Alfonsas Nyka-Niliūnas

(1919 07 15 – 2015 01 20)

DIENORAŠČIO FRAGMENTAI

1938
Nemeikščiai
Antradienis / Birželio 14

Vakar grįžau iš Kauno. Autobusas smarkiai vėlavo, ir Utenoje buvau tik 15 minučių prieš vidurnaktį. Namo ėjau pėsčias (nes nebuvau pranešęs, kad atvažiuoju). Ėjau lėtai, sustodamas, įsiklausydamas, mėgaudamasis. Prie tiltelio per griovį, kuris skiria mūsų karalystę nuo kaimyno, mane sutiko katė ir nepapras­tai greitais judesiais trindamasi aplink kojas bėgo iš paskos. Kieme nykiai švokštė liepos ir tamsūs langai sekė mano judesius. Nenorėdamas nieko žadinti atsargiai išėmiau dešinėje durų pusėje esantį langelį (kaip aš jau nežinia kiek kartų esu daręs), įkišau ranką į vidų ir atsklendžiau geležinę velkę. Bet sesuo vis tiek išgirdo ir paklausė, kas ten. Pasakiau, kad tai aš, ir staiga viskas pasikeitė: sužibo langai, dingo nakties statika ir dar kartą prasidėjo iškilminga grįžimo šventė, verta viso gyvenimo.

 

Džojos Barysaitės nuotrauka

 

1946
Sausio 18

Medžiai. Nemeikščiuose visi mano medžiai buvo skirtingi kaip žmonės. Jie buvo kitoki skirtingais metų laikais, kitoki rytą, kitoki vidudienį; kitoki paprastomis dienomis, kitoki šventadieniais. Vienaip šlamėjo liepos, kitaip ūžė beržai, dar kitaip švokštė eglės. Vienaip pavasarį, kitaip vasarą, rudenį ir žiemą. Aš juos visus atpažindavau, atskirdavau kiekvieno balsą audringų rudenio naktų orkestre: pradėdavo obelys, vyšnios ir kiti smulkesnieji medžiai; netrukus įsijungdavo žaibo sužalotas kaštanas ir plonabalsės liepos (protarpiais atrodydavo lyg girdėtum prislopintą kikenimą); ir tik tada viską nustelbdavo didžiojo Vaškelio beržo būgnai.
Taip aš ilgą laiką gyvenau su jais metų laikų keitimosi ritme, garsų ir spalvų orgijoje, ir tai buvo mano amžinybės pradžia.

 

Iš kairės: Ona, Stasys, Alfonsas ir Adolfas Čipkai. Nemeikščiai

 

1959
Balandžio 12

Mintyse analizuodamas savo vaikystės reminiscencijas, randu, kad pirmiausias aiškiai sąmoningas mano noras buvo prieiti prie lango ir pasižiūrėti į veidrodį. Kartu tai buvo pirmas dimensijų, nuotolių bei judėjimo mechanikos dėsnių suvokimo rezultatas. Po to, gulėdamas lopšyje arba lovoje, jau ištisas dienas svajodavau, kaip čia pasiekus duris ir perlipus per slenkstį, kuris man tuomet atrodė nelyginant koks Cerberis prie Hado karalystės vartų, rūsčiai ir negailestingai tikrinąs kiekvieną norintį įeiti arba išeiti. Vėliau, išsivadavęs iš slenksčio ir durų nelaisvės, labiausiai norėjau išmokti skraidyti arba pasidaryti toks mažas, kad galėčiau pasislėpti pelės urve, kaip pasakos nykštukas; netekti svorio arba tapti nematomas. Iš čia mano ilgus metus trukusi svajonė pasidaryti cirko akrobatu ir prilygti savo tuometiniams herojams „die drei Codonas". Cirkas man ir po šiai dienai tebeturi kažkokios mistinės traukos ir žavesio.

 

Rankraštis. Tiubingenas, 1946

 

1957
Lapkričio 12

Po visais lieptais ir tiltais, kokius tik galiu prisiminti iš vaikystės, visuomet būdavo daug žuvų, tyliai ir paslaptingai plaukiojančių gelmėje. Ypač daug jų būdavo sekmadienio vidudienį, per pačias mišias, kaip tik tuo metu, kada visi melsdavosi vargonų ūžime skendinčioje bažnyčioje ir kada vaikščioti vienam po laukus buvo mirtina nuodėmė. Staiga suskambusių varpų ritmu pro didžiąsias duris plūstančiai procesijai su vėliavomis ir liktoriais užliejus šventorių, nežinia iš kur suplaukdavo didžiuliai kuojų būriai, jog net vanduo pabaldavo nuo jų žvynų spindėjimo. Aš atsiguldavau ant liepto ir ilgai žiūrėdavau į jas. Po to, medžioklės instinkto gundomas, imdavau galvoti, kaip čia dabar jas sugavus. Tąsyk jos, lyg skaitydamos mano plėšrias mintis, iškildavo į patį paviršių ir žiūrėdavo tiesiai į akis, tarsi viliodamos į gelmę. Mistiškos baimės apimtas, atsikeldavau nuo liepto ir, plėšrios vasaros vidudienio gamtos vejamas, bėgdavau namo. Sustodavau tik ant kalno, iš kur jau matėsi visą laiką manimi susirūpinusio namo durys ir mėlynos langinės. Čia nebesant ko bijoti, atsisėsdavau ant baltais dobiliukais apaugusios ežios, tarp aukštų bąlančių rugių sienų, ir galvodavau, kad dabar ant liepto, mano vietoje, sėdi kojas į vandenį nuleidęs Didysis Panas ir raudonomis lūpomis juokiasi iš manęs.

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Dienoraščio fragmentai. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.

 

A. Nykos-Niliūno eilėraščio „Eldorado“ rankraštis

 

Nuotraukos iš A. Nykos-Niliūno archyvo, saugomo Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Iki kovo 1 d. muziejuje veiks A. Nykai-Niliūnui skirta paroda „Laisvė būti savimi", kurią parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė, apipavidalino Inga Zamulskienė. Muziejaus svetainėje „Literatūrinė Lietuva" eksponuojama A. Nykai-Niliūnui skirta virtualioji paroda. Ją galima peržiūrėti adresu:
maironiomuziejus.lt/lt/parodos/alfonsui-nykai-niliunui-95-475

 

Sėdi – monsinjoras K. Vasiliauskas, A. Nyka-Niliūnas, stovi – K. Almenas ir S. Čipkus. Vilnius. 1998 m.