Vladimir Nabokov. Velykų lietus

Tą dieną vieniša sena šveicarė, Žozefina Lvovna, kaip ją vadindavo rusų šeimoje, kurioje ji kažkada pragyveno dvylika metų, nusipirko pustuzinį kaušinių, juodą teptuką ir dvi purpurines akvarelės sagas. Tądien žydėjo obelys ir kinematografo reklama glotnioje baloje gatvės kampe atsispindėjo aukštyn kojomis, ir rytą kalnai už Lemano ežero buvo aptraukti aklina šilko rūkana, panašia į pusiau perregimą popierių, kuriuo uždengiami ofortai brangiose knygose. Migla žadėjo gražų laiką, bet saulė tik slystelėjo kreivų akmeninių namelių stogais, šlapiomis žaislinio tramvajaus vielomis ir vėl ištirpo rūkuose; diena aušo tyli, pavasariškai debesuota, o vakarop kvepėjo sunkiu lediniu vėju nuo kalnų, ir Žozefina, eidama namo, taip užsikosėjo, kad tarpdury susverdėjo, paraudonavo, atsirėmė į savo kietai susuktą skėtį, ploną kaip juoda pasivaikščiojimo lazdelė.

„Zvezda“, 1999, Nr. 4

Kambaryje jau buvo tamsu. Kai uždegė lempą, apsišvietė jos rankos, liesos, aptrauktos blizgančia oda, su senatvinėmis strazdanomis, baltomis dėmelėmis ant nagų.

Žozefina ant stalo išdėliojo pirkinius, ant lovos numetė paltą ir skrybėlaitę, prisipylė vandens į stiklinę ir, užsidėjusi pensnė juodais lankeliais, –­­ nuo kurių jos tamsiai pilkos akys po tankiais niūriais antakiais, suaugusiais tarpuakyje, pasidarė griežtos, – ėmė spalvinti kiaušinius. Bet paaiškėjo, kad akvarelinis karminas kažkodėl nelimpa, tikriausiai reikėjo nusipirkti kokio nors cheminio dažalo, bet ji nežinojo, kaip klausti, kuklinosi aiškinti. Pagalvojo: ar nenueiti pas pažįstamą vaistininką, –­ tuo pačiu pasirūpintų aspirino. Kūnas buvo toks suglebęs, nuo karščio maudė akių vyzdžius, norėjosi tyliai sėdėti, tylybėje mąstyti. Šiandien rusų Didysis šeštadienis.

Kadaise Nevos prospekte nuskurėliai pardavinėdavo savotiškas žnyples. Tomis žnyplėmis buvo taip patogu sugriebti ir išimti kiaušinį iš karšto tamsmėlynio ar oranžinio skysčio. Bet taip pat būdavo ir medinių šaukštų; lengvai ir kietai barškėjo į drūtą stiklinių stiklą, kur aromatingai smilko dažai. Paskui kiaušiniai džiūdavo krūvelėmis – raudoni su raudonais, žali su žaliais. Spalvindavo juos ir dar kitaip: stipriai įvyniodavo į skudurėlius, pirma apklodami décalcomanie popierium, panašiu į tapetų pavyzdžius. Ir po virimo, kai liokajus atgal iš virtuvės atnešdavo didžiulį puodą, būdavo taip įdomu atnarplioti siūlus, išimti raibus, marmurinius kiaušinius iš drėgnų, šiltų skudurėlių; nuo jų sklido švelnus garas, vaikiškas kvapelis.

Senutei šveicarei buvo keista prisiminti, kad gyvendama Rusijoje ji liūdėjo, siuntė į tėvynę draugams ilgus melancholiškus, vaizdingai parašytus laiškus apie tai, kad ji amžinai jaučiasi nereikalinga, nesuprasta. Kasdien po pusryčių su auklėtine Elen išvykdavo pasivažinėti plačiame, atvirame lando vežimaityje; ir šalia storo vežiko užpakalio, panašaus į milžinišką mėlyną moliūgą, kūprinosi senio vežiko nugara, – auksinės sagos, kokarda. Ir iš rusiškų žodžių ji tik ir težinojo: vežike, ša-ša, nieko...

Peterburgą ji paliko su neramiu palengvėjimu, – vos tik prasidėjus karui. Atrodė, kad dabar be galo mėgausis vakarinių draugų plepėjimu, gimtojo miestelio jaukumu. O atsitiko kaip tik atvirkščiai: tikrasis jos gyvenimas – tai yra ta gyvenimo dalis, kai žmogus žymiai skvarbiau ir esmingiau pripranta prie daiktų ir žmonių, – prabėgo ten, Rusijoje, kurią ji nesąmoningai pamilo, suvokė ir kur dabar Dievas žino, kas ten darosi... O rytoj – provoslavų Velykos.

