Monikos Požerskytės nuotrauka

 

šešėlių teatras

 

kas ateina kojelėm basom per pilkėjantį lauką

tai lietus prasiplėšęs dangaus celofaną vis krinta

kai už lango išsidrebia spalis gegužio beprotiškai laukiu

slėpdama sukneles ryškesnes ir gėlėtas į spintą

 

išsitraukiu balčiausią paklodę šešėlių teatrui

kyla uždanga leidžiasi saulė ir salė jau laukia

nuo manęs lig tavęs tiktai šimtas šeši milimetrai

bet aš greitai nutolstu – tai dabar nebe aš tiktai kaukė

 

nors už lango ruduo čia pavasaris šilumą skleidžia

ar matai šoku taip tarsi nieko nebūtų nutikę

šitiek metų ilgų viens be kito Orfėjau praleidom

groki šildyki Cerberio širdį parveski namo Euridikę

 

 

paieška

 

aš šiąnakt lovoje tavęs ieškojau

ir pamenu lyg Stingą dainavau

o gal ir ne – bet angliškai ir apie rojų

apie vietas kur niekad nebuvau

 

o tu buvai toli matyt miegojai

ryte labai anksti žinutę parašei

kaip visą naktį lovoje manęs ieškojai

ir tarsi Stingą tyliai dainavai

 

 

kur jau nieko nėra

 

viskas susipina veliasi tavo balsas

mūsų pirštai pokalbių nuotrupos

vėjas medžiuose automobilių ūžimas

dainos pro langą ištrūkusios posmas

negirdėti net žodžių tik blėstanti muzika

 

čia palei upę garsai įsipina melduose

supasi virš vandens ir tolyn nebebėga

nebėra kur skubėt – čia galinė stotelė

toliau nieko nėra lyg peiliu būt nurėžta

 

pašnibždėk man į ausį kad čia mūsų vieta

čia mes baigiamės čia ir prasidedam

 

pakrantės žolės tampa mūsų plaukais

mūsų venos ir gyslos į žemę panyra šaknim

ant kaulų žaidžia saulė mėnulis ir žvaigždės

amžini pažadai priesaikos supasi melduose

pašnibždėti į ausį tenai kur jau nieko nėra

 

 

kažkur man po oda

 

aš tave ryt suvalgysiu

gulėsi mano pilve

 

niekam apie tai nesakysiu

visur kartu eisime

tau patiks mano filmai

mano muzika knygos

mano eilėraščių rimai

kankins identiškos ligos

net numirsim kartu –

duobė kapo bendra

 

kaip Sinatra dainavo

tu kažkur man po oda

 

 

gimus prie upės

 

jeigu aš būčiau gimus prie upės

plaukuose teberastum lelijų

o pyraguose blizgantį žvyną

 

užuot kibusi nerčiau gilyn

sūkuriuos dingtų raktai ir žirklės

ratilai tau neleistų manęs įžiūrėti

 

bet gimiau aš pilkam pastate

langai žvelgė gatvėn be blizgesio

o laikas sustojo ir netekėjo

 

vandeny neįžvelgdavai veido

žmonės baltais ir šaltais chalatais

metalo įrankiais grojo maršus

 

tačiau niekas nešoko tik šaukė

liepė nieko nelaukti daugiau ir klausytis

ne žolės ne vandens ne mėnulio

 

ir tame pilkume gimdavo žmonės

ir guldavo susukti kaip žuvys į tinklą

tylūs lyg vandens į burnas prisėmę

 

jeigu aš būčiau gimus prie upės

vandenys būtų man iki kelių

visos srovės paklustų tačiau

 

tai kodėl man sakai lietui lyjant

kad plaukai mano kvepia lelijom

ir slidi kad esu o tu vis nepagauni

 

 

širdis

 

širdis kaip iš akmens ar geležies

tarsi drebučių ar minkštutės vilnos

kokios pietums patiekti tau širdies

galiu su prieskoniais lentynose jų pilna

 

saldžiarūgštės ar apelsinų kvapo

karčios kaip viskis ar kava be cukraus

širdis manoji šiąnakt čirškia kepa

ar jums taip būna Ievos dukros

 

lyg Jono galvą Salomėja – aš tau širdį

padėklas saulėje strėle sužimba

ji dar pulsuoja tvinksi – girdit?

o gal bažnyčios varpo dūžiai sklinda

 

ataidi nuo pat varpinės it šūviai

praliedami aplink ne kraują – lietų

šiek tiek dar skauda ten kur buvo pjūvis

lašai per stogą tu-ne-nu-ga-lė-ta

 

 

kaip pas tave norėjau

 

mano koja norėjo pas tave

aš ją nupjoviau

palaidojau ir dobilais užsėjau

kad nepamirščiau

kaip pas tave norėjau

 

mano ranka norėjo pas tave

aš ją trintuku nutryniau

o tai kas liko kišenėj laikiau

kad nepamirščiau

kaip pas tave norėjau

 

mano lūpos norėjo pas tave

aš paslėpiau jas po dažais

tokiais raudonais kad net skaudėjo

kad nepamirščiau

kaip pas tave norėjau

 

mano oda norėjo pas tave

aš ją ištirpdžiau rūgštyje

ir jūron upeliu nuliejau

kad nepamirščiau

kaip pas tave norėjau

 

mano mintys norėjo pas tave

aš jas balandžiu paleidau

kurį lesino delnai svetimi

kad aš užmirščiau

kaip pas tave norėjau

 

 

užkeikimas

 

jei tu kada nors pamirši mane

mano veidą juoką eiseną

pečių linkį

 

jeigu iš atminties išmesi vardą

profilį klubų siūbavimą

lūpų skonį

 

jei išdils mano kvapas ir balsas

odos aksomas rankų mostai

akių spalva

 

aš pamiršiu tave

aš pamiršiu tave

aš pamiršiu tave

 

 

debesiu atslinksiu

 

aš debesiu atslinksiu pas tave

iš rudenio voratinklių nuveltu

judėdama gulsčia oro srove

padebesiuos pamiršus savo vardą

 

komfortiška minkšta puri prigulk

aštrus liežuvis saugiai supakuotas

dar rodos vakar perlijau šaltu lietum

o šiandien kilimas po kojom klotas

 

dabar esu švelni jauki miela

artėju leidžiuosi žemyn iš lėto

o tu sakai aplink tave tiršta migla

manęs ten nerandi tik kvapas mėtų

 

tik jausmas kad buvau kažkur šalia

nors lyg girdėjai jog svetur patraukus

atsitiktinį debesį vertei manim bet ne

čia tik vandens lašeliai susikaupę

 

ir ieškai vėl naršydamas internete

klavišais surenki vis pavardę ir vardą

žiūri į debesį tačiau matai mane

ir žado netenki it susitikęs pirmą kartą

 

 

mylėsiu moterį

 

kitam gyvenime mylėsiu moterį

kuri supras mane iš pusės žodžio

dalinsimės kava ir potyriais

skaitysime knygas abidvi godžiai

 

žiūrėsime viena kryptim

uogienę virsime kai liūdesys užklys

gyvensiu ja – o ji gyvens manim

ganysime danguj purias avis

 

auginsime priklydusius vaikus

kurių nepasiges tėvai

ir plauks gyvenimas kaip pasaka saldus

be potvynių atoslūgių lėtai