Ghayathas Almadhounas – palestiniečių poetas, 1979 m. gimęs Damaske. Nuo 2008 m. gyvena Stokholme, išleido 4 poezijos rinkinius, naujausias – „Adrenalinas“. Kartu su švedų poete Marie Silkeberg išleido eilėraščių rinkinį „Į Damaską“, kuris buvo įtrauktas į didžiausio Švedijos dienraščio „Dagens Nyheter“ literatūros kritikų sudarytą geriausių naujų knygų sąrašą. Švedijos nacionalinis radijas šio poezijos rinkinio pagrindu sukūrė radijo spektaklį. Į literatūrinį festivalį „Vilniaus lapai“ poetas atvažiavo talkinant Šiaurės ministrų tarybos informaciniam biurui Lietuvoje ir Švedijos ambasadai Lietuvoje. Susitikimas su poetu vyko – lapkričio 11 d. Menų spaustuvėje Kišeninėje salėje (Vilnius).

Cato Leino nuotrauka

× Ghayath Almadhoun

Odė liūdesiui

Mylime tave, Europa, senasis žemyne. Nežinau, kodėl jie vadina tave sena, esi jauna, palyginus su Egiptu ar Mesopotamija.
Mylime tave, Europa, mokame tau mokesčius, kaip tikri baltieji, taikstomės su tavo permaininga nuotaika, primenančia tavo orus, su rimtu vitamino D trūkumu – kaltos tamsios tavo žiemos. Mylime tave ir mums liūdna, kad niekuomet nepriprasime prie niūrios tavo ilgų žiemų tamsos, nes štai mūsų europiečiai draugai, tikrieji tavo gyventojai, gimę šaltoje šiaurėje arijams tėvams ir motinoms, kenčia kaip ir mes nuo depresijos ir vitamino D trūkumo, nes pagal evoliucijos teoriją jie taip pat yra homo sapiens ir atvyko iš Afrikos. Tavo tikrieji prigimtiniai gyventojai, turiu omenyje ledynmečiu išsivysčiusius ir puikiai prie šalčių prisitaikiusius neandertaliečius, jau seniai išnyko.
Mylime tave, Europa, ir neneigiame, kad atvykome iš atsilikusių trečiojo pasaulio šalių – taip jas vadinate jūs. Aš pats atvykau iš Damasko ir ištvėriau daugybę jūsų rašytojų ir poetų klišių, stereotipų ir išankstinio nusistatymo. Nors laikau save feministu, esu iki kaklo sotus apsimestinių, rūpesčio kupinų klausimų apie moterų padėtį Artimuosiuose Rytuose. Atvirai pripažįstu, Sirijoje moterys teisę balsuoti gavo tik 1949-aisiais, bet Šveicarijoje, jūsų pinigų, jūsų diktatorių pinigų ir jūsų slaptų bankų sąskaitų sostinėje, moterys gavo teisę balsuoti tik 1971-aisiais ir, žinoma, ne visuose kantonuose: Apencelio-Inerodeno kantone visos balsavimo teisės moterims buvo suteiktos tik 1991 metais, dėl Dievo meilės!
Mes mylime tave, Europa. Mylime už laisvę, kurią suteikei, kai sprukome į tavo glėbį, ir apsimetame, kad nepastebime rasizmo, kurį stengiesi sušluoti po kilimėliu, kai tvarkaisi svetainėje.
Mylime tave, Europa, kolonijinės praeities sugulove, prigimtinių gyventojų žudike, kraugere tautų, gyvenančių nuo Indijos iki Kongo ir nuo Brazilijos iki Naujosios Zelandijos.
Inkvizicijos meiluže, deginusi raganomis laikytas moteris, prekiavusi vergais ponia, gabenusi juodaodžius į Naująjį Pasaulį, apartheido Pietų Afrikoje kūrėja, fašizmo ir nacizmo sutvėrėja, išradusi galutinį žydų klausimo sprendimą, dėl kurio gimiau Jarmuko pabėgėlių stovykloje Damaske, nes tau pakako įžūlumo atiduoti mano šalį Palestiną kaip mokestį, kaip kompensaciją, kaip Holokausto sprendimą, Holokausto, kurį vykdė tavo baltieji gyventojai, įtikėję arijų rasės grynumu.
Mylime tave, Europa, nešiojamės tavo pasus, jie lengvai atveria mums visas duris, nors tavo kulkos kapojo kūnus milijonų alžyriečių, norėjusių tik pasimėgauti laisve, kurios šaukėsi tavo prancūzų revoliucija.
Mylime tave, Europa. Mylime tavo meną ir nekenčiame kolonijinės istorijos, mylime teatrą ir nekenčiame koncentracijos stovyklų, mylime muziką ir nekenčiame tavo bombų garso, mylime tavo filosofiją ir nekenčiame Martino Heideggerio, mylime literatūrą ir nekenčiame orientalizmo, mylime poeziją ir nekenčiame Ezros Poundo, mylime tavo žemyne klestinčią išraiškos laisvę ir nekenčiame islamofobijos, mylime tavo pažangią civilizaciją, sekuliarumą, teisingus įstatymus ir tavo pačios teritorijoje galiojančias žmogaus teises ir nekenčiame rasizmo, dvigubų standartų, arogantiško požiūrio ir kruvinos istorijos.
Pasiimk nacizmą ir duok mums Immanuelį Kantą
Pasiimk juodmarškinius ir duok mums itališko vyno
Pasiimk genocidą Alžyre ir duok mums Baudelaire’ą
Pasiimk Leopoldą Antrąjį ir duok mums Hanną Arendt
Pasiimk Franco ir duok mums Cervantesą
Pasiimk savo dalykus ir leisk mums pasiimti savuosius

 

Skerdynės

Skerdynės – tai negyva metafora, ryjanti mano draugus, ėdanti juos be druskos. Jie buvo poetai, o tapo „Reporteriais be sienų“; jie jau buvo pavargę, o dabar – pavargę mirtinai. „Jie auštant pereina tiltą, įplaukia su kojų laivynu“ ir miršta ten, kur telefonas netraukia. Matau juos per naktinio matymo akinius, seku jų kūno šilumą tamsoje; štai kur jie, sprunka nuo skerdynių, net prie jų artėdami, pasiduoda tai didžiulei klastotei. Skerdynės yra jų tikroji motina, o genocidas – tik klasikinis eilėraštis, parašytas intelektualių į pensiją išėjusių generolų. Genocidas mano draugams netinka, nes tai organizuotas kolektyvinis veiksmas, o organizuoti kolektyviniai veiksmai jiems primena kairiuosius, kurie juos pavedė.
Skerdynės pakirsta anksti, išmaudo mano draugus šaltame vandenyje ir kraujyje, išskalbia jų apatinius, patiekia jiems arbatos ir duonos, o tada pamoko juos medžioklės. Skerdynės užjaučia mano draugus labiau nei Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Skerdynės atvėrė jiems duris, kai kitos durys buvo užtrenktos, ir šaukė juos vardais, kai žiniose buvo pranešami tik skaičiai. Skerdynės vienintelės suteiks jiems prieglobstį ir nežiūrės į jų kilmę; joms nerūpi jų ekonominė padėtis, skerdynėms nusispjaut, ar jie intelektualai, ar poetai, skerdynės žvelgia į viską nešališkai; skerdynių ir mano mirusių draugų veido bruožai tie patys; skerdynių vardai – jų našlių vardai; apsimetusios jais skerdynės slenka per kraštą, per priemiesčius, apsimetusios jais pasirodo karščiausiose žiniose. Skerdynės panašios į mano draugus, bet visada lenkia juos, pirmos atvyksta į atokius kaimelius ir mokyklas.

Skerdynės – tai negyva metafora, išnyranti iš televizijos ir ryjanti mano draugus nė nepasūdžiusi.

 

Damaskas tolo nuo manęs
Parašiau šį eilėraštį moteriai, kurią mylėjau, ir mes išsiskyrėme. Dabar ji turi kitą vyrą, o aš – eilėraštį.

/ / /
Kai palikau Damaską, nejudėjau aš, o Damaskas tolo nuo manęs. Tokius dalykus savo reliatyvumo teorijoje bandė apibrėžti Einsteinas, apie tai „Žolės lapuose“ rašė Whitmanas, tai šnibždėjau tau į ausį, kai stengeisi mane mylėti.

/ / /
Damaskas tolo nuo manęs, o mano rūpestingai suvyniota širdis gulėjo lagamine, širdis, kurią taip gerai pažinojai. Ji staugė it vilkas Jordano dykumoje, kol stengiausi susekti seniai graužiantį alkį, nes man trūko meilės nuo tada, kai Damaskas mane paliko, o kantrybė yra dorybė ir tik Dievas tegali padėti.

/ / /
Tu taip gerai pažįsti mano širdį. Maitinau ją tavo pakimusiu balsu, kad nusiramintų, pūčiau į ją kifo dūmus suminkštinti norėdamas, kol beduinas, dėvintis mano odą, klajojo po dykumą su arabais iš šiaurės. Kaip galėčiau apsistoti ir gyventi tavo namuose, jei pats Dievas patvirtino, kad „klajosiu po slėnius“? Kaip galėčiau apsistoti, kai mawwal eilėraščiai pagrobia mane iš motinos rankų, o tavo liemuo, skaistus it mirtis, paima mane įkaitu, nuo draugų atitolina, ir seku paskui tave, kaip Imru al Kaiso draugai sekė paskui Imru al Kaisą, iš vienos šalies į kitą, nuo vieno asmens prie kito, ir bėgu nuo tavęs, kaip vyras bėga nuo savo brolio, savo motinos ir tėvo, nuo savo vaikų ir mylimosios?

/ / /
Damaskas tolo nuo manęs, kol nejudėjau, mano lagaminas spruko mane lenkdamas, o mana širdis, pilna arabiškos iškalbos, skubėjo į priekį, mana širdis, kurią taip gerai pažįsti. Kaskart, kai naktį ją ištraukiu iš olos, kad pamatytų mėnulį, ji kaukia tavo vardą, bet esu kietesnis nei akmuo, o mana širdis, kurią tu taip gerai pažįsti, ta širdis nesuminkštėja.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas