Antroji rugpjūčio pusė, Maskvoje karšta. Kaip senuose tarybiniuose filmuose specialios mašinos tebelaisto gatves (o centre net medžius, apipiltus drožlėmis). Galbūt meras Sergejus Sobianinas ruošiasi rinkimams rugsėjo 9-ąją? Ne, taip visuomet buvo. Maskvoje daug brangių automobilių – net aš, troleibusinė vilnietė, tai pastebiu, prospektais jos švilpia trimis juostomis pirmyn ir atgal sukeldamos galvoje pratisą dūzgesį. Požeminėse perėjose reta muzikantų, jie dažniau renkasi užuovėjas metropolitene (vienas važiavimas su trigubu bilietu „Trojka“ kainuoja 40 centų). Meras žada po visą megapolį pribarstyti parkelių, kad medžiai gertų tą blogą anglį, bet rusų pensininkai vis tiek karpo ausimis nepatenkinti – mat nenori ištisai sėdėti ant suoliukų, galbūt eitų dirbti, bet ir ankstyvos, dar stalininės pensijos neatsisakytų. Visas transportas pensininkams mieste nemokamas! Mano studijų draugė Nataša, kultūros darbuotoja, nuo 55-erių gauna savo 240 eurų, deda valdžią į šuns dienas ir... sėdi namie. Klausiu, kodėl tuomet neina į mitingus, atsako: „Bijau, juk būtent silpnus susemia.“ Kad ir kaip myliu tą paslaptingą rusų sielą, konstatuoju, jie – totalūs tinginiai, oblomovai, tebekariaujantys virtuvėse (na, iki tam tikros karštos dienelės), neauginantys gėlių prie namų, atiduodantys sušluoti nuorūkas kantriems uzbekams. Štai radijas perduoda žinią apie estrados dainininko Josifo Kobzono mirtį: „Matai, kokia mūsų tauta, tris dienas visi kanalai užkimšti šito mafijozo dainomis!“ – „Na, tai jis jūsų Sinatra. Nesijaudink taip, pas mus irgi būna panašiai.“ – „Betgi mūsiškis tris geras dainas teturėjo!“

Bet jeigu pradėčiau nuo pradžios, tai iš Šeremetjevo oro uosto su kita, klasės drauge Asta, taip sakant, ne sėdinčia namie, o sėkmingai dirbančia pačiame Maskvos centre, atšvilpiame į tą centrą su taksistu-ralistu per šaligatvius ir pasisiūbuodamos už 25 eurus per 20 minučių – Asta sako, kad buvo galima kokį tūkstantį rublių ir nusiderėti, bet džiaugiamės likusios gyvos. (Beje, jau keliaudama atgal naktiniu „Ecolines“ autobusu aptikau firmos aritmetikoje nelygybę: bilietas iš Vilniaus į Maskvą yra gerokai brangesnis nei iš Maskvos į Vilnių. Be to, visi ir šiapus, ir anapus stebisi, kad šio maršruto traukinys numarintas – gal naujasis mūsų prezidentas jį vėl pastatys ant bėgių?..)

Paminklas J. Brodskiui. Autorės nuotrauka

Einu į artimiausią Naujojo Arbato maisto parduotuvę „Perekriostok“. Labai norėjau „Borodino“ duonos – pusė kepalo kainuoja 40 centų, 220 g varškės – euras, šviežia didelė menkė – 3 eurai, bananai, kaip ir pas mus dabar, pigiau grybo, firminis šokoladas „Babajevskij“ – euras, brangiausi ledai – 1,2 euro. Žuvies pardavėja buvo netiksliai suskaičiavusi kainą – kasininkė tai pastebėjo, pasikvietė šalia stypsojusius uzbekiukus, šie nukūrė pas žuvininkę ir greit parlėkė atgal su mažesne kaina. Vėliau pamačiau, kad tokių pagalbininkų, turbūt įdarbintų už nedidelį atlyginimą, sukiojasi visur – gal dar nuo futbolo čempionato?

Žinoma, Arbate užeinu pasigėrėti į gigantiškąjį „Dom knigi“ – kavinės šito ploto dar neokupavo, užtat vaikštinėdama nuolat girdžiu transliuojamą kažkokią medicininę laidą. Išsiaiškinu, kad galinėje salėje vyksta paskaita apie naują tepalą žaizdoms. Gal ji ir reklaminė, bet drauge supermokslinė, su nuklydimais į tolimą karų istoriją. O knygos tokios pat brangios kaip ir pas mus, einant per sales stabdo salelės, kuriose suguldyti įvairių formatų rusų klasikai, gali pirkti foliantą, gali ir lengvutę plonais viršeliais.

Neobarokinis gastronomas „Jelisejevskij“ kelia tokį patį efektą, kaip ir prieš šimtą metų, – turi nuolat kelti akis nuo nuostabiai išdėlioto maisto į dar nuostabesnes sienas, lubas, kolonas. Atrodo, nuodėmė būtų čionai, šiame įstabiame natiurmorte, ką nors ranka išsigriebti ir nusipirkti. Pirklys Jelisejevas akivaizdžiai buvo filosofas.

