Jukio Mišima (1925–1970) – vienas svarbiausių XX a. Japonijos rašytojų, dramaturgas, poetas, aktorius, režisierius. Jo kūryba atspindi įtampą tarp tradicijų ir modernios Vakarų kultūros įtakos pokario Japonijoje. J. Mišima tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai.

Apsakymas „Fontanai lietuje“ pirmąkart publikuotas Japonijoje 1963-iaisiais. Šis apsakymas nėra taip gerai žinomas kaip J. Mišimos romanai „Auksinė šventykla“ ar „Kaukės išpažintis“, bet mane sudomino jo vaizdinga kalba ir protagonisto juokingo naivumo ir žiaurumo kontrastas. Aprašytieji fontanai yra Tokijuje, netoli imperatoriškųjų rūmų, tebeveika ir šiandien.

Vertėja

 

Širou Aojamos nuotrauka

 

Berniukas pavargo eiti per lietų, lyg sunkų smėlio maišą paskui save tempdamas nesiliaujančią verkti mergaitę.

Kavinėje, Marunouči pastate, jis ką tik jai pasakė, kad jiems metas skirtis.

Pirmąkart gyvenme jis ištarė tuos žodžius!

Jis jau seniai apie tai svajojo, ir pagaliau tai tapo tikrove.

Tik dėl to berniukas mylėjo tą mergaitę ar apsimetė ją mylintis, tik dėl to atkakliai ją įkalbinėjo, tik dėl to karštligiškai ieškojo progos su ja mylėtis, tik dėl to su ja mylėjosi... Ir dabar, pagaliau puikiai pasiruošęs, jis pasakė žodžius, kuriuos norėjo bent kartą pats turėti galią pasakyti, kuriuos vylėsi ištarti tarsi karaliaus pranešimą, – pagaliau jis pasakė tuos žodžius:

– Mums metas skirtis.

Atrodė, užtenka pasakyti tuos žodžius ir jis galėtų savo paties jėgomis perskelti net ir giedrą dangų. Nors iš dalies ir buvo praradęs viltį, jog tikrovėje tai gali įvykti, jis ir toliau karštai svajojo, kad ateis diena, kai tuos žodžius galės ištarti. Žodžius, kurie skrieja per dangų kaip tiesiai į taikinį iš lanko paleista strėlė, pasaulyje pačius didvyriškiausius, šviesiausiai spindinčius žodžius. Žodžius, kuriuos, kaip slaptažodį, teturi teisę tarti pats žmogiškiausias žmogus, pats vyriškiausias vyras, būtent:

– Mums metas skirtis!

Vis dėlto Akio ištarė tuos žodžius labai neaiškiai, tartum astmatikas su gerklėje stringančiais skrep­liais, gargiančiu balsu (jam nepadėjo nė prieš tai per šiaudelį išgertas gazuoto vandens gurkšnis), ir dėl to jis negalėjo liautis apgailestavęs.

Labiausiai Akio tada bijojo, kad ji tų žodžių neišgirs. Jei būtų perklaususi ir jis būtų turėjęs pakartoti, tai jau geriau būtų buvę mirti. Jei žąsis, daugelį metų tegalvojusi apie tai, kaip padėti auksinį kiaušinį, jį pagaliau padeda ir tas kiaušinis suskyla niekam nespėjus jo pamatyti, nejaugi ji galės vėl išsyk tokį kiaušinį padėti?

Bet, visa laimė, tie žodžiai buvo išgirsti. Negalima paneigti, jog labai pasisekė, kad tie žodžiai buvo gerai išgirsti ir nereikėjo jų pakartoti. Pagaliau Akio savo paties kojomis perėjo kalno viršūnėje esančią kliūtį, kurią ilgą laiką tik iš tolo stebėjo.

Iškart pasirodė ir patvirtinimas: tai, ką jis pasakė, buvo išgirsta. Tarytum kramtomoji guma būtų išlėkusi iš pardavimo automato.

