Wolfgangas Borchertas (1921–1947) – poetas ir prozininkas, kurio pjesė „Ten, už durų“ tapo vienu svarbiausių tarpukario vokiečių literatūros dokumentų. W. Borchertas dažnai vadinamas „pasaulio sielvarto“ rašytoju. Čia vertėtų pacituoti Jurgį Kunčiną, kuriam, beje, sausio 13 d. būtų sukakę 72-eji: „Tuomet ir aš gyvenau Weltschmerzo laikotarpį. Į jį mane buvo įvaręs tas pats Wolfgangas Borchertas. Rašiau kursinį darbą iš vokiečių literatūros. „Asmeninės atsakomybės problema W. Borcherto pjesėje „Lauke, už durų“. Pjesė man patiko, Borcherto proza dar labiau – dabar suvokiu, kad tai buvo pasmerktojo myriop ekspresija. H. Böllis vadino jį savo „dvasios tėvu“, tiesa, jau po šio mirties. Borchertas mirė 1947 metų rudenį, man ėjo devintas mėnuo.“

W. Borchertą, kaip prozininką, ir atradau J. Kunčino dėka, kuomet studijų metais šalia būtinųjų skaitinių kaip pašėlęs skaičiau ne tik viską, ką parašęs J. Kunčinas, bet ir jo vertimus (taip pat ir W. Borcherto apsakymą „Naktį žiurkės juk miega“). Gyvenimas suklostė, kad į rankas pakliuvo W. Borcherto knyga su J. Kunčino proveniencijomis. Negalėjau susilaikyti neišvertęs bent kelių apsakymų; sudėtingesnėse vietose išties caksėjau liežuviu – galvodamas apie trumposios, galgi kiek eksperimentinės prozos, išverstos į lietuvių kalbą, skaitytojus. Vis dėlto caksėjimas – mažmožis, palyginus su unikalia W. Borcherto pasakojimo maniera ar jos niuansais.

Deividas Preišegalavičius

 

Nuotrauka iš Hamburgo miesto ir
universiteto bibliotekos archyvo (www.sub.uni-hamburg.de)

 

Vėlyva popietė

Tas namas buvo pilkšvos spalvos, ganėtinai aukštas ir neplatus. Ji stabtelėjo šalia ir tarė: taigi.

Jis nužvelgė ją. Veidai jau buvo nugrimzdę vėlyvoje popietėje. Jis matė tik išblukusį, ovalų skritulį. Tuomet ji ištarė: taip.

Tarsi sutrikęs žvangėjo jos raktų ryšulėlis. Jis juokėsi.

Tuomet jaunasis vyras tarė: na, štai ir Katarinos gatvė. Aš dėkoju jums.

Ji mestelėjo žvilgsnį savo bespalvės želė akimis pro masyvius akinių rėmus į šviesią dėmę, kuri turėjo būti jo veidas. Ne, atsakė ji, aš gyvenu čia. Tai nėra Katarinos gatvė. Aš gyvenu čia.

Raktų ryšulėlis tyliai juokėsi.

Jaunasis vyras nusistebėjo: tai ne Katarinos gatvė? Ne, ji sušnibždėjo. Na, tuomet ką aš čia veikiu, Dieve mano! Aš juk norėčiau būti Katarinos gatvėje. Jis ištarė tai labai garsiai.

Jos balsas tapo labai tylus: aš gyvenu čia. Štai šiame name. Ir ji pažvangino raktų ryšulėliu.

Tuomet jis suprato. Jis žingtelėjo arčiau išblyškusio, ovalaus skritulio. Ji nešioja akinius, o jos akys yra tarsi želė – tokios kvailos, tokios vandeningos – pamanė jis. Čia tu gyveni, – paklausė jis, ir pasilenkė jos link. Viena? Taip – – žinoma – – viena. Ji ištarė tai su nemažais pertrūkiais. Jos balsas suskambėjo taip naujai, kad net pati išsigando. Jos balsas taip neskambėjo per visus trisdešimt septynerius metus, – kuomet ji ištarė: aš turiu kambarėlį.

Jis ją paleido ir paklausė: o Katarinos gatvė? Ji yra štai čia, atsakė ji, o jos balsas vėl tapo beveik kitoks, nei buvo. Čia, antra į kairę. Antra į kairę, – tarė jis, ir apsisuko. Ūkanota popiete nuaidėjo tolstantis ačiū. Bet jis jau buvo toli. Tuomet jo žingsniai tarsi susmulkėjo į lašus, pranykstančius besidriekiančioje Katarinos gatvėje.

Ne, jis visgi atsigręžė. Pilkšva dėmė žvelgė į jį iš nugaros, tačiau lygiai taip pat tai galėjo būti namas. Namas buvo pilkšvas ir aukštas ir neplatus. Ta, su savo želinėmis akimis, pamanė jis. Jos buvo kaip želė ir už jos akinių atrodo ganėtinai kvailokai. Dieve mano, jai buvo mažiausiai keturiasdešimt.

