Bušido kovose yra toks skausmingas veiksmas – smaugimas – ir iš jo paprastai išsisukti nebeįmanoma.

Sausio 24 d. SRTRF paskelbtas kultūrinių leidinių finansavimas 2018-aisiais metais tam veiksmui praktiškai prilygsta: http://www.srtfondas.lt/2018-metu-konkurso-rezultatai.

Trumpai tariant, „Literatūra ir menas“ 2018-iesiems iš SRTRF gavo 14 000 Eur mažiau nei 2017-aisiais. Vadinasi, redakcijos raktus drąsiai galima mesti nuo tilto į Nerį ir nueiti neatsisukant. 71-erius metus vienintelis be pertraukos Lietuvoje ėjęs leidinys nustotų egzistavęs. SRTRF būtent tokį kelią mums, regis, siūlo rinktis. O gal subtiliai siūlo redaktoriui parduoti inkstą?.. Be abejo, tai nejuokinga.

 

 

Būtų galima regzti sąmokslo teorijas, įžvelgti kerštą, meilę ar nemeilę už tam tikras publikacijas, poziciją... To vis dėlto negaliu atmesti. Esama čia politinio aspekto. Buvome ir būsime nepatogūs. Manau, fondas (ekspertai, taryba etc.) vėl eilinį kartą tiesiog parodė savo nekompetenciją, situacijos nesuvokimą, absoliutų nesiorentavimą kaip leidžiami leidiniai etc. Apie tą patį iš esmės kalbame kiekvienais metais. Pozityvaus poslinkio nėra ir, matau, nebus. Toks skirtas finansavimas mums yra aiškus ženklas, kad iki šiol visa litmenio komanda dirbo beviltiškai, redaktorius yra negabus... Ačiū. Nesiimsiu raudoti apie kultūros finansavimo svarbą ir kitas banalybes. Faktas yra tas, kad toks litmenis, koks buvo (o darėme ir iš savęs išspaudėme viską, kas įmanoma, iki dugno, – drąsiai tai galiu pasakyti), būti nebegalės. SAVAIT­RAŠTIS turės virsti KAŽKUO. Skrajute? Mėnraščiu? Dvisavaitiniu? Kitaip tariant – trauktis... Visoje šioje makabriškoje ir demoralizuojančioje situacijoje SRTRF visų pirma apgavo ne ką kitą, o mūsų prenumeratorius, skaitytojus. Ką mums sakyti platintojams, Lietuvos paštui, su kuriais pasirašytos sutartys 2018-iesiems? Be abejo, SRTRF nusispjaut, kaip buvo nusispjaut ir iki šiol. Tai cinizmas. Tiesa sakant, niekad nesupratau nei šio fondo sprendimų, nei komunikavimo principų. Kasmet rezultatų laukiame kaip burtų. Tikrai seniai laikas jį reformuoti, visos ribos seniai peržengtos. Jis apaugęs neaiškiomis interesų grupėmis... Kyla daug klausimų. Tokiais sprendimais apspjaunamas visas ligšiolinis mūsų darbas, įdirbis ir dar patrinama kulnu.

Ar tikitės, kad ir toliau už grašius generuosime kokybišką kultūrą? Aš, kaip redaktorius, negaliu leisti žeminti autorių, jų darbo, juolab redakcijos žmonių, o plačiau žiūrint – ir viso kultūrinio lauko. Mes ne skudurai, į kuriuos valomos kojos.

Pasiliekame teisę būti visiškai neprognozuojami... Labai abejoju, ar fondas, ekspertai pateiktų sprendimų argumentus, motyvus... Ką veikė ekspertai? Gal nemoka skaityti?

Čia kalbu tiktai apie „Literatūros ir meno“ situaciją. Nebūtų korektiška komentuoti kitų kultūrinių leidinių finansavimo. Nors galėčiau. Pasakysiu tik vieną faktą tiems, kas metai po metų vis aiškindavo, kad litmenis visada buvo gausiausiai finansuojamas. Palyginus gaunamą finansavimą vienam spaudos lankui visad buvome vienas menkiausiai finansuojamų leidinių... („Literatūra ir menas“ per metus išleidžia apie 47 numerius, ne 11 ar 12.)

Kad ši mano kalba nebūtų visiškai abstrakti, pateiksiu ir šiek tiek skaičių, nors esu įsitikinęs, kad argumentų kalba jau seniai nebeveikia: keleri metai rašyti raštai skersai ir išilgai, posėdžiauta, diskutuota, protestuota, kastas sniegas... Taigi pastarųjų trejų metų finansavimas tik mažėjo (apie infliaciją etc. jau nekalbame):

2016 m.
Iš SRTRF: 72 000 Eur
Iš LKT (Lietuvos kultūros taryba): 9775 Eur
Iš viso: 81775 Eur

2017 m.
Iš SRTRF: 72 000 Eur
Iš LKT:7500 Eur
Iš viso: 79 500 Eur

2018 m.
Iš SRTRF: 58 000 Eur
Iš LKT: 8000 Eur
Iš Kultūros ministerijos: 5185 Eur
Iš viso: 71 185 Eur

Šie skaičiai demoralizuoja, žemina. Be abejo, gerbiami valdantieji, kultūra yra prioritetas. Mes tuo niekad neabejojome. Tad Lietuvos šimtmetį pasitinkame ir švenčiame šitaip, tuščiais lapais, košiami skersvėjo, švarūs... Esame priversti. Taip išreiškiame savo stiprų susirūpinimą dėl esamos padėties ir raginame LR Prezidentūrą, LR Vyriausybę, LR Seimą imtis neatidėliotinų priemonių.

P. S. Kaip redaktorius, rimtai svarstau galimybę atsistatydinti. Paaiškinkite, kodėl turėčiau neemig­ruoti?