Žozefina Lvovna garsiai atsiduso, pakilo, sandariau privėrė langą. Pažvelgė į laikrodį, juodą, su nikelio grandinėle. Reikėjo vis dėlto kažką daryti su šitais kiaušiniais: jau buvo paskyrusi juos kaip dovaną Platonovams, pagyvenusiai rusų sutuoktinių porai, neseniai įsikūrusiai Lozanoje, jos gimtajame ir svetimame miestelyje, kur sunku kvėpuoti, kur namai pastatyti atsitiktinai, suversti kreivai šleivai išilgai vingrių kampuotų gatvelių.

Ji susimąstė, klausydama gausmo ausyse, paskui pasipurtė, pripylė į skardinėlę violetinio rašalo ir atsargiai įdėjo ten kiaušinį.

Tyliai prasivėrė durys. Lyg pelytė įtapnojo kaimynė madmuazelė Finar –­ taip pat buvusi guvernantė, mažytė, liesutė, pakirptais, ištisai pasidabravusiais plaukais, susisupusi į juodą skarą, tviskančią stikliniais karoliais. Žozefina, išgirdusi tuos pelės žingsnelius, nevikriai laikraščiu pridengė skardinę, kiaušinius, džiūstančius ant sugeriamojo popieriaus:

– Ko jums reikia? Aš nemėgstu, kai pas mane užeina va šitaip...

Madmuazelė Finar skersomis pažvelgė į susijaudinusį Žozefinos veidą, nieko nepasakė, bet baisiai įsižeidė ir tylėdama, vis tokiais pat smulkiais žingsneliais ištipeno iš kambario.

Kiaušiniai dabar buvo akį rėžiančios violetinės spalvos. Ant vieno – nenudažyto – ji nutarė užrašyti dvi velykines raides, kaip tai visuomet būdavo daroma Rusijoje. Pirmą raidę „K“ parašė kaip reikiant, bet antrosios niekaip negalėjo tiksliai prisiminti, ir galų gale vietoje „P“ jai išėjo negrabi, kreiva „A“. Kai rašalas visai nudžiūvo, ji suvyniojo kiaušinius į minkštą tualetinį popierių ir įsidėjo į odinę rankinę.

Tačiau koks kankinantis vangumas... Norėjosi atsigulti patalan, išgerti karštos kavos, ištiesti kojas... Krėtė šaltis, dilgsėjo vokai... Ir kai ji išėjo į gatvę, vėl sausas traškus kosulys užpuolė gerk­lę. Kieme buvo tuščia, drėgna ir tamsu. Platonovai gyveno netoliese. Jie sėdėjo prie arbatos stalo, ir Platonovas, nuplikęs, skysta barzda, su saržine iš šono užsegama palaidine, kimšo į tūteles geltoną tabaką, kai bilstelėjusi į duris skėčio bumbulu, įžengė Žozefina Lvovna.

– A, labas vakaras, mademoiselle...

Aldona Gustas. „Žąsų mergaitė“, drobė, aliejus, 24,4 x 30,1, 1982

Ji prisėdo prie jų, neišmaniai ir daugžodžiaudama prabilo apie tai, kad rytoj – rusų Velykos. Išėmė iš rankinės po vieną violetinį kiaušinį. Platonovas pastebėjo tą, ant kurio lelijine spalva švietė raidės „K. A.“, ir nusijuokė:

– Kažkodėl ji žydiškus inicialus užkeverzojo...

Jo žmona, apkūni dama liūdnomis akimis, geltonu peruku, trumpam šyptelėjo; abejingai ėmė dėkoti, nutęsdama prancūziškas balses. Žozefina nesuprato, kodėl jie susijuokė. Jai pasidarė karšta ir liūdna. Vėl prakalbo; jautė, kad šneka visai ne tai, bet negalėjo sustoti:

– Taigi, šiuo momentu Rusijoje nėra Velykų... Ta vargšė Rusija. O aš prisimenu, kaip bučiuodavomės gatvėse. Ir mano mažoji Elen tądien būdavo kaip angelas... O aš ištisas naktis verkiu, kai mąstau apie jūsų nuostabią tėvynę...

Platonovams visada buvo nemalonu dėl tokių kalbų. Nusigyvenę turtuoliai slepia savo skurdą, tampa dar išdidesni, neprieinami, taip ir jie niekada su svetimais nesikalbėjo apie prarastą tėvynę, ir todėl Žozefina slapta manė, kad jie iš viso nemyli Rusijos. Papras­tai, kai ji ateidavo pas juos, rodėsi, kad vos tik su ašaromis akyse prabils apie tą puikiąją Rusiją, Platonovai kaip matant pravirks ir taip pat pradės gaivinti atmintį, pasakoti, ir šitaip trise jie sėdės visą naktį, prisimindami ir ašarodami, spausdami kits kitam rankas.

