Tedo Hugheso „Varnui“ – 50

Tedas Hughesas. Ugnės Žilytės piešinys
Tedas Hughesas. Ugnės Žilytės piešinys

 

Tedas Hughesas (1930–1998) – vienas svarbiausių angliškai rašiusių XX a. poetų, sulaukęs vienbalsio pripažinimo Didžiojoje Britanijoje. Pirmieji „Varno“ eilėraščiai parašyti garsaus amerikiečių dailininko Leonardo Bas­kino prašymu. Jis tada tušu buvo nupiešęs visą seriją varnų. Didžiąją dalį tekstų T. Hughesas parašė 1966–1969 m., praėjus ilgam kūrybinės sausros periodui, ištikusiam jį po žmonos Sylvios Plath mirties.

„Varnas“ turėjo būti savotiška epinė pasaka ar mitas, parašytas proza su poezijos intarpais. Bet po jo mylimosios Assios Wevill ir jos dukros Shuros savižudybės 1969-aisiais T. Hughesas knygos užbaigti nebesugebėjo. Todėl 1970 m. dauguma eilėraščių išleisti atskira knyga „Crow: From the Life and Songs of the Crow“ („Varnas: iš varno gyvenimo ir dainų“). Vėliau knyga ne kartą perleista ir papildyta dar keliolika eilėraščių.

„Varnas“ – kontroversiškiausias T. Hugheso kūrinys, stiliaus eksperimentas, savotiškas iššūkis krikščionybei, humanizmui ir polemika su jais. Pats autorius „Varną“ laikė šedevru ir tuos metus, kai jį rašė, įvardijo vaisingiausiu nevaržomos vaizduotės ir kūrybinės energijos periodu.

Amerikietis kultūros antropologas ir folkloro tyrinėtojas Paulas Radinas Varną laiko mitologine triksterio – anot profesoriaus Gintaro Mažeikio, „besijuokiančio ekstatiško kūrybinio griovėjo“ – figūra. Triksteris yra savotiškas pirmapradės tvarkos tikrintojas, kuris, P. Radino teigimu, buvo „dar prieš gėrį ir blogį, jis yra neigėjas ir patvirtintojas, griovėjas ir kūrėjas“. Šie visi apibūdinimai puikiai atspindi dvilypę Varno prigimtį – jis tarsi tiltas, jungiantis tamsą ir šviesą, abejojantis neabejotinu.

Todėl ir „Varno“ eilėraščiai parašyti tiesmuka, net šiurkščia, primityvia, tik per modernizmo sietą perkošta kalba. Rašydamas T. Hughesas daug sėmėsi ne tik iš pasakų ir mitologijos, bet ir iš Rytų Europos poezijos. Pats autorius yra minėjęs poetų Miroslavo Holubo, Zbigniewo Herberto, Janoso Pilinszkio ir Vasko Popos pavardes.

Čia pateikiu „Varno“ pradžią – pirmus keliolika eilėraščių. Tikiuosi, publikacijų iš „Varno“ bus ir daugiau, anksčiau ar vėliau bus ir visa knyga, o dabar, kaip sako Varnas: „Ten, viršuje, / Kur balta yra juoda, o juoda – balta, aš nugalėjau.“

Marius Burokas

 Ted Hughes

 

Dvi legendos

 

I

Juoda supo beakį

Juodas liežuvio vidus

Širdis juoda

Juodos kepenys, plaučiai juodi

Šviesos negali sugerti

Juodas kraujas aidžiame tunelyje

Juodų žarnų prikimšta krosnis

Ir juodi raumenys

Plėšias į šviesą

Juodi nervai, smegenys juodos

Palaidoti jose vaizdiniai

Ir juoda siela, didi, riksmu

Žagsinti, kuri kaupias ir negali

Ištart savo saulės.

 

II

Juoda šlapia ūdros galva iškelta

Juodas skardis neria į bangą

Juoda tulžis kraujo guoly

Juodas žemės rutulys į gelmę per colį

Juodumos kiaušinis

Ten pakaičiui saulė ir mėnuo

 

Peri varną, juodą vaivorykštę

Išlinkusią tuštumoje

                virš tuštumos

Skriejančią

 

Kilmė

 

Pradžioje buvo Klyksmas

Kuris pradėjo Kraują

Kuris pradėjo Akį

Kuri pradėjo Baimę

Kuri pradėjo Sparną

Kuris pradėjo Kaulą

Kuris pradėjo Granitą

Kuris pradėjo Žibuoklę

Kuri pradėjo Gitarą

Kuri pradėjo Prakaitą

Kuris pradėjo Adomą

Kuris pradėjo Mariją

Kuri pradėjo Dievą

Kuris pradėjo Nieką

Kuris pradėjo Niekados

Niekados Niekados Niekados

 

Pradėjo Varną

 

Klykiantį Kraujo

Kriaukšlių, vikšrų

Visa ko

 

Virpančios beplunksnės alkūnės lizdo purve

 

Apklausa prie Įsčių angos

 

Kieno šios kaulėtos kojelės? Mirties.

Kieno šis šeriuotas tarsi nusvilintas veidas? Mirties.

Kieno šie vis dar kvėpuojantys plaučiai? Mirties.

Kieno ši naudinga raumenų danga? Mirties.

Kieno šie siaubingi viduriai? Mirties.

Kieno šios abejotinos smegenys? Mirties.

Ir šis drumstas kraujas? Mirties.

Šios žemažiūrės akys? Mirties.

Šis pagiežus liežuvis? Mirties.

Šis vis užplūstantis budrumas? Mirties.

 

Dovanojo, pavogei ar naudojiesi laukdamas teismo?

Naudojuosi.

 

Kieno visa lietinga ir akmenuota žemė? Mirties.

Kieno visa erdvė? Mirties.

 

Kas už viltį stipriau? Mirtis.

Kas už valią stipriau? Mirtis.

Už meilę? Mirtis.

Už gyvenimą? Mirtis.

 

Bet kas gi už mirtį stipresnis?

                                   Aišku, kad aš.

 

Keliauki, Varne.

 

Laimikis

 

Nuplaktas iki šlubumo kojomis

Peršauta smegenų kulka galva

Apakintas akių šūviais

Prismeigtas savo paties šonkauliais

Savo paties gerkle

Pasmaugtas prieš paskutinį oro gurkšnį

Uždaužytas iki sąmonės netekimo savos širdies

 

Matydamas, kaip gyvenimas perveria kiaurai,

                                                                    o svaja švysteli

Jam skęstant kraujyje

 

Prispaustas, velkamas savų žarnų svorio

 

Skleisdamas vidurius verčiantį riksmą išplėšiantį

Jo šaknis

   iš

Pamatinio atomo

Pražiojęs burną leisdamas riksmui perskrosti jį

kaip

   erdvę

 

Tėkštas į šiukšliną žemę

 

Jis sugebėjo išgirsti, slopų ir tolimą – „Tai berniukas!“

 

Ir viskas aplinkui pajuodo

 

Varnas ir Mama

 

Kai Varnas suriko jo motinos ausis

Sugruzdėjo į nuodėgulį.

 

Kai jis prajuko ji pravirko

Krauju jos krūtys jos delnai jos kakta visa verkė krauju.

 

Jis žengė žingsnį, dar žingsnį ir dar

Kiekvienas amžiams paliko randus jos veide.

 

Kai jis pratrūko įsiūčiu ji krito aukštielninka

sužalota šaukė baimingai.

 

Kai jis sustojo ji prispaudė jį tarsi knyga

žymeklį, o jis privalėjo keliauti toliau.

 

Jis įšoko į mašiną buksyrinis lynas

Apsivijo jos kaklą jam teko išlipti.

 

Jis įšoko į lėktuvą bet jos kūnas įstrigo variklyje

Kilo didelis sąmyšis ir skrydį atšaukė.

 

Jis įšoko į raketą, kurios trajektorija

Švariai persriegė jos širdį jis lėkė toliau

 

Raketoje buvo jauku, mažai kas matyti

Bet jis spoksojo pro iliuminatorius į Kūriniją

 

Matė žvaigždes milijonus mylių aplinkui

Matė ateitį ir matė visatą

 

Veriantis ir skleidžiantis priešais

O jis laikėsi, miegojo, kol pagaliau

 

Sudužo į mėnulį, atsibudo ir iššliaužė

 

Po motinos sturpliu.

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

 

Durys

 

Stovi saulėkaitoj kūnas.

Patikimo pasaulio auglys.

 

Pasaulio žemių sienos dalis.

Jos plyšiuose dygsta

Žemės augalija – genitalijos

Ir bežiedė bambutė.

Yra ir žemės gyvių – tarkime, burna.

Visi įsišakniję žemėje, maitinas ja, žemėti,

Sieną augina.

 

Bet sienoje žioji durys –

Juoda anga:

Akies vyzdys.

 

Pro tas duris įžengia Varnas.

 

Skrajodamas tarp saulių jis rado šiuos namus.

 

Vaikiška išdaiga

Vyro ir moters kūnai gulėjo be sielų

Bukai vėpsojo, kvailai spoksojo, nejudrūs

Į rojaus gėles.

Dievas mintijo.

 

Klausimas buvo toks keblus, kad jį lenkė į miegą.

 

Varnas nusikvatojo.

Kaptelėjo Kirmį, Dievo vienatinį sūnų,

perkirto į dvi besiraitančias dalis.

 

Užpakalinę dalį įkišo vyrui taip

Kad sužeistas galas kybotų išorėj.

 

Priekinę dalį įgrūdo moteriai galva į priekį

Ir ji įsirausė gilyn ir aukštyn

Kad žvilgčiotų pro akis

Ir kviestų uodegą susijungti – greičiau, tik greičiau

Nes O kaip man skauda.

 

Vyras prabudo, jį kažkas vilko žole.

Moteris prabudo, pamatė jį artėjant.

Nė vienas nesuvokė, kas gi nutiko.

 

O Dievas vis snaudė.

 

O Varnas kvatojo.

 

Pirmoji Varno pamoka

 

Dievas panoro išmokyti Varną kalbėti.

„Meilė, – tarė Dievas Varnui. – Sakyk: Meilė.“

Varnas žioptelėjo – baltasis ryklys pūkštelėjo į jūrą

Ir galvotrūkčiais nėrė žemyn tyrinėti gelmių.

 

„Ne, ne, – tarė Dievas. – Sakyk: Meilė. Nagi! MEILĖ.“

Varnas žioptelėjo – mėsinė musė, musė cėcė ir uodas

Išlėkė ir nuzvimbė

Prie mėsiškų gėrybių įvairovės.

 

„Na, dar kartelį, – tarė Dievas. – MEILĖ – sakyk.“

Varnas nusipurtė, prasižiojo, žiauktelėjo ir

Didžiulė bekūnė vyro galva

Svogūnu prasikalė iš žemės vartydama akis

Priekaištingai veblendama –

 

Varnas vėl sužiaukčiojo. Dievas nespėjo jo sustabdyti.

Moters vulva nukrito vyrui ant kaklo ir

susitraukė.

Tiedu ėmė grumtis, raičiotis po žolę.

Dievas stengėsi juos išskirti, keikėsi, raudojo –

 

Varnas, jausdamas kaltę, nuskrido.

 

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas