Primo Levi. Angeliškasis drugys

Balandžio 11 d. – 30-osios Primo Levi mirties metinės

 

Mario Monge’s nuotrauka

 

Iš apsakymų rinkinio „Gamtos istorijos“ (1966)

 

Jie sėdėjo džipe susikaustę ir tylūs: drauge darbavosi jau du mėnesiai, tačiau vieni kitais menkai tepasitikėjo. Tądien vairuoti teko prancūzui. Jie įveikė Kurfiurstendamą kratydamiesi mašinoje dėl išrausto grindinio, tada pasuko į Glokenštrasę, kur aplenkė griuvėsių lydinį ir pasiekė Magdalenę, čia kelią jiems pastojo bombos krateris, prikaupęs dumblino vandens; iš vieno pogrindinio vamzdžio veržėsi dujos, purslodamos stambiais lipniais burbulais.
– Kiek toliau, 26 numeris, – ištarė anglas. – Pasieksime pėsčiomis.
26 numeriu pažymėtas namas atrodė nepaliestas, tačiau stovėjo tarsi atskirtas nuo kitų. Jį supo nuogos žemės lopai, nuo jų buvo spėta pašalinti griuvėsius; čia jau kalėsi žolė ir vienur kitur buvo užveistas paliegęs daržas.
Durų skambutis neveikė, jie ilgai beldė, bet veltui, tada išlaužė duris, šios pasidavė iškart po pirmo stūmio. Viduje buvo apstu voratinklių ir dulkių, svaiginamai tvoskė pelėsiais.
– Antrame aukšte, – tarė anglas.
Antrame aukšte juos pasitiko iškaba „Lybas“, dviguba spyna ir tvirtos durys: jos ilgai atlaikė puolimą. Viduje juos apgaubė tamsa. Rusas įjungė žibintuvėlį ir pravėrė kambario langą: pasigirdo spėriai išsislapstančių žiurkių šnaresys, tačiau pačių gyvių nesimatė. Kambarys buvo tuščias, nė vieno baldo. Vien primityvūs pastoliai ir du lygiagretūs horizontaliai įtaisyti basliai, einantys nuo vienos sienos iki kitos dviejų metrų aukštyje. Amerikietis padarė tris nuotraukas iš skirtingų kampų ir paskubomis nubraižė škicą.
Buto grindis dengė purvinų draiskalų, popiergalių, kaulų, plunksnų ir vaisių žievelių sluoksnis, jos buvo nutaškytos stambiomis tamsiai raudonomis dėmėmis, kurias amerikietis atidžiai pagramdė peiliuku ir surinko dulkes į stiklo kolbą. Viename kambario kampe pūpsojo neaiškios masės krūva, balsvai pilkšva ir sudžiūvusi: atsidavė amoniaku ir supuvusiais kiaušiniai, joje raitėsi kirmėlės.
– Herrenvolk!2 – su pasidygėjimu ištarė rusas (tarpusavyje jie kalbėjosi vokiškai); amerikietis iš šios masės taip pat paėmė mėginį.
Anglas nuo grindų pakėlė vieną kaulą, prinešė jį prie lango ir įdėmiai apžiūrėjo.
– Koks tai galėtų būti gyvūnas? – paklausė prancūzas.
– Nežinau, – atsakė anglas. – Niekad neteko regėti panašaus kaulo. Primena priešistorinį paukštį, tačiau tokią skiauterę turi vien... ką gi, skrodimą teks atlikti itin delikačiai.
Jo balse nuskambėjo pasišlykštėjimas, neapykanta ir smalsumas.