Bet iš tikrųjų taip niekada neatsitikdavo... Platonovas mandagiai ir apatiškai linksėdavo barzdele, o jo žmonai vis knietėdavo išklausinėti, kur pigiau gauti arbatos, muilo.

Platonovas vėl ėmė kimšti papiro­sus; žmona tvarkingai juos dėliojo kartoninėje dėžutėje. Abu jie tikėjosi prigulti, prieš einant į rytmetines pamaldas –­ į graikų cerkvę už kampo... Norėjo tylėti, galvoti apie savo reikalus, kalbėti vien žvilgsniais, ypatingomis, tarsi išblaškytomis šypsenomis apie sūnų, užmuštą Kryme, apie velykines smulkmenas, namų cerkvę Centrinio pašto gatvėje, o čia ta plepi sentimentali seniokė su neramiomis tamsiai pilkomis akimis atpėdino, dūsauja, taip ir tūnos iki tol, kol jie patys neišeis iš namų.

Žozefina nutilo: godžiai svajojo apie tai, kad ją galbūt irgi pakvies keliauti į cerkvę, o paskui – atsigavėti, pasmaguriauti. Žinojo, kad išvakarėse Platonovai kepė velykinius pyragus, ir nors ji valgyti, žinoma, nesiruošė, labai jau krėtė šaltis, – bet vis tiek, – būtų gera, šilta, šventiška.

Platonovas griežtelėjo dantimis, sulaikydamas žiovulį, ir vogčiomis pasižiūrėjo į savo riešą, į ciferblatą su tinkleliu. Žozefina suprato, kad jos nepakvies. Pakilo.

– Jums reikia truputį poilsio, mano gerieji draugai. Bet prieš išeidama, aš noriu jums pasakyti...

Ir prisiartinusi prie Platonovo, kuris taip pat atsistojo, ji skardžiai ir veidmainiškai sušuko:

– Kristus prisikėlė.

Tai buvo jos paskutinė viltis pažadinti karštų saldžių ašarų, velykinių bučinių protrūkį, kvietimą adventauti kartu... Bet Platonovas tik pamankštino pečius ir ramiai nusijuokė.

– Na, matot, mademoiselle, jūs puikiausiai tariate rusiškai...

Ištrūkusi į gatvę, ji prapliupo raudoti ir ėjo, spausdama prie akių nosinę, šiek tiek svirduliuodama ir taukšėdama per panelius šilkine skėčio lazdele. Dangus buvo gilus ir slegiantis: neramus mėnulis, debesys kaip griuvėsiai. Prie apšviesto kinematografo baloje atsispindėjo išklypusios garbanotojo Čaplino pėdos. Kai Žozefina ėjo po šlamančiais, verkšnojančiais medžiais šalia ežero, panašaus į rūko sieną, išvydo, kad ant nedidelio molo krašto spingsi smaragdinis žibintas, o į juodą valtį, kuri teliūškavosi apačioje, ropščiasi kažin kas didelis, baltas... Pro ašaras įsižiūrėjo: didžiulis senas gulbinas šiaušėsi, plakė sparnu ir pagaliau nerangus kaip žąsis, sunkiai persirito per bortą, valtis ėmė sūpuotis, žali ratilai pasklido juodame alyviniame vandenyje, persimainančiame į rūką.

Žozefina susimąstė, o gal vis dėlto nueiti į cerkvę? Bet taip jau susiklostė, kad Peterburge ji lankydavosi tik raudonoje kirchėje, Morskojos gatvės gale, ir dabar įžengti į provoslavų šventyklą buvo nesąžininga, nežinojo, kada žegnotis, kaip sunerti pirštus, – galėjo suklysti. Krėtė šaltis. Galvoje brazdėjo šnaresiai, medžių pliaukšėjimai, juodi debesys ir velykiniai prisiminimai –­ kalnai įvairiaspalvių kiaušinių, tamsus Isakijaus spindėjimas... Tarsi migloje, apsvaigusi ji šiaip taip paršliaužė iki namų, pakilo laiptais, petim ramstydama sieną, ir paskui, svyruodama, kalendama dantimis, ėmė nusirenginėti, nusilpo. Ir su palaiminga, nuostabos šypsena griuvo į lovą. Kliedesys, audringas, galingas kaip varpų kvėpavimas, užvaldė ją. Išmargintų kiaušinių kalnai pasipylė beprotiška srauja; tarytum saulė, tarytum sviestinis avinas su auksiniais ragais įgriuvo pro langą ir ėmė augti, karštu geltoniu užliejo visą kambarį. O kiaušiniai bėgo į viršų, ritosi blizgančiomis lentelėmis, daužėsi, eižėjo kevalas, ir baltymas buvo su avietinėmis kraujosruvomis...