Ir tuomet ji staiga taria: aš turiu kambarėlį. Jis nusiviepė vėlyvai popietei. Tuomet jis pasuko į Katarinos gatvę.

Ant pilkšvo, neplataus namo buvo pilkšva dėmė. Ji kvėpavo ir šnibždėjo priešais save: o aš maniau, kad jis kažko norėjo. Jis žvelgė į mane taip, lyg visai nenorėjo eiti į Katarinos gatvę. Ne, tačiau jis tikrai nieko nenorėjo.

Jos balsas tapo lygiai toks pat, kaip anksčiau. Toks, koks buvo jau trisdešimt septynerius metus. Nieko nesuprantančios plaukiojo jos blyškios akys už tvirtų akinių stiklų – į vieną, į kitą pusę. Lyg akvariume. Ne, jis nieko nenorėjo.

Tuomet ji užsklendė duris. O raktų ryšulėlis, jis juokėsi. Juokėsi tyliai. Visai tylutėliai.

Liūdnosios geranijos

Kuomet jie susipažino, buvo jau sutemę. Tuomet ji pasikvietė jį į namus ir jis atėjo. Ji aprodė jam savo butą, staltieses ir lovos užtiesalus, taip pat ir lėkštes bei šakutes. Tačiau kuomet jie pirmąsyk dienos šviesoje atsisėdo vienas priešais kitą, jis pamatė jos nosį.

Nosis atrodo lyg būtų prisiūta, pamanė jis. Ir visai neatrodo kaip visos kitos nosys. Veikiau koks sodo vaisius. Dėl Dievo meilės, pagalvojo, o dar tos šnervės! Jos visai nesimetriškos. Viena su kita – jokios harmonijos. Viena siaura ir ovali. Tačiau kita žioji tarsi bedugnė. Tamsi, apvali ir slėpininga. Jis pasičiupo nosinę ir nusišluostė kaktą.

Dabar taip karšta, netiesa? – pradėjo ji.
O taip, tarė jis ir pažvelgė į jos nosį. Ji turėtų būti prisiūta, pagalvojo dar kartą. Veide ji tokia svetima. Ir jos atspalvis visiškai kitoks nei likusios odos. Gerokai intensyvesnis. O nosies šnervės išties atrodo neharmoningos. Arba, toptelėjo jam, tai naujoviška harmonijos rūšis nelyg kaip Picasso.

Taip, pradėjo jis, ar jūs nemanote, kad Picasso yra teisingame kelyje?

Kas toks? – paklausė ji, Pi – ca – –?

Na, tuomet galbūt ne, jis atsiduso ir staiga tarė be jokio ryšio su praėjusiu sakiniu: ar jūs buvote patekusi į eismo įvykį?

Čia dabar? – nusistebėjo ji.

Na, nes, pratarė jis beviltiškai.

Ak, suprantu, klausiate dėl nosies?

Taip, dėl jos.

Ne, ji visuomet tokia buvo. Ji tai ištarė kantriai: ji visuomet tokia buvo.

Po šimts perkūnų! – kone jam išsprūdo. Tačiau jis teištarė: ak, iš tiesų?

Visgi esu nepaprastai harmoningas žmogus, sukuždėjo ji. O simetriją tiesiog dievinu. Pažvelkite į abi mano geranijas ant palangės. Kairėje stovi viena ir dešinėje taipogi viena. Visiškai simetriškai. Ne, patikėkite manimi, viduje aš visiškai kitokia. Visiškai kitokia.

Tuo metu ji padėjo savo ranką jam ant kelio ir jis pajautė jos pasibaisėtinai nuoširdų, kiaurai veriantį pakaušį – žvilgsnį.

Aš visiškai esu už santuoką, už gyvenimą kartu, – ji ištarė tyliai ir truputį susigėdusi.

Dėl simetrijos? – išsprūdo jam.

Harmonijos, ji pataisė jį maloniai, – dėl harmonijos.

Žinoma, jis pratarė, – dėl harmonijos.

Jis atsistojo.

O, nejau jūs išeinate?

Taip, aš – taip.

Ji palydėjo jį iki durų.

Viduje aš išties kitokia, – ji darsyk pradėjo.

Nejaugi, pagalvojo jis, tačiau tavo nosis akiplėšiška.

Prisiūtas akiplėšiškumas. Ir garsiai pratarė: viduje jūs esate tarsi geranijos, jūs tai norite pasakyti. Visiškai simetriška, tiesa?

Tuomet jis nesidairydamas nusileido laiptais.

Ji stovėjo prie lango ir žvelgė į jį, nueinantį.