Ketvertas surinko iš kambario visus kaulus ir nunešė į džipą. Aplink mašiną būriavosi nedidelė žioplių minia, vienas berniūkštis buvo įsiropštęs į vidų ir naršė po sėdynėmis. Išvydę kariškius žiūrovai akimirksniu pasišalino. Kariškiams tepavyko sulaikyti jų trejetą: du vyresnio amžiaus vyriškius ir merginą. Apklausė juos, šie tvirtino nieko nežiną. Profesorius Lybas? Negirdėjo apie tokį. Ponia Špengler iš apatiniojo aukšto? Žuvo per bombardavimus.
Ketvertas susėdo į džipą ir užvedė variklį. Tačiau mergina, jau pasisukusi eiti, sugrįžo atgal ir paklausė:
– Ar turite cigarečių?
Kariškiai jų turėjo. Mergina tarė:
– Miestiečiams dorojant profesoriaus Lybo gyvius, dalyvavau ir aš.
Jie įsisodino merginą į džipą ir nusivežė į keturšalį štabą.
– Vadinasi, toji istorija – tikra tiesa? –­ paklausė prancūzas.
– Regis, taip, – atsakė anglas.
– Bus darbelio ekspertams, – tarstelėjo prancūzas, pačiupinėdamas kaulų maišelį, – o drauge ir mums: dabar teks rengti ataskaitą, niekaip neišsisuksim. Purvinas amatas!
Hilbertas niršo:
– Guanas, – tarė. – Ką dar geidaujate žinoti? Kurio paukščio tai mėšlas? Kreipkitės į aiškiaregį, ne į chemiką. Keturios dienos laužau galvą ties jūsų šlykščiais radiniais – lai pakaria mane, jei pačiam nelabajam pavyktų ką iš jų išpešti. Atneškite daugiau mėginių, albatrosų, pingvinų ir žuvėdrų guano, tada galėsiu palyginti ir galbūt, su trupučiu sėkmės, prieiti prie kokios išvados. Nesu guano specialistas. Dėmėse ant buto grindų radau hemoglobino ir, jei kas klaus apie jo kilmę, atsidursiu tvirtovėje.
– Kodėl tvirtovėje? – perklausė komisaras.
– Tvirtovėje, kaip tik ten, nes, jei kas klausinės manęs apie šį reikalą, išvadinsiu pusgalviu, net jei tai būtų pats vyresnysis. Ko tik neradau: kraujo, cemento, katės ir žiurkės šlapimo, raugintų kopūstų ir alaus, trumpai tariant, – pačią Vokietijos kvintesenciją.
Pulkininkas sunkiai pakilo.
– Šiandienai pakaks, – tarė. – Rytoj vakare būsite mano svečiai. Atradau visai neblogą vietelę, Griunvalde, ant ežero kranto. Tada ir pagvildensim šį klausimą, kai visi kiek atsipalaiduosim.
Toji vieta – rekvizuota aludė ir joje buvo galima rasti visko. Pulkininko pašonėje įsitaisė Hilbertas ir Smirnovas, biologas. Džipo ketvertas sėdėjo priešais, ties ilguoju stalo kraštu, viename stalo gale – žurnalistas, o kitame Ledjukas iš karinio tribunolo.
– Keisto žmogaus būta to Lybo, – tarė pulkininkas. – Jis gyveno teorijoms palankiais laikais, kaip jums puikiai žinoma, ir jei kuri teorija derėjo prie aplinkos, nereikėdavo gausios dokumentacijos tam, kad įsivyrautų ir būtų priimta net tarp aukštai valdžioje sėdinčiųjų. Vis dėlto Lybo tam tikra prasme būta rimto mokslininko: jis ieškojo faktų, o ne šlovės. Tik jau nesitikėkite, kad kruopščiai jums išdėstysiu Lybo teorijas, visų pirma todėl, kad supratau tik tiek, kiek gali suprasti pulkininkas, na, o visų antra, kaip presbiterionų bažnyčios narys... trumpai tariant, tikiu sielos nemirtingumu ir rūpinuosi savąja.
– Klausykit, vade, – pertraukė jį Hilbertas užsispyrusio žmogaus veidu. – Papasakokit, prašau, mums tai, ką pats žinote. Nes vakar suėjo trys mėnesiai, kai mes visi čia nieko kito neveikiame... Man regis, atėjo metas sužinoti, taip sakant, į kokį žaidimą esame įsivėlę. Dar ir todėl, kad geriau atliktume savo darbą, pats suprantate.
– Jūs visiškai teisus, be to, šįvakar mes kaip tik to ir susirinkome. Tačiau nenustebkite, jei pradėsiu kalbą iš toli. O jūs, Smirnovai, pataisykite mane, jei kartais nuklysčiau į lankas.
Taigi. Tam tikruose Meksikos ežeruose gyvena vienas gyvūnėlis sunkiai įsimenamu vardu, iš dalies primenantis salamandrą. Gyvena sau netrukdomas jau kelis milijonus metų, lyg niekur nieko, o juk yra atsakingas už savotišką biologinį skandalą, mat dauginasi jis lėliukės stadijoje. Taigi, kiek man pavyko suprasti, tai itin sudėtingas reiškinys, netoleruotina erezija, gamtos suduotas žemas smūgis jos mokslininkams ir įstatymų leidėjams. Trumpai sakant, tarsi vikšras ar, tiksliau, vikšrė poruotųsi su kitu vikšru, liktų apvaisinta ir padėtų kiaušinėlius prieš virsdama drugeliu. O iš jos kiaušinėlių, savaime suprantama, išsiristų kiti vikšrai. Tokiu atveju kam virsti drugeliu? Kam tapti „tobulu vabzdžiu“? Juk galime apsieiti ir be to.
Būtent aksolotlis kuo puikiausiai be to apsieina (toks šio keisto gyvūno vardas, pamiršau jums paminėti). Apsieina beveik visada: tik vienas aksolotlis iš šimto ar tūkstančio, galbūt ypač ilgaamžis, nuo dauginimosi praėjus ganėtinai ilgam laiko tarpsniui virsta kitu gyviu. Neraukykite nosies, Smirnovai, arba kalbėkite jūs. Kiekvienas kalba taip, kaip jam išeina ir kaip moka.
Pulkininkas trumpam nutilo.
– Neotenija, štai kaip vadinama ši apgaulė: kai gyvūnas dauginasi ankstyvoje vystymosi stadijoje.
Vakarienė buvo baigta, atėjo metas pypkėms. Devynetas vyriškių persikėlė į terasą ir prancūzas tarė:
– Puiku, visa tai be galo įdomu, tačiau nematau ryšio tarp...
– Kaip tik jo link ėjau. Reikia pridurti, kad prie šių reiškinių, regis, jau keli dešimtmečiai, kai anie, – ir mostelėjo ranka Smirnovo pusėn, – yra prikišę nagus ir sugeba iš dalies juos pakreipti. Kad suleidus aksolotliui hormonų ekstrakto...
– Skydliaukės ekstrakto, – nenoriai patikslino Smirnovas.
– Dėkoju. Skydliaukės ekstrakto mutavimas visada pasireiškia. T. y. įvyksta prieš gyviui nugaištant. Taigi būtent tai Lybas buvo įsikalęs sau į galvą. Kad šis būvis nėra toks jau išskirtinis, kaip atrodo: kad ir kituose gyvūnuose, galbūt daugelyje, galbūt visuose, galbūt net žmoguje esama kažko daugiau, kad egzistuoja tam tikras gebėjimas, tolesnio vystymosi galimybė. Kad mums neįtariant gyvūnai tėra pradinio eskizo ar bjaurios kopijos stadijos, kad jie gali virsti „kitais“, tačiau nevirsta vien todėl, kad mirtis įsiterpia anksčiau. Kad, trumpai tariant, neoteniški esame ir mes, žmonės.
– Kokiais eksperimentiniais įrodymais remiantis? – tamsoje nuskambėjo klausimas.
– Jokiais ar vos keliais. Byloje minimas ilgas Lybo rankraštis: išties įdomus mišinys, susidedantis iš atidžių įžvalgų, neapgalvotų apibendrinimų, iš ekstravagantiškų ir miglotų teorijų, literatūrinių ir mitologinių kliedesių, polemiškų, pagieža persmelktų idėjų, iš pamažu stiprėjančio Labai Svarbių savojo laikotarpio Asmenų garbstymo. Manęs nestebina, kad šis rankraštis liko neišspausdintas. Jame yra skyrius apie tai, kaip šimtamečiams senukams trečiąkart prasikala dantys, į kurį įtraukta ir įdomi kazuistika apie plikius, kuriems plaukai neva išaugo sulaukus itin garbaus amžiaus. Kitas skyrius skirtas angelų ir demonų ikonografijai, pradedant šumerais bei Meloku da Forliu ir užbaigiant Čimabuje ir Žoržu Ruo; viena jo dalis man rodosi esminė: čia Lybas su jam įprasta apodiktiška ir drauge painia maniera, tačiau maniakiškai užsispyręs formuluoja teoriją apie... trumpai tariant, teigia, kad angelai nėra nei vaizduotės išradimas, nei antgamtiniai kūriniai, nei poetinis sapnas, o mūsų ateitis, tai, kuo mes tapsime, kuo galėtume tapti, jei gyventume išties ilgai arba pasiduotume Lybo eksperimentinėms manipuliacijoms. Išties tolesnis skyrius, ilgiausias visoje knygoje ir jame aš sunkiai tesusigaudžiau, pavadintas „Fiziologiniai metempsichozės pagrindai“. Dar kitame skyriuje yra išdėstyta skirtingų žmogaus mitybos patirčių programa: tokio užmojo programa, kad jai įgyvendinti neužtektų ir šimto gyvenimų. Čia siūloma daugelyje kaimų karta po kartos įvesti beprotiškus mitybos režimus, fermentuoto pieno, žuvies, kiaušinių, daigintų miežių ar dumblių tižės pagrindu; griežtai uždraudus ezogamiją ir numatant visų šešias dešimtis perkopusių subjektų paaukojimą (būtent taip ir parašyta: „Opferung“) bei autopsiją, teatleidžia Dievas. Epigrafe – citata iš „Dieviškosios komedijos“ itališkai, kur užsimenama apie kirminus ir vabzdžius, kuriems toli iki tobulybės, ir apie „dieviškuosius drugius“. Visai pamiršau: rankraščio pradžioje įdėtas dedikacinis laiškas, spėkite kam? Ogi Alfredui Rosenbergui, „XX amžiaus mito“ autoriui, po kuriuo eina priedas, kuriame Lybas užsimena apie „kiek kuk­lesnę“ eksperimentinę veiklą, jo pradėtą 1943-iųjų kovą: tai inovacinio ir parengiamojo pobūdžio patirčių ciklas, kurį galima vykdyti (pasitelkus visas būtinas atsargumo priemones) eiliniame gyvenamajame bute. Toks gyvenamasis butas šiuo tikslu Lybui buvo suteiktas Glokenštrasėje, 26 numeriu pažymėtame name. (...)