Kavinės langas dėl lietaus buvo sandariai užvertas, tad aplinkui esančių žmonių balsai, lėkščių barškėjimas, kasos varpelio dzingsėjimas maišėsi ir neaiškiai aidėjo uždaryti šiltai aprasojusio lango vidinėje pusėje, keldami svaiginantį triukšmą. Vos tik neaiškūs Akio žodžiai per tą triukšmą pasiekė Masako ausis, ji dar labiau išplėtė akis, kurios niekuo nepasižyminčio lieso veido bruožuose jau ir taip buvo per didelės, tarytum būtų išsiveržusios iš savo ribų. Tai buvo ne tiek akys, kiek nesėkmė, nepataisoma nesėkmė. Iš jų bemat išsiveržė gausios ašaros.

Masako pravirko be jokio perspėjimo. Ir ji neverkė balsu. Tiesiog be jokios veido išraiškos ir su neįtikėtinu vandens spaudimu jai ištryško ašaros.

Žinoma, Akio nežiūrėjo į tai rimtai, manydamas, jog toks vandens spaudimas ir kiekis ilgai negalės tęstis. Jis buvo pakerėtas savo širdies, įdėmiai stebinčios tas ašaras, mėtinio vėsumo. Jis viską teisingai suplanavo ir įvykdė, įgyvendino realybėje, ir rezultatas buvo puikus, nors ir kiek mechaniškas.

„Aš mylėjausi su Masako, nes norėjau šitai pamatyti“, – vėl sau pasakė berniukas. "Aš niekada nepriklausiau nuo geismo"...

Ir dabar priešais jį yra tikras verkiančios moters veidas! Tai tikrų tikriausia Akio palikta moteris.

Vis dėlto Masako ašaros tęsėsi per ilgai, ir jų nemažėjo, tad berniukui pradėjo darytis nesmagu dėl aplinkinių. Masako, nenusivilkusi balkšvo lietpalčio, tiesutėliai sėdėjo ant kėdės. Iš po lietpalčio apykaklės buvo matyti raudona languota palaidinukė. Abiem rankomis ji rėmėsi į stalo kraštą, tos jos rankos buvo labai įtemptos, ir ji atrodė tarsi suakmenėjusi tokia poza.

Žiūrėdama tiesiai į priekį, ji be perstojo lieja ašaras. Net neišsiima nosinės ir nenusišluosto. Jos siauroje gerklėje stringa kvėpavimas ir girdėti reguliarus garsas, tartum girgždėtų nauji batai, o jos dėl studentiško užsispyrimo nedažytos lūpos apmaudžiai papūstos virpa.

Suaugę kavinės lankytojai su susidomėjimu žiūri į juos. Akio jaučia, kad pagaliau ir jis įžengė į suaugusiųjų pasaulį, bet aplinkinių žvilgsniai tą jausmą išblaško.

Negalima nesistebėti Masako ašarų gausa. Nei vandens spaudimas, nei kiekis nė akimirkai nesumažėja. Akio pavargęs nuleido akis ir pamatė į kėdę atremto savo skėčio smaigalį. Ant senovinių mozaikinėmis plytelėmis išklotų grindų prie skėčio buvo susidariusi juosvo vandens balutė. Akio pasirodė, kad ir ji panaši į Masako ašaras.

Jis staiga paėmė sąskaitą ir atsistojo.

Birželio lietus nesiliauja jau tris dienas. Jam išėjus iš Marunouči pastato ir išskleidus skėtį, mergaitė tylėdama seka paskui. Ji neturi skėčio, ir Akio nieko kita nelieka, kaip priimti ją po savuoju. Čia jis pastebi suaugusiųjų įprotį šalta širdimi rūpintis tuo, ką pagalvos aplinkiniai, jis jaučiasi ir pats dabar to išmokęs. Kadangi jau pasakyta, jog tarp jų viskas baigta, skėčiu jie dalinasi tik dėl akių. Reikia būti praktiškam. Akio tiko būti praktiškam, nors ir tokiu neakivaizdžiu būdu.