Tuomet ji dar išvydo, kaip jis apačioje sustojo ir nosine nusišluostė kaktą. Kartą, kitą. Ir tuomet dar kartą. Tačiau ji nepamatė, kaip jis su palengvėjimu nusiviepė. Ji to neišvydo, nes jos akys buvo sklidinos vandens. O geranijos, jos buvo nemažiau liūdnos. Bent jau skleidė tokį kvapą.

Vyšnios

Netoliese skimbtelėjo stiklinis indas. Dabar jis valgo vyšnias, kurios skirtos man, pagalvojo jis. Negana to, aš karščiuoju. Ji specialiai pastatė vyšnias prie lango, kad jos atvėstų. Dabar jis išmetė stiklinį indą. O aš karščiuoju.

Ligonis atsistojo. Jis pasistūmėjo išilgai sienos. Tuomet pro duris išvydo savo tėvą, sėdintį ant žemės. Visa jo ranka buvo aptekusi vyšnių sultimis.

Visur pilna vyšnių, pagalvojo ligonis, visur pilna vyšnių. Turėčiau jas valgyti. Juk aš tas, kuris karščiuoja. O jo visa ranka vyšniuota. Jos buvo, aišku, jau maloniai atvėsusios. Ji specialiai jas pastatė prie lango, skirtas man nuo karščio. O jis dabar suvalgys visas mano vyšnias. Dabar jis sėdi ant žemės jų pilnomis rankomis. O aš karščiuoju. O jam ant rankų vėsių vyšnių sultys. Nuostabiųjų, vėsių vyšnių sultys. Jos buvo tikrai visai vėsios. Jos juk specialiai stovėjo priešais langą. Nuo karščiavimo.

Jis pasirėmė į durų rankeną. Kuomet ji sugirgždėjo, jis pamatė tėvą.

Jaunuoli, tu privalėtum būti lovoje. Karščiuojantis, jaunuoli. Turėtum tučtuojau gultis į lovą.

Visur pilna vyšnių, – sušnibždėjo ligonis. Jis pažvelgė į rankas. Visur pilna vyšnių.

Privalai tuojau pat į lovą, jaunuoli. Tėvas pamėgino atsistoti ir perkreipė veidą. Nuo jo rankos lašėjo.

Visur vyšnios, sušnibždėjo ligonis. Visur manosios vyšnios. Ar jos buvo vėsios? – paklausė jis garsiai. Taip? Jos juk jau tikrai buvo atvėsusios, ar ne? Ji juk specialiai vyšnias pastatė prie lango, kad jos visiškai atvėstų. Kad jos visiškai atvėstų.

Tėvas jį iš apačios bejėgiškai nužvelgė. Jis šiek tiek nusišypsojo. Aš jau nebeatsikelsiu, jis nusišypsojo ir perkreipė veidą. Tai yra pernelyg kvaila, aš jau tiesiogine to žodžio prasme nebepakilsiu.

Ligonis laikėsi už durų. Jos tyliai jam svyruojant judėjo į vieną, į kitą pusę. Ar jos jau buvo atvėsusios? – sušnibždėjo jis, – taip?

Aš, kaip ir minėjau, buvau parkritęs, – tarė tėvas. Tačiau tai, ko gero, nuo išgąsčio. Esu visiškai raišas, nusišypsojo jis. Tai, ko gero, nuo išgąsčio. Netrukus praeis. Tuomet aš tave nuvesiu į lovą. Privalai greitai gultis į lovą.

Ligonis pažvelgė į rankas.

Ak, tai nėra taip jau blogai. Tik menkas įpjovimas. Greitai praeis. Tai nuo stiklinio indo, linktelėjo tėvas. Jis pažvelgė aukštyn ir perkreipė veidą. Tikiuosi ji manęs nekeikia. Ji taip mėgo šį indą. Dabar štai aš jį sudaužiau. Lyg tyčia tą indą, kurį ji taip mėgo. Aš norėjau jį išplauti ir tuomet paslydau. Aš tik norėjau jį truputėlį praskalauti ir vidun suberti tavo vyšnias. Lovoje iš stiklinės nepatogu gerti. Tai aš dar žinau. Iš jos lovoje gerti blogai.

Ligonis pažvelgė į ranką. Vyšnios, sušnibždėjo jis, – mano vyšnios?

Tėvas pamėgino dar kartą atsikelti. Tuoj tau jas atnešiu, – tarė jis. Tuojau, jaunuoli. Greitai gulkis į lovą, karščiuoji. Aš tuoj tau jas atnešiu. Jos vis dar ant palangės, kad maloniai atvėstų. Tuoj tau jas atnešiu.

Ligonis atsispyrė nuo sienos – į savo lovos pusę. Kuomet tėvas atėjo su vyšniomis – jis galvą buvo pakišęs po antklode.

Iš vokiečių kalbos vertė Deividas Preišegalavičius