Beatričė Juškaitė. Tyla ir girgždėjimas Aušvice

Aušvicas yra pasibjaurėtina vieta. Ano­kia tai naujiena. Prostitucija kaltinama istorija įamžino savo ženklus pačiu brutaliausiu – vizualiu būdu. Susan Sontag teigė, kad iš kiekvienos fotografijos truputį žvelgia mirtis, o vienoj portretų ekspozicijoj Aušvice žvilgsniai suvarpo visą kūną, nepalikdami nė vieno sveiko odos plotelio. Kiekvienas jaučiasi šiek tiek kaltas. Ar tai ir yra ta metafizinė kaltė, kuri nepakeliamu žemės rutulio svoriu traiško kūną? Ar absurdo pajauta, kuri, A. Šliogerio žodžiais, „gali slypėti už kiekvieno kampo"?

Autorės nuotraukos

Toli net nereikia eiti. Absurdo tvaikas pasitinka jau iš tolo, kai pastebiu ikoninį arbeit macht frei, saugomą keleto danguj besisupančių beržų. Užrašo linky pastebiu jauną vyrą, į save kaip durklu nukreipta juoda lazda. Ant to ramentą primenančio prietaiso galo –­ fotoaparatas, nukreiptas į jo fizionomiją. Tiesą sakant, nepamenu, ar jis šypsojosi, ar pozavo kietai sučiauptomis lūpomis. Turbūt nėra jokio skirtumo. Nėra išraiškos, kuri neatrodytų šiek tiek nepadoriai su geležiniu arbeit macht frei apvadu.

Apskritai visi žmonės atrodo vulgariai tų perversiškų blokų tiesėse. Atrodo, visi vogčiomis dėbso vieni į kitų išraiškas, mėgindami įsidėmėti ir atkartoti tinkamiausią veidą. Sulig kiekvienu žingsniu veidan tėkšteli stora pilkų Gerhardo Richterio dažų masė. Ji džiūsta, trina bruožus, kol šis virsta vienalyte grublėta mase. „Tau patinka visokios nesąmonės, kurioms neva išrasta prasmė", – sako man draugas apie Richterio pilkumą. „Bet juk tai vienintelis būdas nutapyti koncentracijos stovyklos tuštumą", – ieškau pateisinimų, kurių draugijon tuoj prisidursiu Aušvico argumentą. Nichts – taip ir pavadintas vienas buvusių kalinių tapybos darbų.

Nichts yra viskas, ką galima pasakyti gailiai sriūbaujančiai merginai. Man neatpažįstama kalba mokytoją primenanti moteris ją ragina eiti. Ima lyti ir visi šiek tiek lengviau atsidūsta. Vis dėlto, ką jai pasakyti? Nėra dar didesnį diskomfortą keliančios situacijos, kai reikia kažką pasakyti. Tampi tokiu skruzdės dydžio buda alaus pilvu, Moze, kuris vietoj lazdos naudoja tą kvailą ramentą fotografijoms. „Neliūdėk. Žmonės šikniai – tai seniai aišku. Juk pasaulis taisosi." Jei kartais save ir pavyksta apgauti, Aušvicas yra ypatingas atvejis. Ką čia ir bepasakysi. Mano poroloninę striukę suvarpė fotografijų žvilgsniai. Vadovėlinį gyvenimą užtvindė pilkų dažų upė. Burna išdžiūvusi.

Tylima ir salėje, kurioje eksponuojami iškrypėliški batų, vaikiškų batelių, lagaminų, kremų ir šepečių kalnai. Girdisi tik savininkus turinčių batų brūžinamas grindinys, čiaudulio akcentai ir slogos šnarpštimas, primenantis jūros ošimą. Ne aukščiau liemens iškilę būdraujančios fotoaparatų ragenos mėgina aprėpti identiškų daiktų daugį. Sontag įžvalgumu, mėgina „atriekti iš amžinybės". Bet ką ten atrieksi, kai viskas jau seniausiai atimta. Dievaži. Kam gi šitų nuotraukų reikia? Mėginu įsivaizduoti situaciją, kurioje bus dėbsoma į tas fotografijas. „Šiandien užsimaniau prisiminti, kaip atrodo batų kalnas žmonių, kurie netrukus išlėkė pro kaminą." Net jei tų fotografijų reikėtų tik kaip savo buvimo vienoj ar kitoj vietoj įrodymo, visi eksponatai išlieka abejingi ir šiek tiek pagiežingi žmonėms, vis dar nerandantys tinkamų veidų savo pasirodymams.

Daiktai kategoriškai atsisako užmegzti bet kokį ryšį su savo stebėtojais. Jie tyčiojasi, kiša savo brutalią praeitį vien tam, kad pasijuoktų iš bejėgių žmogystų. Beje, neskaitant sriūbaujančios mergaitės, visi iš tikrųjų mažiau dramatiški. Veikiau tokie tylūs ir sumenkę. Galbūt išsekinti eksponuojamų daiktų patyčių. „Galėčiau sumokėti už tai, kad man leistų naktį pragulėti duobėje Paneriuose", – sako draugas po kitos ekskursijos praėjusiais metais. „Reikia naujo žvilgsnio, o tai būtų gi ir menas, ir šiaip kitokia pozicija istorijos atžvilgiu", – ugningai tęsia jis. Sukruntu. Gal tai ir yra vienintelis būdas atsisakyti nesąmoningos gėdos, kurion visai be atsiklausimo murkdo istorija? Gal tada nereikėtų vogčiomis spoksoti į kitų veidus, ieškant teisingos išraiškos? Gal nereikėtų ir lazdos su pritvirtintu fotoaparatu praleistam laikui Aušvice išrišimą suteikti? O gal kaip tik – į tokias kolektyvinės gėdos apraiškas reikėtų žvelgti su panieka?

Prie išėjimo tolumoj šmėkšteli kiti arbeit macht frei pozuotojai. Kiek pavidalų turi šleikštulys! Kažkokį bjaurų gumulą nurijo kiekvienas išėjęs –­ matyti iš veidų. Bet dabar visų laukia ato­kvėpis. Kaip gerai, kad šis pasaulis vietoj Richterio pilkos siūlo pusę šimto jos atspalvių! Kaip gerai, kad Aušvico išorėje iš nuotraukų pasitikusių žvilgsnių kulkų galima lengvai išvengti! Kaip gerai, kad dar keletą minučių patylėję visi sulenda į Lenkijos pakelės užkandines, kur savo kaltę užkanda barščiais ir skrandiene.

Draugai