Eidamas plačiu šaligatviu imperatoriškųjų rūmų link berniukas tegalvojo, kur galėtų atsikratyti ta žliumba. „Kažin ar fontanai veikia ir per lietų?“ – kažkodėl paklausė savęs. Kodėl jis staiga pagalvojo apie fontanus? Paėjęs dar keletą žingsnių pastebėjo, kad ta jo mintis yra juokinga.

Po ankštu skėčiu, kęsdamas šlapio mergaitės lietpalčio vėsų ir bejausmį, it roplio prisilietimą, Akio širdyje linksmai ir atkakliai tegalvojo apie tą pokštą. „Taip. Fontanai lietuje. Tegu Masako su jais parungtyniauja. Masako tikrai jiems pralaimėtų. Visų pirma, jų vandens ciklas uždaras, tad Masako, liedama ašaras lauk, jiems neprilygs. Prieš uždarą vandens ciklą ji bus bejėgė. Ji tikrai pasiduos ir liausis verkusi. Ir taip aš atsikratysiu šito nešulio. Yra tik vienas klausimas – ar ir per lietų fontanai veikia kaip visada?“

Akio ėjo tylėdamas. Masako, ir toliau verkdama, užsispyrusiai sekė jį po tuo pačiu skėčiu. Todėl ir sunku ja atsikratyti, bet lengva vestis kur nori.

Akio jautė, kaip visas jo kūnas šlapo nuo lietaus ir nuo ašarų. Masako avėjo baltais botais, tad jai gerai, bet Akio mokasinuose permirkusios kojinės priminė dumblius.

Dar nepasibaigęs įstaigų darbo laikas, tad šaligatvis beveik tuščias. Jie perėjo pėsčiųjų perėją ir žingsniavo link Vadakuros tilto. Sustojus prie tilto su puošniais senoviškais mediniais turėklais, dešinėje pusėje matyti lietaus liejamam gynybiniam griovyje plūduriuojančios gulbės, o dešinėje neaiškiai už gynybinio griovio, pro aprasojusį nuo lietaus P viešbučio langą – restoranas su baltomis staltiesėmis ir išrikiuotomis raudonomis kėdėmis. Jie perėjo tiltą. Praėję pro aukštos akmeninės sienos vartus ir pasukę i kairę, jie įžengė į fontanų parką.

Masako tebetyli ir tebeverkia.

Prie įėjimo į parką yra didelė pavėsinė, ir po nend­rių širma dengtu stogu įtaisyti suoleliai šiek tiek apsaugoti nuo lietaus, tad Akio, nesuskleidęs skėčio, ten atsisėdo, o Masako tebeverkdama įkypai prisėdo šalia, ir jis priešais temato jos balto lietpalčio petį ir drėgnus plaukus. Nuo kvapniu aliejumi teptų plaukų atšoka lietaus lašai, tarsi plaukai būtų apipurkšti smulkiais baltais lašeliais. Masako verkia, tartum atviromis akimis būtų apglumusi, ir Akio kyla noras patempti ją už plaukų, kad atsipeikėtų.

Masako nesiliauja tylomis verkusi. Akio, žinoma, puikiai suprato: ji laukia, kol šis ką nors pasakys, ir tai jį siutina, tad negali nieko pasakyti. Gerai pagalvojus, nuo tada, kai ištarė tuos žodžius, jis nėra net prasižiojęs.

Iš tolėliau esančių fontanų gausiai trykšta vanduo, bet Masako į juos nė nežvilgteli.

Iš čia vienas už kito matyti trys skirtingų dydžių fontanai; vandens garso beveik negirdėdi per lietų, bet į visas puses trykštančios vandens čiurkšlės permatomos it lenkti stiklo vamzdžiai, nes iš tolo nesimato aplink juos smulkių lašelių.

Žmonių nematyti. Priešais fontanus žalia veja ir baltažiedžio sietmino gyvatvorė gaiviai žvilga nuo lietaus.

Bet už parko be perstojo juda šlapios sunkvežimių priekabos, raudoni, balti ir geltoni autobusų stogai, ir raudona šviesoforo šviesa aiškiai matyti, bet, kai užsidegė žalia, ją užstojo fontanų purslai.

