaitė

 

      Varne, bastūne,

      Kur tavo lizdas senasis?

      Aplink vien slyvos žieduos.

                     Iš senovės Rytų poezijos, vertė D. Kajokas

 

Pradedu nuo haiku, nes būtent šias eilutes pastarąjį pavasarį dažnai kartodavau kaip mantrą, tokiu būdu neleisdama kasdienybei, dažnai brutalokai, suryti manęs, užvaldyti, atimti viltį.

Kalbant apie kasdienybę, tenka nupasakoti ir kai kurias aplinkybes, atvedusias prie šio teksto. Praėjusių metų liepą paskambino bičiulė, slaugos firmos vadovė, ir ištarė: „Tau yra darbas. Atsirado nauja šeima. Tos vietos dar niekam nesiūliau. Apsispręsk per naktį, važiuoji ar ne.“

Atsiradusi darbo vieta – toli gražu ne Europarlamentas, nors kalbu angliškai ir prancūziškai, ir dar šiek tiek kitomis kalbomis, bet ne ta, kurios dabar reikėtų. Pagalbos prireikė rusakalbių vokiečių šeimai, įsikūrusiai Volfsburge, Žemutinėje Saksonijoje.

Taigi apsisprendžiau. Per naktį. Atsisveikinau su trisdešimt metų trukusia lietuvių kalbos mokytojos ekspertės karjera, iškeičiau tai į slaugės, tiksliau – namų pagalbininkės vietą Vokietijoje, viename iš Volfsburgo priemiesčių.

Volfsburgas gyvena iš „Volkswagen“ gamyklos ir iš esmės viskas ten sukasi apie gamyklą, nes šiuo metu joje dirba 55 tūkst. darbininkų. Gamyklą savais tikslais 1938 m. įkūrė Hitleris, o pokario metais automobilių pramonė čia gan sėkmingai augo. Dabar po „Volkwagen“ stogu ir „Audi“, ir „Škoda“, ir „Seat“, ir „Porsche“, ir „Lamborghini“, ir „Bugatti“. Taigi gyvenimas čia sukasi ne apie literatūrą ir poeziją, o apie keturis „VW kaminus“, nors miesto centre yra nuo­stabus modernaus meno muziejus „Kunstmuseum Wolfsburg“, o dar už poros šimtų metrų pakilus į kalnelį – „Scharoun“ teatras. Bet centras yra „VW“, tai kasdienybė, o vietinė poezija yra Autoštadas. Tiesa, Autoštade „Bugatti“ pasėdėti ir pavairuoti neleidžiama, bet poršus, „Audi“ ir kt. galima pasimatuoti. Vaikštinėjant po Autoštadą, stebint metalo ir pinigų galią, sukirba mintis: kažkaip ne to mokyk­loje mokė, kai sakė, kad turtas nesvarbu, kad svarbiausia dvasinis grožis, sielos kilnumas ir išsilavinimas.

Kai išeini iš Autoštado, perėjęs tiltą atsiduri prie pagrindinės Volfsburgo pėsčiųjų gatvės – Porsche­strasse, jeigu eini tiesiai, niekur nemaklinėdamas, gan greitai atkeliauji prie įėjimo į Kunstmuseum. Praėjusį rudenį ant grindinio priešais paradines duris dar aiškiai buvo galima perskaityti šiuos poetinius tekstus:

Do you know what I mean?

Do I mean what you know?

 

Do you silence my protest?

Should I protest your silence?

 

Do you doubt what I sense?

Did I sense what you doubt?

 

(Ar žinai, ką turiu omeny?

Ar aš turiu omeny tai, ką žinai?

 

Ar tildai mano pasipriešinimą?

Ar turėčiau priešintis tavo tylai?

 

Ar abejoji tuo, ką jaučiu?

Ar aš jaučiu tai, kuo abejoji?)

 

Taigi kalba dviprasmė, realybė dviprasmė, poezija yra daugiaprasmė ir polifoniška, ir, tiesą pasakius, kasdienybėje jos reikia ne kažin kiek. Man pastarąjį pusmetį pakako trijų eilučių. Nors ne, šiek tiek daugiau.

 

Odė Volfsburgui

 

man patinka tas miestas be veido

nes jame įsirašo nauji veidai man

patinka tas miestas kur centrinėje

aikštėje išsilieja iš bronzos vilkai

ir fontanai kur vienodu ritmu

susigroja „schon Tag“ ir „mille grazie“

kai grįžti iš kelionės iš tolo matyti

keturi kaminai tobulai pramoninis

peizažas bet geltoni narcizai prie Teatro

dainuoja tai ne taip tai ne taip tai ne taip

prie Meno muziejaus plastmasinis Žirafas

rupšnoja pavasario žolę ir kužda kažką

pats sau vienas o prie Alerio turškias

sau antys ir ganosi gervės bei zuikiai

jau sakiau tobulai pramonins peizažas

tai ne taip tai ne taip tai ne tai – – – – – – –

Volfsburgas, Žemutinė Saksonija, Vokietija, 2019 m. balandžio 24 d.

Sekmadieniais savo senolius kartais veždavau į jų, vietinių menonitų, bažnyčią ir ten kartu giedodavom: „Näher, näher zu dir / Näher, mein Got zu dir!“ (liet. „Dieve, arčiau tavęs, arčiau tavęs!“) Teisybės dėlei reikia pridurti, kad iš pradžių žalio supratimo neturėjau, apie ką tos giesmės. Išvažiuodama į Vokietiją nuėjau pas mokytoją ir paprašiau, kad parodytų vokišką abėcėlę.

Na, ir nors mano senoliai vis arčiau dangiškojo, tai yra anapusinio gyvenimo (vienam 88, o kitam 91), kad ir vos ne kas sekmadienį išgieda „näher, mein Got“, pastebėjau, kad jų kasdienybėje poezijos ne per daugiausia. Arba jinai kaip sekmadienio giesmės tiesiog nuslysta nuo jų ir per juos niekaip neužkabinusi, kaip nereikalinga ir beprasmė.

Kaip minėjau, Poezija gali reikštis įvairiausiom formom, kad ir pavasarį besiskleidžiančiais krokų, snieguolių, tulpių žiedais.

 

Pavasario impresijos

tiesiog išbūti tiesiog išgyventi

tą akimirką kai tavo akyse

atsispindi violetiniai krokų

žvilgsniai sulaikyti kvėpavimą

dešimčiai sekundžių nemanyti

kad pasiduodi kieno nors valiai

arba – negalvoti apie nieką tiesiog

skleistis tiesiog atsiverti kartu

su bundančio pavasario žiedais

Kai atvažiavau, senukų sodas buvo tarsi Sachara. Po maždaug mėnesio šis bei tas pagerėjo, bet kai rugsėjo mėnesį Adamo paprašiau nupirkti pavasarinių gėlių svogūnėlių, atsakymas buvo paprastas ir aiškus: „Ir kam man tavo gėlės, aš jų nevalgysiu.“ Ir dar pridūrė: „Ir palaistyt jas reikia, už vandenį tu mokėsi?“

Bet gėlių vis tiek pasodinau.

Kai senukai sumigdavo, per pietų pertraukas sėdėdama ant upelio kranto ir stebėdama po žolę šmirinėjančius kirstukus, garsiai sau kartodavau: „Varne, bastūne, kur tavo lizdas senasis?..“, suvokdama, kad kai grįšiu į Lietuvą, senasis lizdas gali pasirodyti per ankštas, bet ne tai svarbiausia.

Daug svarbiau, kad ką tik išėjo mano nauja knyga „Snaudžiančios chimeros“, kad įsisiūbavo „Poezijos pavasaris“, kitaip tariant – kasdienybė pasitraukia į antrą planą, o poezija skleidžiasi tulpių, alyvų, jazminų, putinų ir kitokiais žiedais.

 

2019 m. gegužės 12 d.

Ehmenas, Volfsburgas, Žemutinė Saksonija

P. S. Beje, kai grįžti, niekada nebebūna lygiai taip pat. Kai išvažiuoji – irgi.

Dabar, kai vėl skaitau iš naujo šį tekstą, „PoPa“ festivalis jau praūžęs, bet Poezija išlieka nepaisydama nieko. Net ir kasdienybės.

 

gyčio norvilo paišas

 

Poezija – kasdienybės įtrūkis

× Simonas Bernotas

Jorge Luisas Borgesas eilėrašty „Kažkas“ rašo: „(...) žmogus, išmokęs dėkoti / už kuklią kasdienę išmaldą: / miegą, rutiną, vandens skonį, / vieną netikėtą etimologiją, (...) gali staiga eidamas gatve pajusti / paslaptingą palaimą, / kylančią ne iš vilties, / o iš pirmykščio nekaltumo; / iš savų šaknų arba iš dievo sklaidos.“ Šiame eilėraštyje ryškus susitaikymas su kasdienybe, artimas ryšys su ja, nuo jos nesiekiama pabėgti, nusigręžti. Palaima čia ateina netikėtai, nelauktai, grožintis kasdienybės detalėmis, džiaugiantis jomis ir jaučiant dėkingumą.

Manau, poezija neretai kasdienybę pateikia per tam tikrą prizmę, išryškina detales. Gera poezija, ištransliuodama minėtas išskirtines detales, leidžia pasijusti gyvam kasdienybės tėkmėje. Poezija – įtampa. Anot Brigitos Speičytės, poezijoje kuriama įtampa tarp anksčiau itin ištobulintų brandaus modernizmo literatūros principų bei pasaulėjautos, pasižyminčios intensyvia intelektualine bei emocine sąmonės akistata su pasauliu, ir postmodernios savijautos bei saviraiškos paieškų. Poezija – pjūvis, įsirėžiantis kasdienybėje ir ją paveikiantis. Poezija kaip gyvastis: nuolat juda, verda, kunkuliuoja, neleidžia užmigti pilkoje rutinoje. O kartais – šventė, kažin kas nekasdieniško.

Poezijos patyrimas plačiąja prasme gali veikti ir kaip netikėtumas, atsiribojimas nuo kasdienybės, ištrūkimas ir atsidavimas akimirkos grožiui, pamirštant supančią tikrovę, noras pakilti virš jos. Poezija – žavingos akimirkos sustabdymas.

Lietuvos jaunųjų autorių tekstuose poezija neretai pasireiškia kaip individo psichologinio pasaulio sklaida. Atvirumas gali būti laikomas priešprieša seniau vyravusiam uždarumui, atviresnė kalba – Ezopo kalbai. Dabar daug tiesiau kalbama apie psichologines problemas, jų eskalavimas poezijoje tampa norma (pavyzdžiui, Dovilės Bagdonaitės eilėraštis „Relanium“, Mariaus Povilo Elijo Martynenko „Nepripratau“, Linos Buividavičiūtės „Klinikinė likantropija su didybės manijos epizodais“). Lietuvoje tiesus kalbėjimas įsitvirtino su slemo kultūros sklaida. Slemo populiarumo priežastis – jis prieinamas visiems, eilėraščiai vertinami atsitiktinių žmonių iš publikos. Poezijos performatyvumas įgyja svarbos. Svarbiau tampa tai, kaip tekstas išsakomas, o ne kas jame teigiama. Autoriaus charizma – svarbus elementas, iš dalies lemiantis kūrinio patrauklumą.

Akimirkos ar įvykio išskirtinumo pojūtis skatina gimti eilėraštį. Rašymą taip pat galima laikyti išskirtiniu įvykiu, o ne kasdiene rutina. Rašymui tampant kasdienybe, kyla grėsmė atsirasti bereikšmei grafomanijai. Poezija gali egzistuoti kaip tai, kas išlieka kasdienybėje, arba tai, į ką galima pabėgti nuo susikaupusios įtampos, atsiremti po tuščios rutinos.

Poetas Rimvydas Stankevičius teigia, jog visa, kas supa žmogų, jam gali tapti poezija. Kyla klausimas: kaip neatbukti nuo rutinos, kaip išlikti jautriam kasdienybės grožiui? Svarbu, kad padidėjęs informacijos srautas netrukdytų jausti, suprasti. Paradoksalu, tačiau kai informacija ranka pasiekiama, susitraukia žinojimo ribos, viskas dažniausiai prateka paviršiumi, nebelieka gilumos.

Todėl svarbu neužmigti užliūliuotam kasdienybės, nenustoti stebėtis ir gebėti džiaugtis taip, kaip džiaugiasi lyrinis subjektas J. L. Borgeso eilėraštyje.

Parengė Elžbieta Banytė