Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai Šio teksto gimimas vykstant Poezijos pavasariui nelengvas – užuot rašius, norisi lankytis renginiuose, kai kuriuose iš jų teko dalyvauti. Vis dėlto būtent Poezijos pavasaris įkvėpė keletą minčių, kuriomis šičia žadu pasidalinti ir kurios gal padės prablaškyti slogutį, neišvengiamai lydintį bet kokį bandymą susivokti mūsų kasdienos rašytinėje kultūroje. Ne sykį viešai ir privačiai dievagojomės suvokę, kad kultūrinės spaudos ruti...
PRANO MAŠIOTO ŠVIESA. – Vilnius: Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius, 2013. Prieš keletą dienų besirausdama namų palėpėje, tarp senų, išmesti arba sudeginti sukrautų žurnalų, laikraščių, reklaminių skrajučių ir kitokios makulatūros, radau knygeliūkštę. Sakau ne knygą, o knygeliūkštę, nes taip ji ir atrodė: purvina, nudriskusi, be viršelių... Profesinis smalsumas paėmė viršų ir tą dulkėmis apėjusį neestetišką darinį pakėliau pavartyti. Būčiau galėjusi prisiek...
„Mielas skaitytojau, nežinau, kaip jūsų rankose atsidūrė ši knyga", – pratarmėje prabyla „Laikrodininko" autorius, vienas iš apžvalgos trijulės. Galiu paaiškinti: lyg pasišventęs literatūrinis labdarys, nesitikėdamas nei gražaus pelno, nei skaitymo malonumo, apsiėmiau apžvelgti ne tik „Laikrodininką", bet ir dar dviejų debiutantų romanus, kad žinotume, su kuo turime reikalą. Nors nujausti galime jau iš pavadinimų, viršelių išvaizdos, anotacijų. Kitaip sakant, šie romanai – įtartini. Bet aut...
Saja K. LIEPSNOJANTI. – Vilnius: Alma littera, 2013. Šį kartą apleistas ir vienišas Kazio Sajos vaikas – penkiolikos metų mergaitė Radvilė. Mergaitė, nusivylusi gyvenimu. Mergaitė, praradusi viltį. Mergaitė, sprendžianti skaudžiausią ir labiausiai nutylimą šiandienos visuomenės klausimą – savižudybės klausimą. K. Sajos apysaka „Liepsnojanti" konstruojama kaip detektyvas ir toks autoriaus pasirinkimas tampa Achilo kulnu. Nusikaltimo vykdytojas išaiškėja pirmuosiuose puslapiuose. K. Sajos ska...
Šių metų Poezijos pavasario festivalio svečias poetas Amosas Tabalia (Amos Marcel Nyongesa Tabalia, g. 1985) – vakarinėje Kenijos dalyje gyvenančios luhijų (arba abaluhijų) tautos atstovas. Vienas šių vardažodžių reiškia „klaną“, kitas – „žmonių klaną“. Kenijos sostinėje Nairobyje gyvenantis A. Tabalia yra aktyvus poetinių sambūrių dalyvis. Poezijos knyga, kurią jam pasisekė išleisti – išskirtinumas Kenijoje. Rašytinė poezija šioje šalyje daug kam nereiškia nieko gera: tai siejama su tuščia,...
Magdalena Tulli. „Yda". Iš lenkų kalbos vertė Vytautas Dekšnys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. Magdalenos Tulli romano erdvėlaikis primena savotišką teatrą, kurio ištakos – pasąmonėje, keistame žaidime, kurį neretas vaikas mėgsta žaisti vaikystėje: ant žemės arba asfalto nusibraižyti menamo pasaulio ribas (pavyzdžiui, menamų kambarių erdvę) ir jame „apsigyventi", trumpam pamirštant supančią realybę. Šitas „suplanuotas" pasaulis patogus tuo, kad nekvaršinant galvos gali...
Zelčiūtė D. DŽULJETOS SUKNELĖ. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. Produktyvios autorės Dovilės Zelčiūtės knyga „Džuljetos suknelė" sulaukė dviprasmiškų vertinimų. Vieni reiškė simpatijas teatrinio pasaulio perkėlimui į poezijos kalbą, kiti negailėjo aštresnės kritikos dėl personalijų, kyšančių teatrinių butaforijų, dirbtinumo bei patoso. Šiame eilėraščių rinkinyje autorė sugrįžta prie jai itin palankios ir svarbios temos – teatro. Dažnai egzaltuota, emociškai perspausta D....
Nuo gegužės 8 dienos Lietuvos kino teatruose rodomas prancūzų kino režisieriaus Martino Provosto filmas „Violeta" apie iki šiol lietuviams negirdėtą prancūzų rašytojos Violette Leduc (1907–1972) kelią į kūrybą iki 1964 m., kai už romaną „Benkartė", kuriam pratarmę parašė Simone de Beauvoir, ji gavo Goncourt'ų literatūros premiją. Anot filmo pristatytojų, M. Provostas ieškojęs būdų prieštaringai V. Leduc asmenybei atskleisti: teigiama, jog ši dievinusi provokacijas, nevengusi skandalų, visada a...
Persisotinusi eskapistine poezija ir proza, mėgstu griebtis knygų, kurios parašytos ne kontempliuojant fotelyje, o rausiantis archyvuose, kalbantis su žmonėmis, keliaujant ir paskui lipdant ant sienos prirašytų lapelių eiles. (Dėl to esu amžina Johno Irvingo gerbėja, kuris mane žavi tuo, kad žiūri į literatūrą kaip į darbą, o ne kaip į savo dvasios išraišką, prieš rašydamas surenka galybę informacijos ir meistriškai ją išdėlioja griežtoje romano konstrukcijoje. Rekomenduoju ir senesnius, ir n...
Jaroslavas Melnikas. Maša, arba postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. Įsijungsiu ir aš į daugiabalsį aptariančiųjų Jaroslavo Melniko naujausią prozos kūrinį „Maša, arba postfašizmas" chorą. Ir visai ne todėl, kad skaičiau nuo pirmos iki paskutinės eilutės neatsitraukdama, o todėl, kad niekaip negaliu pamiršti per šiųmetę Vilniaus knygų mugę regėto knygos pristatymo įspūdžio. Kas nebuvo, tiems trumpai papasakosiu. Įsivaizduokit pritemdytą salę, kurioje blausią šviesą skleidžia tik žvakė...