Berniukas ir toliau sėdi ir tyli, jį apima neapsakomas pyktis. Nebejuokingas jam ir prieš tai sugalvotasis linksmas pokštas.

Pats gerai nežino, dėl ko pyksta. Ką tik mėgavosi nežabota laisve, bet dabar jaučia kažkokį nesuprantamą apmaudą. Apmaudu ne tik dėl to, kad Masako nesiliauja verkusi.

„Jei jau taip, tai kilus norui galiu įstumti ją į fontano baseiną, skubiai pabėgti, ir baigta“, – prieš valandėlę pakiliai galvojo berniukas. Bet, apsuptas to lietaus, tų ašarų, to lietų liejančio dangaus kaip sienos, jis pajuto baisų apmaudą. Tarsi akmuo jį slėgtų ir jo laisvė tarsi būtų pavirtusi šlapiu skuduru.

Supykęs berniukas pasijuto tiesiog kupinas pagiežos. Jam būtinai reikėjo, kad Masako sušlaptų lietuje ir savo akimis atidžiai stebėtų fotanus.

Jis staiga atsistojo ir, net nežvilgtelėjęs atgal, pasileido bėgti; bėgo tolyn žvyruotu takeliu, vingiuojančiu kiek aukštėliau nei fontanai ir juos supantis šaligatvis, kol visi trys fontanai buvo tiesiai priešais jį, ir tada sustojo.

Mergaitė atbėgo per lietų. Ji pagaliau sustojo, lyg būtų atsitrenkusi į berniuką, ir tvirtai įsikibo į jo laikomo skėčio rankeną. Nuo ašarų ir lietaus šlapias jos veidas buvo visiškai baltas. Uždususi ji paklausė:

– Kur bėgi?

Akio nesiruošė jai atsakyti, bet tarytum tik ir būtų laukęs tų jos žodžių iškart prašneko:

– Žiūriu į fontanus. Pažiūrėk. Kad ir kiek verktum, jiems neprilygsi.

Tada jie pakreipė skėtį ir nesivaržydami, nejausdami jokio reikalo žiūrėti vienas į kitą, stebėjo tris fontanus, vidurinį – gerokai didesnį, kairėje ir dešinėje pusėje – it Budos statulos sargybiniai stovinčius kiek mažesnius.

Ir fontanai, ir jų baseinas be perstojo judėjo, tad beveik neįmanoma matyti į vandenį krintančio lietaus. Ten stovėdami jie tik retkarčiais girdėjo tolimą ir nepastovų automobilių ūžesį, o priešais veikiančių fontanų vandens garsas buvo taip tankiai įaustas į orą, kad, jei jie atidžiai nesiklausė, atrodė, kad aplink visiškai tylu.

Vanduo pirmiausiai smulkiais lašais tiško ant didžiulių juodo granito plokščių, o pasiekusi jų juodus kraštus purslų drobė toliau krito žemyn.

Kiekvienos plokštės viduryje aukštyn skrieja didžiulė vandens kolona, saugoma į visas puses tolyn puslankiu trykštančių šešių čiurkšlių.

Atidžiau pažiūrėjus, matyti, kad tos kolonos ne visada pasiekia tą patį aukštį. Vėjo beveik nėra, tad vanduo netrukdomas šauna aukštyn į pelenų spalvos dangų, bet jo viršūnė ne visada yra ten pat. Kartais vandens nuoplaišos netikėtai pakyla labai aukštai, ten pakrinka lašais ir pagaliau krinta žemyn.

Vanduo arti viršūnės, lyg dūmais apsuptas smulkia migla, lietaus dangaus šešėliuose atrodo pilkas, su įmaišytais kreidos trupinias ir labiau panešėja ne į vandenį, bet į dulkes. O aplink vandens koloną kaip purios snaigės šoka gausūs vandens purslai, tarsi kristų šlapdriba.

Bet Akio labiau traukė ne didelės vandens kolonos, o aplink lenkta linija trykštančios čiurkšlės.