„Drugys“. Primo Levis laisvalaikiu lankstydavo gyvūnus ir kaukes iš vario vielos

– Mano vardas Gertrūda Enk, – prisistatė mergina. – Man devyniolika, o buvo šešiolika, kai profesorius Lybas įkūrė savo laboratoriją Glokenštrasėje. Mes gyvenome priešais ir pro langus buvo galima daug ką įžiūrėti. 1943-iųjų rugsėjį atvyko karinis sunkvežimis: išlipo keturi vyriškiai karinėmis uniformomis ir keturiese civiliais drabužiais. Šie buvo nepaprastai sulysę ir nusvarintomis galvomis: du vyriškiai ir dvi moterys.
Paskui atkeliavo įvairios dėžės su užrašu „Karo įranga“. Mes buvome labai apdairūs ir dirsteldavome tik tada, kai būdavome visiškai tikri, jog niekas mūsų nemato, nes suvokėme, kad tame bute vyko kažkas neaiškaus. Daugelį mėnesių nenutiko visiškai nieko. Profesorius atvykdavo vos vieną ar dukart per mėnesį vienas ar lydimas kariškių ir partijos narių. Man buvo be galo smalsu, bet tėvas vis kartojo: „Užmiršk tai ir nesidomėk, kas dedasi aname bute. Mes, vokiečiai, kuo mažiau žinome, tuo geriau.“ Paskui prasidėjo bombardavimai, 26 numeriu pažymėtas namas atsilaikė, tačiau sprogimų oro gūsiai dukart išdaužė jo langus.
Pirmąkart antrojo aukšto kambaryje išvydome keturis žmones, tįsančius ant žemės šiaudiniuose gultuose. Jie gulėjo storai užkloti tarsi žiemą, nors lauke tvyrojo alinantis karštis. Atrodė, tarsi būtų mirę ar miegotų, tačiau mirę būti jie negalėjo, nes šalimais sėdintis slaugas ramiai skaitė laikraštį ir rūkė pypkę. O jei būtų miegoję, argi nebūtų pabudę nuo pavojaus sirenų kauksmo? Antrąkart neišvydau nei šiaudinių gultų, nei žmonių. Tebuvo tik vidutiniame aukštyje skersai įtaisyti keturi stulpai. Ir ant jų sutūpę keturi gyviai.
– Kokie tai buvo gyviai? – paklausė pulkininkas.
– Keturi paukščiai, jie priminė mait­vanagius, nors šiuos tesu mačiusi kino teatre. Atrodė išsigandę ir leido siaubingus garsus. Rodės, mėgino nušokti žemėn nuo stulpų, tačiau veikiausiai buvo prirakinti grandinėmis, nes jų pėdos nepajėgė atsiplėšti nuo atramos. Taip pat rodėsi, jog bandė pakilti, tačiau su tokiais sparnais...
– Kas buvo jų sparnams?
– Sparnai tik tam tikra prasme, su retomis plunksnomis. Jie priminė... keptų vištų sparnelius, štai ką. Galvų beveik nesimatė, mat mūsų langai vėrėsi per aukštai: tačiau jos buvo nemalonios akiai ir kėlė baugų įspūdį. Priminė muziejuose regimas mumijų galvas. Bet paskui iškart prisistatė slaugas ir užkaišė langus antklodėmis taip, kad nebūtų galima nieko įžiūrėti. Kitą dieną langai jau buvo pakeisti.
– O paskui?
– Paskui nieko. Bombardavo vis dažniau, tris kartus per dieną; mūsų namas virto griuvėsiais, žuvo visi, išskyrus tėvą ir mane. Kaip jau sakiau, 26 numeriu pažymėtas namas liko stovėti kaip stovėjęs, tik našlė Špengler žuvo gatvėje, kulkosvaidžiams paleidus ugnį.
Tada pasirodė rusai, karas baigėsi ir visi buvo peralkę. Mudu su tėvu buvome susirentę nedidelę pašiūrę gretimais ir aš verčiausi visai neblogai. Vieną naktį pamatėme gatvėje priešais 26 numerį besibūriuojančius žmones. Paskui kažkuris jų atidarė namo duris ir visi stumdydamiesi sugūžėjo į vidų. Tariau tėvui: „Einu pažiūrėsiu, kas ten vyksta“; jis vėl pradėjo pamokslauti, bet aš buvau išalkusi, tad nuėjau. Kai pakilau į viršų, viskas buvo beveik baigta.
– Kas baigta?
– Žmonės surengė tikrą puotą su pagaliais, peiliais ir jau buvo anuos sukapoję į gabalus. Veikiausiai šiai miniai vadovavo slaugas, maniau jį atpažinusi, be to, tai jis turėjo buto raktus. Aš netgi pamenu, jog pasibaigus puotai jis skubiai užrakino visas duris. Kažin kodėl: juk viduje neliko ničnieko.
– Kas nutiko profesoriui? – paklausė Hilbergas.
– Tiksliai nežinoma, – atsakė pulkininkas. – Anot oficialios versijos, jis mirė: pasikorė pasirodžius rusams. Bet esu įsitikinęs, jog tai netiesa: tokie kaip Lybas nuleidžia rankas tik ištikti nesėk­mės, o jis, kad ir kaip vertintume šį purviną reikalą, pasiekė tikslą. Manau, gerai paieškoję profesorių surastume, galbūt visai netoli; dar išgirsime profesoriaus Lybo vardą.

 

1 It. „l’angelica farfalla“, apsakymo pavadinimas – tai citata iš Dante’s „Dieviškosios komedijos“ („Skaistykla“, X 121–126): „Krikščionys, pasipūtę ir prasmegę / puikybėje, nematot pasikėlę, / kad pametėte kelią, trumparegiai! // Nė motais jums, kad esate tik lėlės, / iš kur turėtų išplasnot drugelis / ir stot prieš savo Dievą / nuogutėlis.“ (Vertė Sigitas Geda)
2 Vok. „aukštesnioji rasė“.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė