Prancūzijoje rugpjūčio pabaigoje pradeda įsibėgėti tik šiai šaliai būdingas reiškinys ‒ literatūrinis ruduo, trunkantis iki spalio vidurio. Jo esmė ‒­ per šį laikotarpį leidyklos knygynams žūtbūt stengiasi pateikti svarbiausius romanus, nes tikisi, kad dėmesį į juos atkreips literatūros kritikai. Savo nuomonę jie bandys įpiršti žiuri nariams, kurie lapkričio mėnesį skirsto svarbiausias – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“ ir „Interallié“ –­ literatūros premijas. Premijos leidyk­loms garantuoja nemažus tiražus, taigi ir pelną.

Šiemet ant knygynų prekystalių nuguls 390 prancūzų autorių romanų (pernai jų buvo 363), 191 verstinis romanas (pernai – 197) ir 81 debiutinis (pernai – 66). Kaip nepasiklysti šioje knygų jūroje? Be abejo, pirmiausia skaitytojas ieško žinomų vardų: naujus romanus parašė du Nobelio premijos laureatai – J. M. G. Le Clézio pateiks „Almą“, o P. Modiano – „Miegančius prisiminimus“. Naujus kūrinius siūlo J.-P. Toussaint’as („Made in China“), M. Darrieussecq („Mūsų gyvenimas miškuose“), ką tik Lietuvoje skaitytojams pristatytas K. Daoudas (pavasarį pasirodė jo „Merso. Naujas tyrimas“) leidžia naujieną „Zaboras, arba Psalmės“. Taigi kyla klausimas – ką pasirinkti? Jau žinomą autorių ar dar negirdėtą vardą?

Dėmesį patraukė jauno prancūzų rašytojo François-Henri Désérab­le’io (g. 1987) trečiasis* romanas „Un certain M. Piekielny“ (Gallimard’o leidyk­la). Lietuviškai jo pavadinimas skambėtų ‒ „Toks ponas Piekielny“. Ir neatsitiktinai. Ar pamenate Romaino Gary „Aušros pažado“ (1960) VII skyrių, kur pasakotojas kalba apie poną Piekielny, mažą į liūdną pelę panašų žmogeliuką su parudavusia nuo tabako barzdike? Būtent jis paprašė pasakotojo, kad šis sutiktiems dideliems žmonėms pasakytų, jog Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name, gyveno toks ponas Piekielny.

Kūryba dažniausiai prasideda nuo atsitiktinumo. Prisiminkime garsųjį mad­lenos pyragaičio ir liepžiedžių arbatos epizodą iš Marcelio Prousto romanų cik­lo „Prarasto laiko beieškant“. Panašiai nutinka ir F.-H. Désérable’io romano pasakotojui. Po atsitiktinumų virtinės apvogtas Vilniaus geležinkelio stoties užeigoje, jis atsiduria Basanavičiaus gatvėje prie 18 namo, ant kurio sienos išvysta memorialinę R. Gary skirtą lentą. Paskui pamato ir rašytojo skulptūrą – devynmetį berniuką, rankose spaudžiantį kaliošą. Ir tada pasakotojas prisimena sakinį iš R. Gary romano: „Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name Vilniuje gyveno ponas Piekielny.“ Tuomet ir gimsta mintis išsiaiškinti, ar toks ponas Piekielny iš tikrųjų gyveno tame name kaip ir pats Romanas Kacewas, ar tai tik R. Gary išmonė.

Nejučiomis pradedamas savotiškas tyrimas, nes vos išvydęs memorialinę lentą pasakotojas prisimena, kad R. Gary tame name gyveno nuo 1921 iki 1925 m., o ne nuo 1917 iki 1923 m., nors taip skelbia užrašas joje. Panaršius „Google“ paaiškėja, kad du surasti Piekielny – Johannas ir Josephas – neturi nieko bendra su R. Gary personažu, kurį rašytojas apibūdino kaip santūrų, kuklų žmogelį jam visai nederančia pavarde – lenkų kalba Piekielny reiškiančia „pek­liškas“.

Tuomet F.-H. Désérable’is imasi atkurti pono Piekielny paveikslą. Jis šį personažą įsivaizduoja kaip tipišką to meto žydą su juodu redingotu, liemene, kurios kišenėlėje pūpso kišeninis laikrodis, kiek didokais baltais marškiniais ir per trumpu kaklaraiščiu, juodomis kelnėmis su petnešomis ir gerai nublizgintais batais. Autorius spėja, kad jam buvo tarp 40 ir 50 metų, o profesija greičiausiai – kirpėjas. Bet jis taip pat įsitikinęs, kad Piekielny – viengungis, bevaikis ir tikriausiai griežęs smuiku. Nors F.-H. Désérable’is daugiausia dėmesio skiria ponui Piekielny, romane išryškėja trys klodai: įsivaizduojamo Piekielny istorija, rašytojo R. Gary literatūrinė linija, susijusi su romanu „Aušros pažadas“, ir paties F.-H. Désérable’io gyvenimo intarpai, kitaip – autobiografinė plotmė.

Vadinasi, romaną galima laikyti autofikcija. 1977 m. rašytojas ir literatūros kritikas Serge’as Doubrovsky lengva ranka pasiūlė šį terminą, kaip „griežtai tikroviškų faktų ir įvykių fikciją“. Kitaip tariant, pono Piekielny istoriją atkuriantis F.-H. Désérable’is remiasi savo autentiško gyvenimo faktais: žaisdamas ledo ritulį, jis siekė patekti į turnyrą Minske, minima pirmoji atsitiktinė kelionė į Vilnių, Amjeno sendaikčių turguje rastas 1935 m. laikraščio „Gringoire“ numeris su R. Kacewo novele „Moteriškaitė“, aptariami santykiai su motina, kuri nori, kad sūnus studijuotų teisės mokslus ir rašytų disertaciją, o ne romaną, prisimenamas iš Venecijos kilusio senelio tragiškai pasibaigęs gyvenimas. Šiuos biografinius faktus F.-H. Désérable’is išmoningai įterpia į pasakojimą tiek apie Piekielny, tiek apie R. Gary. Tad teisus autofikcijos tyrinėtojas Philippe’as Gasparini, teigiantis, jog autofikcija yra pusiaukelėje tarp autobiografijos ir autobiografinio romano (Philippe Gasparini. „Est-il je? Roman autobiographique et autofiction“, 2004). Kai F.-H. Désérab­le’is pateikia savo gyvenimo faktus, tekstas priartėja prie autobiografijos, o kai jis samprotauja apie R. Gary ir Piekielny likimo peripetijas, virsta autobiografiniu romanu. Būtent autobiografijos ir autobiografinio romano samplaika ir leidžia kalbėti apie autofikciją, kuri padeda fiksuoti autoriaus žingsnius aiškinantis, ar ponas Piekielny buvo realus asmuo.

Autorius atkreipia dėmesį į pasakojimo įtampą, kurią, anot jo, išrado Nikolajus Gogolis, užbaigdamas savo romano skyrių paslaptimi, neduodančia ramybės viską kuo greičiau išsiaiškinti norinčiam skaitytojui. Šis metodas labai dažnai naudojamas romanuose, feljetonuose ir serialuose. Lyg tarp kitko užsimindamas apie N. Gogolį F.-H. Désérable’is teigia, kad būtent šio rašytojo puslapiuose slypi pono Piekielny likimas. Netrukus skaitytojas įsitikins, N. Gogolis iš tiesų lėmė Piekielny atsiradimą R. Gary „Aušros pažade“. Kitaip tariant, F.-H. Désérab­le’is tikrovės ir fikcijos santykį išnaudoja taip puikiai, jog romanas gali būti pavyzdys naratologijos paslaptis narpliojantiems studentams.

Neginčijamu įrodymu turėjo tapti Lietuvos centrinio valstybinio archyvo atsakymas (jo kopija pateikiama romane), jog nuo 1921 iki 1925 m. Didžiosios Pohuliankos gatvės 16 name, kuriame gyveno R. Gary (R. Kacewas) ir Mina Kacew, neaptikta jokių pono Piekielny pėdsakų. Bet autorius, sužinojęs iš savo palydovės Dalijos Epstein (dar viena reali asmenybė – žinoma vertėja iš lietuvių į rusų kalbą), kad tikrasis kiemas, kur su motina gyveno Romainas, šiandien priklauso 14 namui, neskuba atsisakyti minties, kad ponas Piekielny neegzistuoja. Kitaip tariant, fikcija nenori pasiduoti tikrovei, nes ir šis faktas, ir ankstesnis, susijęs su metais, kai Romainas gyveno minimame name, įrodo, jog tikrove aklai pasikliauti negalima.

Autorius atkreipia dėmesį, kad be fikcijos neapsiėjo ir paties R. Gary gyvenimas. Jis cituoja tą „Aušros pažado“ vietą, kur motina su sūnumi priversta apleisti Vilnių, nes bankrutavo: jų baldai areštuojami ir mažasis Romainas prisimena „lenką (...) lydimą dviejų klapčiukų, kurie atrodė tarsi išžengę iš Gogolio raštų“. F.-H. Désérable’is neatsitiktinai akcentuoja, kad R. Gary buvo skaitęs garsųjį rusų rašytoją ir būtent N. Gogolis galėjo nulemti Piekielny atsiradimą „Aušros pažade“: pjesėje „Revizorius“ Bobčinskis prašo Chlestakovo, kad šis Peterburgo didikams ir net imperatoriui pasakytų, jog tokiame mieste gyvena Piotras Ivanovičius Bobčinskis. F.-H. Désérable’io tyrimas įgyja netikėtą posūkį, nes autorius įsitikina, jog ponas Piekielny – R. Gary fantazijos vaisius.

Kita vertus, F.-H. Désérable’is prisimena, kad kartais pats patikėdavo išgalvotais personažais, jie jam atrodė lyg iš tikrųjų egzistavę žmonės. Jis taip pat nurodo, jog ir H. Balzacas, gulėdamas mirties patale, šaukėsi gydytojo Bjanšono – jo sukurtos „Žmogiškosios komedijos“ personažo. Todėl nenuostabu, kad Sankt Peterburge galima aplankyti namą, kur gyveno Raskolnikovas, o Veronoje išvysti Džuljetos balkoną. Būtent ši patirtis ir neleidžia F.-H. Désérable’iui pripažinti, kad Piekielny – išgalvotas asmuo.

Tad kur baigiasi tikrovė ir prasideda išmonė? Gal išmonė tėra „subjektyvi tikrovės variacija“? Tarsi norėdamas įtvirtinti išmonės pergalę prieš tikrovę F.-H. Désérable’is suranda netikėtą išeitį. J. Basanavičiaus gatvės 18 namo kieme sutikta senutė, pasirodo, pažinojo poną Piekielny. Jis mirė karo metais, tačiau tikroji pavardė buvo Dzięgelas (lenkų kalba – šventagaršvė). Ir nors pirmasis pasakotojo noras – lėkti į archyvą patikrinti, ar iš tikrųjų toks žmogus gyveno minėtame name, jis susilaiko. Juk gerokai svarbiau, jog R. Gary iš devynių raidžių sukūrė literatūros jėgą liudijantį tragiško likimo personažą – praėjus maždaug 60 metų po „Aušros pažado“ pasirodymo, jaunas prancūzas keliauja į Vilnių tam, kad išsiaiškintų, ar egzistuoja toks ponas Piekielny, kurį knygoje įamžino buvęs Didžiosios Pohuliankos 16 namo gyventojas.

R. Gary romane teigia, kad „...ta maloni Vilniaus pelė jau baigė savo menkutę egzistenciją nacių krematorijų krosnyse drauge su keliais milijonais Europos žydų“. F.-H. Désérable’is iš kelionių vadovo sužino, kad Vilnius vadintas Lietuvos Jeruzale, tačiau Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyti beveik visi žydai – pasakotojas Vilnių palygina su Atlantida, kurią pasiglemžė raudonosios ir rudosios vilnys. Miestą jis taip pat pavadina AntiVenecija, nes šioji išsaugojo savo praeitį, o Vilnius ją sunaikino. Tiesa, kiek vėliau pasitaiso, kad katalikiškasis Vilnius išliko, bet žydiškasis išnyko. Plėtodamas R. Gary liniją F.-H. Désérable’is atskleidžia, kad tikrovė ir fikcija pynėsi ir „Aušros pažado“ autoriaus gyvenime. Prisimenama ir rašytojo susikurta pavardė Gary, svarstoma, kada jis galėjo priminti generolui de Gaulle’iui apie poną Piekielny (taip F.-H. Désérable’is kuria fikcijos fikciją), užsimenama apie brolių Goncourt’ų premiją už „Dangaus šaknis“ ir mistifikaciją, kai R. Gary, prisidengęs Ajaro pavarde, antrąsyk pelnė tą pačią – Goncourt’ų – premiją už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“. Buvęs R. Gary bičiulis rašytojas Roger Grenier tvirtina, kad tikrovė egzistuoja kaip rūsti teisybė, bet „Aušros pažado“ autorius kuria ir savo tikrovę.

Ir pats rašytojas įrodo, jog gali kurti savo tikrovę, kai vaizduoja R. Gary ir JAV prezidento J. F. Kennedy susitikimą, kurio pabaigoje rašytojas ištaria sakinį apie poną Piekielny. Jis taip pat suranda pateisinimą, kai R. Gary Bernard’o Pivot televizijos laidoje „Apostrophes“ užmiršta paminėti poną Piekielny: rašytojas buvo susijaudinęs, nes manė, jog B. Pivot tikriausiai žino jo, kaip Ajaro, paslaptį ir pasikvietė norėdamas ją atskleisti. Prisiminęs Boriso Viano frazę „scena yra tikrovišką, nes aš išgalvojau ją“, F.-H. Désérable’is dar sykį patvirtina, jog literatūra galinga, nes tikrovę imituojanti fikcija neretai priimama už gryną pinigą.

Nepaprastai išradingas, netikėtų vingių kupinas, literatūros žavesį atskleidžiantis romanas, kurio autorines teises įsigijo ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vienintelis iš literatūrinio rudens dalyvių figūruoja visų penkių svarbiausių Prancūzijos literatūros premijų sąrašuose ‒ brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“ ir „Interallié“. Bet net jei romanas negautų nė vienos premijos, mums jis būtų įdomus ne tik kaip literatūros faktas, primenantis apie Didžiosios Pohuliankos gatvės 16 namo gyventoją R. Gary, bet ir kaip kūrinys, pasigėrėtinai supynęs tik­rovę ir išmonę.

* 2013 m. autorius išleido romaną „Tu parodysi mano galvą liaudžiai“, o 2015 m. – romanizuotą biografiją „Evaristas“ apie garsų prancūzų matematiką Evariste’ą Galois, kuris, būdamas 20 metų, žuvo dvikovoje.