Nelabai nustebau išgirdusi, kad šį romaną ketinama ekranizuoti. Nes ir skaitant ne kartą atrodė: prieš akis slenka trileris (vietomis kiek nuobodokai, visai be reikalo ištęsiant pasakojimą ir užsižaidžiant gražiais vaizdeliais prie „vėlių suolelio“ ar krapštinėjant dvasines veikėjų traumas). Įspūdis dar labiau sustip­rėjo pabaigus skaityti ir įsitikinus, jog pabaiga irgi trileriška, nuspėjama ir atitinka visus žiūrovo lūkesčius: gerieji laimi, blogieji žūsta, žodžiu, satisfakcija įvyksta. O kuo čia dėtos mitinės būtybės, reikėtų pasigilinti. Nes šiaip vietoj jų galėtų dalyvauti ir kokie nors iksmenai arba ateiviai iš kosmoso: skirtumas, numanau, būtų nelabai didelis.

Bet, žinoma, čia juk kalbama apie nacionalinę mitologiją, o į tai jau reikėtų žvelgti pagarbiai. Manau, būtent tai viską ir gadina. Kodėl pagarbiai? Kodėl ne įžūliai ir akiplėšiškai? Nepataikaujant skaitytojams ir stereotipams?.. Štai kad ir mitologinių būtybių sąrašas knygos pabaigoje – kam jo reikia? Kad skaitytojas nesivargintų guglindamas?.. Gal tegu pavargsta, jeigu jam tikrai įdomu, kas yra Giltinė ar Laumė, ar tikrai tie įvaizdžiai autentiški, o ne stereotipiniai. Išvis būtų nuostabu, jeigu tas sąrašas nors kiek primintų J. L. Borgeso „Išgalvotų būtybių knygą“. Laimė, šiuolaikiniai paaugliai menkai tesidomi mitologija ir nesuka galvos dėl tokių niekų. Užtenka, kad, tarkim, graikų mitiniai herojai retsykiais virsta Holivudo filmų personažais ir įgauna, kaip sakoma, adekvačią šiuolaikišką traktuotę.

Žinoma, mano kritika nereiškia, jog knyga neverta dėmesio. Joje tikrai daug smagių puslapių. Gyva ir įdomi Naujamos mokinių (būsimų menininkų) kasdienybė: jų menai, projektai, duonbaris, kuriame lankosi, mokyklos aplinka, Užgavėnių kaukių gamyba, taiklios personažų charakteristikos. Kur rasi geresnę vietą laumių sukeistam vaikui, jei ne meno mokykla. Be to, maištininkas menininkas yra labai patogus literatūrinis stereotipas. Jis maištauja, laužo taisykles ir putoja kaip atkimštas mineralinis vanduo, bet šiaip yra nuoširdus ir empatiškas. Nesunku su juo susitapatinti. Kolektyvinis nuoširdumas ir infantili empatija dabar madingi ir gyvenime, ir literatūroje. Nė lyginti negalima su autoironija ar sarkazmu, būdingais neva tik seniems burbekliams ir praėjusiems laikams.

Gal todėl toks simptomiškas man pasirodė epizodas, kai mokiniai spokso į paveikslą „Pragaras“ (spėju, Šarūno Saukos). „Sąžiningai apžiūrinėjau darbą, nors nebuvo malonu gilintis į visas tas šlykštynes. Sužalotus kūnus. Apakusius veidus, minią – nelaimingą ir luošą – smulkėjančią ir pradingstančią žydroj begalybėj. Įspūdingai nutapytas siaubas (...). Tam dailininkui galvoj negerai (...). Jis negali būti normalus“ (p. 27). Na, ką čia ir pasakysi. Pragaras juk nėra iš cukraus kubelių sudėliota pilis. Ir kalbėti apie pragaro ir dangaus dimensijas beigi nuodėmės fiziologiją šiuo atveju vargu ar verta, nes jaunieji menininkai paprasčiausiai dar turi tai atrasti. O kol kas jie egzistuoja normalioje kasdienybės paradigmoje, ir tai gerai, nes atradimams laiko dar per akis.

Struktūriškai knyga sudėta visai neblogai. Svarbiausi – linijinis Gabės pasakojimas ir jį perkertantis Gedimino pasakojimas, išskirtas grafiškai ir primenantis verlibrą. Bet tai, žinoma, ne verlibras, o tiesiog vizualus teksto pateikimo būdas, gal ir įdomus bei efektingas, tačiau vargu ar pasiteisinantis kaip „kitoks“ kalbėjimas, „kitokia“ raiška, kuri, žinoma, būtina laumės vaikui Gediminui kaip „kito“ pasaulio atstovui. O šiuo atveju buvo galima iš tiesų eksperimentuoti su kalba ir mitologija, pasitelkiant ne skaitytus mitologinius šaltinius, o naudojant pačios kalbos archaiką, ieškant jos sąsajų su pasąmone, sapnais, spalvomis. Tačiau Gediminas nieko neprisimena iš savo ankstesnės būties, neregi nei vizijų, nei sapnų. Ir netiki, kad yra iš kito pasaulio, nors baba Jadzė, vis pasiverčianti juoda kate, įkyriai jam šitai primena.

 

Kotryna Zylė. „Sukeistas“. Dailininkė Kotryna Zylė. – V.: „Aukso žuvys“, 2019.

 

Šitie pasikartojantys priminimai ir kiti nereikalingi teksto ištęstumai (Gabės skrajojimai po dausas, klasiokų lankymas) menkina intrigą ir stabdo dinamiką. Trileriui tai nieko gero neduoda, bet mėgstantis dvasingumą skaitytojas mielai šiuos teksto gabaliukus suvirškins, nes jam turbūt bus gražu (ant vėlių suolelio sėdi močiutė, saugoma mitinio vėjų dievaičio, ir šis Gabės į vidų neįleidžia, nupučia į šalį). Nors vargu ar tokie gražumynai teikia tekstui kokios nors gilesnės prasmės.

Ką gi mums nori pasakyti ši knyga? Kodėl pasitelktas būtent sukeisto vaiko motyvas? Skaudi ar tiesiog egzotiška tema? Kad tai suprasčiau, dar sykį perskaičiau Aldonos Liobytės „Laumiuką“. Čia jauna kaimo moteris pagimdo gražų baltapūkį berniuką ir vieną dieną vietoj jo randa bjaurų svetimą didžiagalvį. Ji išgyvena visus pragaro ratus: pasibaisėjimą, išgąstį, siaubą, savo kaltę, prarasto vaikelio ilgesį, ją pasmerkia kaimas. Galų gale ją palieka netgi brangiausias žmogus, vyras, nes ji nenori atsikratyti primesto vaiko. Be to, vaiką gelbsti ir saugo – kai vyras nori laumiuką mušti, moteris užstoja jį savo kūnu. Kai įmeta laumiuką į ežerą, kad nuskęstų, ji šoka į gelmę jo gelbėti. Pasirodo, toks motinos elgesys išgelbsti ir pas laumes esantį tikrąjį jos vaiką, nes viskas, kas nutikdavo laumiukui, nutikdavo ir pagrobtajam. Galiausiai laumės pagrobtąjį berniuką atiduoda, nes negali varžytis su motinos širdimi.

Tačiau Kotrynos Zylės knygoje viskas kitaip: ir Gedimino motinos, ir tėvo paveikslai epizodiniai, nereikšmingi. Jie net nepastebi, kad jų vaikas sukeistas, kitoks. (Puiki terpė ironiškam diskursui, gaila, kad neišnaudota.) Tėvų paveikslai blankūs, įsimintina tik detalė, kad irgi yra iš „bohemščikų“, „prie meno“. Blankus ir tas tikrasis Gediminas, kurį pasiėmė laumės. Kita vertus, tai, kad jis isteriškai prisirišęs prie laumių ir tikrasis pasaulis jį gąsdina, yra vertos dėmesio detalės. Vargšelis žūva per laumių ir laumiuko Gedimino kovą: skaitytojui tai gali atrodyti keista ir neteisinga. Nes tai ne apsisprendimo ir pasirinkimo pareikalavusi auka, o tiesiog atsitiktinė, beprasmiška, tai miegančio žmogaus atidavimas mirčiai.

Kyla ir kitų klausimų: kodėl laumiukas Gediminas imasi kovoti už Gabę ir žmonių pasaulį, o ne grįžta į savąjį? Kodėl jo gimtasis pasaulis jam toks svetimas? Gal dėl to, kad skurdžiai ir paviršutiniškai pavaizduotas – kaip ola po upės ledu: lokalus, ankštas, sakyčiau, visai nepatrauklus. Juk ten gyvena ne ūdros ar vandens žiurkės, bet stichijų valdytojos laumės, ir, atrodytų, jas turi charakterizuoti ne dideli papai ar apžėlusios kojos, o tarpininkių ryšys tarp žmogiškojo ir kitokio būvio. Tas kitokumas mums gal nesuprantamas, vis dėlto tai nereiškia, kad jis negali būti nuostabus ir jo negalima ilgėtis, prisiminti. Meninė teisybė reikalautų, kad Gedimino širdyje susigrumtų nuostabaus (prisiminto, vėl patirto) būvio ilgesys ir simpatija Gabei bei prisirišimas prie žmogiškojo pasaulio. Tačiau tokio konflikto nėra. Dėl to kenčia ir veiksmo logika, ir intriga.

Laumių sunaikinimas irgi toks paprastas, kad kelia šypseną. Pasirodo, nebūtina nei geležinių klumpių avėti, nei dilgėlių verpti, nei varlės bučiuoti: užtenka paguglinti ir internete susirasti sprogmenų gamybos instrukciją. Nors prieš tai uolūs jaunuoliai dar perskaitė daugybę ezoterinių puslapių, bet pasirinko sprogmenis, ir toks pasirinkimas nestebina. Šiaip ar taip, tai juk trileris, tad tokia atomazga yra padori ir teisinga.

Juokingiau, kad viena laumė nesprogo ir nukando Gediminui plaštaką, o pasipainiojusiam kitam Gediminui nagais perrėžė pilvą. Vienas numirė, kitas pasveiko. Gabija irgi pagijo. Pasveikę abudu nuvažiavo prie upės ir ten pamatė maumą, niauriai iškilusį iš maurų – matyt, sprogimo metu buvo išėjęs pasivaikščioti. Kaip suprasti šį epizodą, nežinau, bet veikiausiai toks vienas iš finalinių filmo kadrų, kur herojai susiima už rankų ir, žvelgdami į nusikaltimo vietą, nugali slogius prisiminimus. Turint omeny jaunatvišką optimizmą ir tikėjimą teisingomis pasaulio dimensijomis, manau, tai jiems nesunkiai pavyks.