Ypač aplinkui centrinį, didįjį fontaną jos į visas puses kėlė baltus vandens karčius ir šokdamos aukštyn ir tolyn už juodo granito kraštų ryžtingai liejosi į baseino vandens paviršių. Žiūrint į tą nesustojantį veržimąsi į visas puses, rodosi, kad prarasi savo širdį. Širdis, kuri dabar yra čia, nepastebimai užburta vandens, bus įtraukta į tą veržimąsi ir šaus tolyn.

Ir žiūrint į vandens kolonas taip atrodo.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog didžiulė vandens kolona stovi sustingusi kaip puiki iš vandens nulipdyta skulptūra. Bet, atidžiau pažiūrėjus, tos kolonos viduje matyti permatoma be paliovos į viršų lekianti judėjimo dvasia. Ji kas akimirką, nesustodama baisiu greičiu iš apačios į viršų pildo cilindro formos erdvę, bemat skverbdamasi į ką tik atsiradusią tuštumą, išsaugodama vis tą patį pilnumą. Net ir žinat, kad aukštai danguje viskas galiausiai nueina niekais, toks nuolatinį žlugimą palaikančios jėgos pastovumas yra įspūdingas.

Berniukas atsivedė prie šių fontanų megaitę, kad ši juos pamatytų, bet dabar jis pats susikaupęs juos stebi ir, jam galvojant, kokie jie įspūdingi, jo akys pakilo dar aukščiau, į dangų, pilną lietaus.

Lietus krito ant jo blakstienų.

Debesimis aptrauktas dangus atrodė arti, tiesiai virš galvos, ir lietus krito gausiai, be pertraukos. Kur tik akys matė, visur buvo lietus. Ant jo veido krintantis lietus buvo neabejotinai tas pats lietus, kuris krito ant raudonų plytų pastatų tolumoj ir ant viešbučio stogo; ir jo lygus, dar beveik be barzdos veidas, ir kažkur esantis tuščias, dengtas suskilinėjusiu betonu stogas, ant kurio nebuvo nė gyvos dvasios, tebuvo nuo lietaus neapsaugotas, nesipriešinantis paviršius. Lietui vis tiek, ar kristi ant jo skruostų, ar ant nešvarios betoninės dangos.

Akio liovėsi galvojęs apie fontanus, esančius prieš akis. Atrodė, fontanai lietuje tik kartoja kažką nuobodaus ir beprasmiško.

Tada jis pamiršo ir savo pokštą, ir paskui jį apėmusį pyktį, ir pajuto, kaip greitai tuštėja jo širdis.

Ant tos tuščios širdies tekrito lietus.

Berniukas ėmė išsiblaškęs žingsniuoti.

– Kur eini? – paklausė mergaitė, nepaleisdama skėčio rankenos, baltais botais žengdama šalia.

– Kur beeičiau, tai mano reikalas. Juk prieš tai tau aiškiai pasakiau, ar ne?

– Ką?

Berniukas krūptelėjo ir pažvelgė į klausiančios mergaitęs veidą, bet tas permirkęs veidas buvo nuplautas lietaus, ir, nors jos paraudusiose akyse dar buvo ašarų pėdsakų, jos balsas jau nebedrebėjo.

– Klausi ką? Aš juk tau aiškiai paskiau, kad mums metas skirtis.

Tada berniukas už lietuje judančio mergaitės profilio esančioje vejoje pamatė šen bei ten žydinčias tamsiai raudonas azalijas.

– Ar tu man taip sakei? Aš neišgirdau, – pasakė mergaitė ramiu balsu.

Berniukas nuo tokio smūgio vos nenugriuvo, bet sunkiai žengdamas dar keletą žingsnių pagaliau sugalvojo, kaip atsakyti, ir mikčiodamas paklausė:

– Betgi... Tad kodėl tu verkei? Tai juk absurdiška.

Mergaitė kurį laiką neatsakė. Jos mažos šlapios rankos tebebuvo stipriai įsikibusios į skėčio rankeną.

– Tiesiog man pasipylė ašaros. Be jokios priežasties.

Berniukas supykęs norėjo kažką surikti, bet jo balsas iškart pavirto stipriu nusičiaudėjimu, ir jis pagalvojo: jei ir toliau taip, jis peršals.

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres