Bulviakasiai

Tokiomis dienomis mes prie bulvių
Puldavom prie naudingųjų
Iškasenų mūsų brangiausių, vis pasiklausant,
Ar kur nors netoli kas nešaudo.

Kur tau nešaudys! Ir vis ne į varnas.
O paskiau jau nebe. Tik dūšelė
Viena ar kita prašlubuodavo tyliai,
Nesubrazdėdama nei ramentais, nei kaulais.

Nes tų neturėdavo. Nes tų ir nereikia,
O ruduo čia visų mūsų didelis draugas,
Tie kiečiai erškėčiai, tos astros „ad astra“,
Išsiskyrimų dainos.

 

Akmuo

Akmuo prie keliuko, prie beržo,
Dobilienos gale,
Prie užvytojo kojų,
Pamiškėj, parugėj,
Ir pagairėj, ir saulėj,
Prie upės.

Be jo tai jau niekur.

Akmuo tartum linmarkos slėgas,
Toks musluotas musluotas vargdienis,
Jį paglosto vėjūkštis, išbėgęs
Iš kvailių vakarienės.

Akmuo balvonas arba mergaitė,
Skulptorių monai,
Su rupūžyte akmuo prie klėties,
Akmuo po galva,
Akmuo per galvą.

Be jo – tu niekur.

 

Išvažiavo

Taigi, kad nieko nebėr, kai visi išvažiuoja,
Tos kėdės ir stalas, ir šėpa, ir knygos,
Paveikslai ir veidrodis
Nieko nereiškia.

Kiek sykių turiu tai kartot ir kartoti –
Kai jau visi išvažiuoja, tai nieko nebėr,
Reik čia didelio proto?

Va ten dar butelis vyno palikęs, nugertas lig pusės,
Kažkas gal pasakė: išpilkim, gana, nebenorim,
Bet balsas galingas jam burną užčiaupė:
Ak, vyną išpilti?
Tik n e p i k t ž o d ž i a u k i !

 

Pelytė

Kur nakvoja pelytė,
Kur pelioja nakvytė?

Ten, kur sūrio galelis,
Kur Platono tomelis.

O po šluota saugiausia,
Po šluota šilčiausia.

Rudenio baliuj vėjas užkimęs.
Šluota. Pelenė. Likimas.

 

Ant tilto

Stovi toks vienas ant tilto,
Na, kaip tas Munko baisuoklis nerėkia,
Bet galvą tai vis pasukioja, pakraipo,
Kaip kalakutas ant šulnio.

Gal man pasiryžti ir padėti –
Prieiti: „Pardon“,
Ir stiprėliau pastūmėti?

Neišdrįsau. O būt buvę gražumų –
Vanduo tik ištiškęs ištiškęs,
Būtų žiopliai tik suklikę suklikę.

Ak, yra kaip yra. Šurmuliuoja
Žmonės pirmyn ir atgal,
Galvas irgi pakraipo.

O ruduo jau čia pat.
Kiek šiltesnio kampelio
Ieškodamos išlekia gervės.

Išlekia gervės.

 

Pro debesis

Kai saulė štai šitaip pro debesį, tai kuoselei
Sakyk, pats gerumas: šviesa per stipri jai netinka,
Gi šitiek to skaitymo – giesmės ir psalmės,
Istorijos dar veikalai su karaliais begalviais.

Pralekia debesys, pralekia šuoras,
Suraibuliuoja vanduo ir suošia,
Kad pikti prakeikimai, pikti pasmerkimai
Tik nesmarkiai pakaušusios lyrikos žodžiai.

O sutemus ir mėnesio iltis sušvyti,
Gal ten plūkiasi girių baronas
Šernas kilnusis, iš herbų išvytas
Laikų ir naujųjų ponų?

 

Negudrėlis

Apsimetėlis šitas – girdi, jam gražiausias
Lapkričio metas,
Pilkas tas pilkas,
Maišas tas šlapias.

Ilgoje naktyje nuo mirties net pasprukti
Tam kartui gali. Savo kailį
Išneša šitaip žvėris; ak, tas lapkričio metas,
Praeinančio jo mums negaila.

Pasikalbėk su tokiuo.

Jis nebuvo gudrus, o kaip mėgo
Pasakėlių ir pasakų melą,
Ir dar – sarmata net sakyti –
Nealkoholinį alų.

 

Brisius

Guli Brisius ant spalių ir saldžiai sapnuoja
Ežerą skaidrų ir debesį. Atšvaitus baltus su burėm,
Ė, antis kažkas ten pabaidė, gal vandenio eina,
Gal tyko šio to pamedžioti viešnia nekviestoji.

Verskis ant kito tik šono: o kvepia
Spaliai – gražių rudenių palikimai,
Šitas ruduo tai, sakyki, kaip reta
Buvo visiems dovana, tarsi koks paskutinis.

Gal to ir nereik, juk vis viena
Pasiilgsime savo gyvenimėlių,
Netgi ir tų – su konfūzais bei raidėm
Parašytom pirštu ant smėlio.