1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina jūsų lūkesčius?

Yra toksai tipažas – kultūrinis bambeklis. Tiesą sakant, apie jį galvoju jau kurį laiką, su malonumu skaitydamas šią Jūsų anketą, kuri klausimų formuluotėmis (nors klausimai ir keičiasi) labai skatina jo atsiskleidimą. Vienas įdomiausių šio kultūrinio bambeklio bruožų – bet kokie svarstymai apie kultūrą kažkodėl suvedami į nepasitenkinimą valdžia ir televizija. Nors nei viena, nei kita nėra gyvybiškai svarbios kultūrai, ir apskritai geriausia, kai visi šie trys dalykai egzistuoja kas sau. Tačiau vos tik kultūriniam bambekliui užduodamas klausimas: „Ko pasigendate?", jis, žinoma, atsako: valdžia nieko neduoda, televizija nieko nerodo. O kai tuoj paklausite: „Kas jus sukrėtė?", atsakymas bus: „Niekas, nes valdžia nieko nedavė, o televizija nieko neparodė." Ir taip toliau. Iš pradžių maniau, kad toks tipažas yra visiems žinomų praėjusių laikų palikimas, bet dabar labiau linkęs manyti, kad toks žmogus tiesiog nesidomi menu (net jei yra menininkas) ir neturi jokių lūkesčių, todėl, užkluptas klausimo apie meną, kalba iš tikrųjų tik apie tai, kas jam kasdien rūpi – valdžia ir televizija.

Tad į klausimą apie meno lūkesčius ir nepasitenkinimą iš pradžių norėjau atsakyti, prieštaraudamas tam kultūriniam bambekliui: nekeliu jokių reikalavimų ir pasitenkinu tuo, kas yra. Supratau, kad tai būtų ne prieštaravimas jam, o pritarimas. Nekeldamas reikalavimų ir pasitenkindamas tuo, kas yra, vis dėlto pastebėsiu, kad apsidžiaugčiau, jeigu:

1) menas sulauktų daugiau kritikos ir būtų pasiruošęs ją priimti. Profesionalių kritikų, konkrečios meno srities specialistų Lietuvoje netrūksta, tačiau būtų smagu sulaukti daugiau subjektyvios, įžūlios, nepadorios, bet tuo pačiu rafinuotos, eruditiškos meno kritikos, nuo kurios kūrėjai alptų ir drebėtų;

2) menininkai nebijotų demonstruoti daugiau ambicijų ir užmojų. Šios ambicijos ir užmojo etalonu literatūroje man lieka Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris", o galvodamas apie pastarąjį metą literatūroje, galiu išskirti vos kelias pavardes –­ epiškąjį Petrą Dirgėlą, lalagiškąjį Andrių Jakučiūną ar silvareriškąją Kristiną Sabaliauskaitę.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

2014-ieji tikrai buvo Vito Luckaus metai. Paroda „Siūlau naują pasaulį" man ir dabar stovi prieš akis. Po jos ėmiau sekti viską apie man iki tol nežinotą V. Luckų – įvairias publikacijas (nuo kultūrinės spaudos iki žurnalo „Legendos"), pasisakymus. Išskirčiau Giedrės Žickytės dokumentinį filmą „Meistras ir Tatjana" ir, aišku, Margaritos Matulytės kartu su Tatjana Luckiene-Aldag parengtą dviejų dalių knygą-nuotraukų albumą ir kritikos bei atsiminimų tomą. Menkai išmanau Lietuvos fotografiją, gal dėl to Luckus taip lengvai sugriovė visą iki tol buvusią fotografijos pasaulio tvarką.

Kaip pastarųjų metų kultūros reiškinį išskirčiau du literatūrinės kritikos autorius – minėtąjį A. Jakučiūną ir Virginiją Cibarauskę. Jie tikrai jau pildo tą mano „lūkestį" skaityti gerą kritiką, o iš įvairių viešų pavirkavimų ir pasiplūdimų atrodo, kad vienas kitas rašinėtojas po jų tekstų greičiausiai jau buvo nualpęs. Tikiuosi, kad sulauksime tokios kritikos, kuri nemigą įvarys visiems menininkams. Ir „Kultūros naktis" tada įgaus visai kitą prasmę.

Apskritai kiekvienais metais ką nors įsidedi į savo atminties lentyną. Praėjusiais metais į ją tikrai įsidėjau Richardo Linklaterio „Vaikystę" (kuri parodė, kokia svarbi mūsų gyvenime yra banalybė), Vaivos Rykštaitės romaną „Kostiumų drama" (tai lengvas chuliganizmas, sulaukęs per mažai dėmesio) ar Philipo Rotho romaną „The Dying Animal" (kurį tik pernai aptikau). O dabar laukiu naujo Undinės Radzevičiūtės kūrinio (nes ištraukos jau pasirodė).

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Štai ir vėl žadinate kultūrinį bambeklį. Turbūt jis ir dejuoja. Sunku man ką nors komentuoti, nes savo kasdienybėje su tomis dejonėmis nesusiduriu. Gal tai inertiška tradicija, kultūrinio bambeklio savasties dalis, be kurios būtų tuščia ir nejauku? Tikrai sutinku, kad kultūros įvykių įvairiais pavidalais (bent Vilniuje) vyksta labai daug, neįmanoma visur spėti, o tų įvykių organizatoriai turi labai pasistengti, kad pritrauktų dėmesį. Tad gal ir girdime ne dejones, o garsų kvėpavimą uždusus lenktyniaujant su kitais?

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?
Valstybinė parama yra nei malonė, nei bausmė, o tik galimybė, kuria, jei nori, pasinaudok, o jei turi geresnių variantų –­ pamiršk. Kol kas daug kultūros sričių ir menininkų neranda tų kitų variantų ir todėl gyvena iš biudžetinės paramos. Tokia susiklosčiusi padėtis turi tiek daug priežasčių, jog nurodyti vieną, kaip kaltininkę, būtų tiesiog kvaila.

Aišku, kad tos paramos (ar atrankos jai) kriterijai dažnai yra neaiškūs, skirstymo mechanizmas nepakankamai skaidrus, reikalavimai perdėm biurokratizuoti. Bet patys kultūros žmonės ar jų organizacijų atstovai ir kuria šią paramos sis­temą. Kita vertus, jei jau menininkas siekia gauti paramą iš valstybinių institucijų (o tai nėra savaime suprantamas dalykas), jis turi priimti nustatytas žaidimo taisykles (pvz., atlikti tai, ką yra įsipareigojęs). Dar daugiau – turi suprasti, kad valstybė remia tai, kas atitiks jos nustatytus tikslus. Ar tai yra kontrolė? Cenzūra? Ar dar koks kitas baisus manipuliavimo instrumentas? Ne. Tai yra politikos įgyvendinimas, kam ir skiriami pinigai. Jeigu tokia politika nepriimtina, į politikos formuotojų pareigas reikia rinkti kitus žmones arba nelįsti į jos veikimo lauką.

Apskritai visi tie „kultūros ir valstybinių institucijų santykiai" kuria klaidingus įsitikinimus (iš abiejų pusių), kad menininkai ir menas gali išgyventi tik valstybės remiami. Bet menininkai nėra parazitai, gyvenantys tik valstybinio šiltnamio sąlygomis. Man visai nesunku įsivaizduoti tokią realybę, kurioje valstybės paramos kultūrai visai nebūtų. Patekę į ją, manau, visi nustebtume – nes ir menininkai, ir jų darbai, ir (net!) kultūrinė spauda gyvuotų kaip gyvavę. Gal vertėtų apie tai bent pasvarstyti?

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Kultūrinis bambeklis turi ir dar vieną bruožą – jis tvirtina, kad kultūra (ar atskira meno sritis) žlunga, o paskutinei „tikros kultūros" kartai, žinoma, atstovauja jis pats. Paskui – viskas tik blogyn. Bet nuojauta man sako, kad Lietuvos kultūra ir toliau tikrai plėtosis, pateiks didžių kūrinių ir, aišku, kur kas daugiau šlamšto, nes jokio kito jos gyvenimo kelio neįmanoma ir įsivaizduoti. Vienintelė sąlyga: kad tik mes toliau daugintumėmės ir liktų, kam tą kultūrą kurti ir suprasti.