Vitalij Binevič. Literatūrinis chuliganizmas 10 dešimtmečio ritmu

Mentai mūsų bibliją* nusinešė.

Robertas Kudirka. „Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas“

 

1993 m. Irvine’o Welsho romanas „Traukinių žymėjimas“ įtraukiamas į ilgąjį „Booker“ premijos knygų sąrašą. Tačiau du komisijos nariai pagrasina atsistatydinsiantys, jei knyga bus įtraukta į trumpąjį sąrašą ar gaus pagrindinį prizą. Priežastis paprasta: kūrinyje vartojami ne tik keiksmažodžiai, bet ir heroinas, aprašomos dulkinimosi ar kaifavimo scenos. Romanas pavadintas antiliteratūra, o pats rašytojas tapo literatūros chuliganu. Kas, be tokių chuliganų, gali rasti socialiniame dugne slypinčią prasmę?


Kęstutis Šapoka. „Pušis, kuri juokėsi“

Kai Lukiškių aikštėje virto Leninas, o netikėtai susprogę bachūrėlių mersai stabdė gatvėse eismą, paprastus, miegamuosiuose rajone gyvenusius žmones kamavo amžina kasdienybės monotonija. Visa tai prisimenama Kęstučio Šapokos romane „Pušis, kuri juokėsi“. Nors 10 dešimtmetis yra antropologiškai įdomi, pastaruoju metu literatūroje sparčiai populiarėjanti tema, kyla klausimas, ar gali knyga pasakyti naujų faktų apie tai, ką daugelis iš mūsų išgyveno tikrovėje. Karoče, poechali...

Autorius neslepia, kad jį įkvėpė Justino Marcinkevičiaus to paties pavadinimo kūrinys. Sovietmečiu išleistos apysakos šiuolaikiška interpretacija tampa Nepriklausomybės metais staigiai atsiradusio ir nūdienos viešajame diskurse įsitvirtinusio neoliberalaus mąstymo kritika. Prisiminkime, kad Just. Marcinkevičiaus „Pušis“ yra klasikinė komunistinio atsivertimo istorija, kai iš kaimo kilęs draugas mieste tampa tikru tarybinio gyvenimo tovariščiumi. Tačiau K. Šapoka pateikia atvirkštinį naratyvą. Pagrindinis romano herojus iš potencialaus pionieriaus tampa geru kapitalistu ir gariūninės estetikos vartotoju. Keičiantis ideologijoms kasdienis gyvenimas vis tiek išlieka toks pats, todėl žmonės dirba, girtauja, gimdo ir miršta, o jų palikuonys visa tai kartoja iš naujo. Ir tik pušis vis dar stovi ir vis juokiasi.

 

Kęstutis Šapoka. „Pušis, kuri juokėsi“. Viršelio dailininkas Tadas Karpavičius. – V.: „Kitos knygos“, 2018.
Kęstutis Šapoka. „Pušis, kuri juokėsi“. Viršelio dailininkas Tadas Karpavičius. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

 

Knygoje įtikinamai perteikiama žemesniųjų socialinių sluoksnių tikrovė. Skaitant susidaro įspūdis, kad Vilniaus rajonai nesmarkiai tepasikeitė. Prekybos centras „Mada“, prie kurio išlipa ir į tūsą patraukia pagrindinio veikėjo chebra, vis dar veikia. O knygoje aprašytų Viršuliškių mikrorajono daugiabučių koridoriai vis dar apmyžti. Tik neikite pro garažus vieni, aš jus nuvesiu, nes visus čia pažįstu... Kaip kilęs iš nelietuviškos šeimos, patvirtinu, kad daugelyje Vilniaus turgelių iki šiol gali išgirsti frazę: „A buty tež s Turcij ponia, bardzo dobre, labai giari, orygynalne, prosto ot gamintojasa!“ (p. 102)

K. Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“ yra puikus miesto romanas su visais rajoninio gyvenimo ekscesais. Tačiau pasakojimas plėtojamas tik Vilniuje ir jo apylinkėse, todėl abejotina, ar kitų miestų gyventojams jis bus toks pat artimas. Kūriniui taip pat trūksta bend­ros istorijos. Nors knygos anotacijoje parašyta, kad „tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas“, skaitytojo žvilgsnis vis tiek ieško priežastinių ryšių. Štai kodėl romane kelissyk pasikartojančios girtavimo ar darbo strojkėse scenos pradeda nusibosti. Kyla klausimas: ar 10 dešimtmetyje žmonės užsiiminėdavo tik tuo? Be abejo, taip vaizduojamas kasdienybės banalumas, tačiau ir patį skaitytoją kartais apima nuobodulys.

Nepaisant šių trūkumų, tai įdomus ir tragikomiškas romanas. Protarpiais išryškėja širdį draskanti melancholija, nes pasakojama apie Lietuvos ir mūsų visų jaunystę, kai dalis vilniečių dirbo Gariūnuose, o likusi dalis juose apsiprekindavo. Ir nors tai parduota jaunystė, jos neįmanoma prisiminti be tam tikros ironiškos šypsenos. Karoče, za vas, rebiata!


Goran Vojnović. „Jugoslavija, mano tėvynė“

„Tu nieko nematei Jugoslavijoje. Nieko. Aš mačiau viską.“ Taip prasidėtų kultinis Alaino Resnais filmas „Hirosima, mano meile“, jeigu jis pasakotų apie Jugoslavijos karą, o ne ant Japonijos miesto numestą atominę bombą. Neatsitiktinai šie kūriniai panašiai pavadinti – jie abu prikelia žmogų apsėdusius praeities vaiduoklius. Tačiau Goranas Vojnovićius galiausiai pats sukūrė savo knygos ekranizaciją. Iš kur tokia kūrybinė drąsa?

Jugoslavija, kur kiekvienas žemės lopinėlis aplaistytas žmonių krauju, tobulai tinka nagrinėti atmintį. Leonidas Donskis pastebėjo, kad kartais blogis gimsta dėl nesugebėjimo pamiršti praeities skaudulių. Panašiai mąsto ir romano autorius: „Tai istorija apie baisiausią mūsų pasaulio ligą – atmintį...“ (p. 122) Net dabartinių valstybių, kitados priklausiusių Jugosla­vijai, gatvėse iki šiol galima išvysti prieš 20 metų subombarduotų pastatų griaučius. Tačiau knygoje negrįžtamai prabėgusį laiką parodo kultūriniai 10 dešimtmečio atributai: pagrindiniam veikėjui priklausanti Amerikos superherojaus „He-Man“ figūrėlė, 24 valandas per MTV sukami vaizdo klipai ar per antrąjį nacionalinio transliuotojo kanalą rodomas „Tvin Pyksas“. Tokie popkultūros artefaktai neleidžia pamiršti vaikystės, o idiliški pagrindinio veikėjo prisiminimai apie anaiptol neidilišką laikotarpį parodo tautos negebėjimą susidoroti su savo problemiška praeitimi.

Romane karas viską apverčia aukštyn kojom. Tironas senelis, išvaręs iš namų savo dukrą, prieš mirtį netikėtai pamilsta anūką. Motina, privalėjusi prižiūrėti sūnų, pradeda rūpintis tik savo išgyvenimu. O tėvynė, kuri visus turėtų vienyti, tik priešina. Tai atskleidžia pagrindinio veikėjo vidinis monologas: „Neturėjau nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei senelės, nei draugų, nors teoriškai visa tai turėjau. Bet tik teoriškai“ (p. 215). Tačiau autorius išvengia Rytų Europos literatūroje paplitusio absurdo ir siurrealizmo, romanas kuriamas kaip realistiškas atsiminimų pasakojimas, kurį pertraukia tik pagrindinio herojaus sapnai. Absurdiškas gyvenimas, o ne literatūra. Štai kodėl romane aiškiai pasakoma, kas yra auka, o kas – budelis, nors nusikaltėlių dialogai ir bando kurti moralinę dviprasmybę: „Dabar visi tie proto bokštai supratimo neturi, kas anam kare buvo herojus, o kas – nusikaltėlis...“ (p. 229)

 

Goran Vojnović. „Jugoslavija, mano tėvynė“. Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė. Viršelio dailininkas Tauras Stalnionis. – V.: „Kitos knygos“, 2018.
Goran Vojnović. „Jugoslavija, mano tėvynė“. Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė. Viršelio dailininkas Tauras Stalnionis. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

 

Pasaulis keičiasi. Amžinas tik tėvo ir sūnaus konfliktas. Pagrindinis veikėjas Vladanas žino, kad jo tėvas yra karo nusikaltėlis, tačiau jo ieško. Tai odi et amo (lot. myliu nekęsdamas) santykis – nors Vladanas nekenčia nusikaltėlio Nedelko Borojevičiaus, jis vis dėlto myli savo tėtį. Neaiškumas galiausiai priverčia jausti nusivylimą, balansuoti ant mizantropijos ribos: „(...) iš kur žmonėms atsiranda poreikis kurti menamai draugiškos šeimos įvaizdį ir ar apskritai esama iš tiesų gerai funkcionuojančių šeimų, o gal visi tik apsimeta...“ (p. 212) Kasdienė patirtis perkeliama ir į politinę plotmę, tad panašus klausimas kyla ir dėl naujos susikūrusios valstybės: kas verčia tikėti, kad galima taikiai sugyventi toje pačioje visuomenėje? Taip mąstant lieka tik sėdėti prieš televizorių ir rėkti, jog visi yra kvailiai ir vagys.

„Jugoslavija, mano tėvynė“ – rimtas namų ir vaikystės netekties romanas. Jame nerasime literatūrinio chuliganizmo, nes rodomos neįveiktos trauminės patirtys. Tačiau skaudžius prisiminimus padeda nagrinėti populiariosios kultūros artefaktai, parodantys, kad 10 dešimtmečio patirtis buvo nevienareikšmė. Manyčiau, būtent kūrinio tragizmas gali sudominti Lietuvos skaitytoją – knyga parodo, kokio likimo išvengėme: juk galėjo būti daug blogiau.


Jānis Joņevs. „Jelgava 94“

Neseniai apsilankiau juodojo metalo grupės „Batushka“ koncerte. Kadangi mano plaukų ilgis kardinaliai sutrumpėjo, o karines kelnes ir sunkius kerzinius batus pakeitė paprasti džinsai ir sportbačiai, atsistojau į tolimąjį salės kampą. Šioje erdvėje neoficialiai įsikūrė klubas „kam per 40“ – į koncertą atėjo pražilę ir sustambėję metalistai. Nors dar nesulaukiau Kristaus amžiaus, tuo metu pagalvojau, kad man daugiau niekada neteks atsidurti minios priekyje, kur renkasi užkietėję headbangeriai. Supratau, jog mes keičiamės, o metalas – niekada.

Janio Juonevo romanas „Jelgava 94“ irgi kupinas jaunatviškos melancholijos. Jame pasakojama apie ką tik atrastą naują grupę, apie pirmą kartą išgirstą naują dainą, apie laikus, kai muzika dar galėjo nustebinti ir buvo svarbiausias gyvenimo dalykas: „Tai buvo vieninteliai žodžiai, kuriuos galėjau suprasti, ir būtent tiek, kiek būtina, kad suvoktum, kokie gražūs nesuprasti žodžiai“ (p. 27). Tačiau pasibaigus paaug­liškam protestui ateina prisitaikymas, o emocinė ir kitokia nekaltybė tarsi prarandama. Daugiau niekada nebepagalvosi, kad „jei moki groti Nirvaną, net karas tavęs neliečia“ (p. 37).

Romaną galima priskirti klasikiniam bildungsromano žanrui, kuriame nagrinėjama psichologinė pagrindinio veikėjo raida ir transformacija. Kūrinyje pagrindinio veikėjo virsmas matomas keičiantis muzikiniam skoniui: nuo „The Beatles“ pereinama prie „Nirvanos“, nuo „Anathemos“ prie „Sepulturos“. Tikroviškai aprašyta juodojo metalo kultūra parodo, kad šiam žanrui itin svarbi savita mitologija. Viename skyriuje veikėjai aptarinėja, kas atsitiko grupei „Mayhem“ (jeigu nežinote – bosistas nužudė gitaristą ir padegė keletą bažnyčių). O kitame skyriuje spėliojama, ar grupės „Mortiis“ vokalistas iš tiesų pasidarė plastinę nosies ir ausų operaciją, kad būtų panašus į trolį (pasiguglinkit...). Komiškos istorijos ir situacijos verčia skaitytoją šypsotis: „Jie kaip tik baigė grot, publika elgėsi mandagiai, ir solistas pasakė: „Ačiū!“ Kažkas iš salės, tikriausiai Girtas, atsiliepė: „Ačiū, kad baigėt grot!“ (p. 181)

 

Jānis Joņevs. „Jelgava 94“. Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius. Viršelio dailininkas Reinis Petersons. – V.: „Kitos knygos“, 2018.
Jānis Joņevs. „Jelgava 94“. Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius. Viršelio dailininkas Reinis Petersons. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

 

Pasakojimas, kaip įprasta bildungsromanui, baigiamas, kai pagrindinis veikėjas jau pasikeitęs, suau­gęs. Tačiau tada neracionalus paaugliškas pasaulis ima priklausyti nuo suaugusio žmogaus prisiminimų. Tai liudija ir knygos kalba: „Mane apstulbino šis netikėtas fenomenologinis atradimas“ (p. 248). Kiek prisimenu save paauglystėje, tikrai tokių žodžių nevartojau. Jaunasis pagrindinis herojus stengiasi net apmąstyti Albert’o Camus ar Arthuro Schopenhauerio filosofiją. Be abejo, įvairiomis (pseudo)mąstymo sistemomis daug kas imasi domėtis dar iki brandos. Tačiau jis kalba ir mąsto taip, kaip galėtų tik būdamas suaugęs. Sakyčiau, jaunystės (praeities) ir brandos (dabarties) suliejimas gadina skaitymo malonumą: keista skaityti apie paauglį, kurio pasaulėvaizdis lyg suaugusio žmogaus. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai menkas trūkumas, tačiau būtent paaugliškas mąstymas geriausiai tiktų romanui apie juodojo metalo kultūrą. Kitaip tariant, šiame kontekste turbūt įdomiau žinoti, kas rūpi tiems minios priekyje šokinėjantiems headbangeriams, o ne kampe stoviniuojantiems pensininkams.

Vis dėlto „Jelgava 94“ yra įdomus kūrinys apie subkultūrų paplitimą ir kartu apie prabėgusį laikotarpį, kai užtekdavo muzikos, atšilusio alaus ir geros draugų kompanijos. Šitaip knyga primena, kodėl verta mėgti juodojo metalo muzikos atmosferą. Pabaigoje lieka tik sušukti: „Stay brutal till you die!“ \m/

P. S. Ačiū visiems knygynams, šią knygą padėjusiems į paauglių literatūros skyrių...


* Biblija – kalėjimo žargonu kortos, kortų kaladė.