Taip ji prakliedėjo visą naktį, ir tik ryte pas ją užėjo vis dar įsižeidusi madmuazelė Finar ir aiktelėjo, subruzdo, išbėgo daktaro:

– Krupinis plaučių uždegimas, Mademoiselle.

Pro klejonių bangas šmėžavo: tapetų spalvos, sidabriniai senutės plaukai, romios daktaro akys, – šmėkščiojo ir sklido, – ir vėl sujaudintas laimės gausmas apgaubdavo sielą, pasakiškai mėlynavo dangus, kaip milžiniškas dažytas kiaušinis, skalambijo varpai ir įeidavo kažkas lyg panašus Platonovą, o gal į Elen tėvą, –­ ir įžengdamas atsiversdavo laikraštį, dėdavo jį ant stalo, o pats sėsdavosi atokiau ir žiūrėdavo tai į Žozefiną, tai į baltus lapus su reikšminga, kuklia, šiek tiek šelmiška šypsena. Ir Žozefina žinojo, kad ten, tame laikraštyje, yra kažkokia nuostabi žinia, bet negalėjo, nesugebėjo įskaityti juodos antraštės, rusiškų raidžių, – o svečias vis tebesišypsojo ir reikšmingai žiūrėjo, ir atrodė, kad jis tuoj tuoj atskleis jai paslaptį, garantuos laimę, kurią jinai nujautė, – bet lėtai tirpo žmogus, užplaukė sąmonės praradimas – juodas debesis...

Ir paskui vėl sumirgo klejonių sapnai, krantine riedėjo lando, Elen iš medinio šaukšto lakė karštus, ryškius dažus, ir plačiai švytėjo Neva, ir caras Petras staiga nušoko nuo varinio žirgo, nuleidusio abi kanopas iškart, ir priėjo prie Žozefinos su šypsena audringame žaliame veide, apkabino ją, pabučiavo į vieną skruostą, į kitą, ir lūpos buvo švelnios, šiltos. Ir kai trečią kartą palietė veidą, dejuodama iš laimės ji pradėjo blaškytis, išskėtė rankas ir staiga nutilo.

Ankstų rytą, šeštą ligos dieną, po krizės, Žozefina Lvovna atsipeikėjo. Lange blyškiai raibuliavo balta padangė, vertikaliai drožė lietus, šnarėjo, čiurleno latakais.

Šlapia šakelė driekėsi išilgai stiklo, ir pačiame jos gale lapas vis krūptelėdamas nuo lietaus smūgių, nulinkdavo, nuo žalio smailigalio nukrėsdamas stambų lašą, vėl sudrebėdavo, ir iš naujo nusirisdavo drėgnas spindulys, kabėdavo ilgas vaiskus auskaras, krisdavo...

Ir Žozefinai atrodė, kad lietaus vėsuma teka jos gyslomis, ji negalėjo atitraukti akių nuo srūvančio dangaus – ir alsuojantis, alpėjantis lietus buvo toks malonus, taip graudinančiai krūpčiojo lapas, kad jai užėjo noras kvatotis, –­ juoksmas pripildė ją, – bet dar buvo begarsis, ritosi kūnu, kuteno gomurį –­ tuoj tuoj prasiverš...

Kažkas pasibraižė ir atsiduso kairėje, kambario kampe... Tirtėdama nuo vis labiau augančio juoko, ji atitraukė akis nuo lango, pasuko galvą: ant grindų kniūbsčia gulėjo juodaskarė senutė, sidabriniai, apkirpti plaukai tulžingai trūkčiojo, ji krutėjo: kišo ranką po spinta, kur pariedėjo vilnų kamuolėlis. Juodas siūlas iš po spintos šliaužė kėdės link, ant kurios buvo palikti virbalai ir nebaigta megzti kojinė.

Ir pamačiusi juodą madmuazelės Finar nugarą, besimalančias kojas, aulinukus su sagomis, Žozefina nesusilaikiusi prunkštelėjo, suvirpo ulbėdama ir dusdama po savo pūkine, jausdama, kad prisikėlė, kad sugrįžo iš toli, iš laimės rūko, stebuklų, Velykų prabangos.

Iš rusų kalbos vertė Andrius Šiuša

„Zvezda“, 1999, Nr. 4