Parduotuves tikrai lankiau mažiau nei muziejus ir muziejukus. Į didžiuosius dailės galiojo spaudos pažymėjimas, o memorialiniuose pagarbos spaudai nesulaukiau. Be to, jų darbo laikas buvo tiesiog niekšiškas – M. Bulgakovo buto durys atsidaro per pietus, todėl teko pačiupinėti tik kieme stypsančių herojų bronzines galūnes. Šiaip jau tie visi butai gyvena gana vargingai – lankytojų nedaug, bet – sic! – kiekviename iš jų radau snūduriuojantį žmogų su uniforma (nesu tikra, kokia tai policija). „Mes tiesiog palaikome tvarką“, – pasakė man viena teta su antpečiais. Tokią pat tetą sutikau vėliau ir teatre, į kurį pirmąkart gyvenime patekau pro cypsinčias saugos duris.

Gyviausią įspūdį sukėlė Maksimo Gorkio ištaiginga buveinė (gyv. 1932–1936), į kurią Stalino jis buvo atviliotas iš Kaprio. Architekto Fiodoro Šechtelio rusiškas modernas – masyvus, irealus: išsirietę marmuro laiptai (rašytojas nenorėjo jais naudotis), vitražai, lipdiniai su orchidėjomis ir vėžliais, į observatoriją panaši namų koplyčia, miegamasis „balerinai, o ne darbininkui“, biblio­teka, rytietiška dramblio kaulo kolekcija ir ore tebetvyranti keista sūnaus Maksimo mirtis.

Manau, rusams visokius memorialus atstoja gausybė paminklų, kuriuos jie iki šiol stato spėriai, automatiškai, be lietuviškų aistrų. Bronzinės figūros tokių gabaritų ir linijų, kad atrodo nulietos tiesiog iš cemento. Brežnevinis stilius nesiskiria nuo chruščiovinio, gorbačiovinis – nuo putiniško, o šis – nuo carinio. Josifas Brodskis, tiesa, pasviręs, plaikstomas vėjų ir minčių, bet iš esmės nukrėstas iš to paties molio ir didaktikos – šalia jo stovi abejingai nusisukusių piliečių sienelė. Kuklesnių dydžių skulptūra – Puškinas su žmona, bardas Okudžava, aktoriaus Leonovo Recidyvistas, 17 metrų Rusios krikštytojas kunigaikštis Vladimiras, bulgakoviški Begemotas ir Volandas, Kalašnikovas su savo kalašnikovu, Petras I Maskvos upėje – irgi išgraužti mielojo socrealizmo ir imperinės bekompleksės savijautos. Kita vertus, kam tie paminklai statomi – ne elitui juk, o masėms, kurios irgi turi teisę eidamos gatve pamatyti savo mylimus ir atpažįstamus herojus, nužengusius, pavyzdžiui, iš filmų. Kokį kino herojų mes išsirinktume? Tai va. O rusai – prašau, zaprosto.

Maskvos naujiena – tuose senuosiuose Liaudies ūkio pasiekimų parodos plotuose su tebešvirkščiančiu „Draugystės“ fontanu ir auksine lietuvaite ratelyje, ne taip kaip Barselonoje, o toli nuo jūrų marių, sukonst­ruotas akvariumas (11 eurų). Kai virš tavo galvos oriai praplaukia orka ar ryklys, pasijunti žmogumi, veikiausiai išėjusiu iš tos pačios skylutės pilve.

Na, ir pagaliau teatras, sezono pradžia, Mindaugo Karbauskio režisuotas Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“. Maskvos akademinis V. Majakovskio dramos teatras, kuriam nuo 2011-ųjų vadovauja M. Karbauskis, turi du adresus – „Išvarymas“ (premjera 2017 m.) rodomas teatro filiale, Sretenkos rajone, kuris kaip ir pagrindinė scena yra senamiestyje. Cokolinio aukšto fojė iškart akį patraukia stiklinės vitrinos su lėlytėmis – trupė in corpore su identiškai išpaišytais veidukais! Pati salė žemalubė, su kėdėmis, kurias gali dėlioti ir taip, ir anaip. Aptarnaujantis personalas judrus, paslaugus, tikslus – intuityviai junti, kad teatras dirba kaip laikrodis. Po spektaklio daugiausia jauni žiūrovai plojo, na, dvigubai ilgiau nei mūsų šykštuoliai. Bufetas su dviem puodeliais kavos ir vienu vyšnių pyragėliu atsiėjo 11 eurų. Bilietai čia irgi nepigūs – 10–40 eurų, o J. Vachtangovo teatre – net 40–80 eurų.

Po Oskaro Koršunovo spektaklio „Išvarymas“ 2012 m. LNDT mūsų kritikai pusę recenzijos skyrė pjesei, kitą pusę – režisūrai. Valdas Gedgaudas rašė: „Ir susitvarkė, ir padarė taip, kad sunku ir įsivaizduoti, kaip bebūtų galima padaryti geriau. Režisūros „siūlė“ spektaklyje raumeninga, gyvybinga, veržli, laisvai pulsuojanti, drąsi, plačios amplitudės, audrota, skatinanti ir provokuojanti žiūrėjimo godulį...“ Rusų kritikai, iš esmės gerai įvertinę spektaklį šiuolaikine tema, neišskiria režisūros. Žinoma, užmojai čionai nuo pačių pradžių buvo daug kuklesni, makroemigracijos vaizdas keičiamas į mikroemigracijos, bet toks sprendimas pateisinamas, nes ir prislėgtame pramoniniame Londono peizaže gali būti ne mažiau prislėgtas ir vienišas. Taigi Benas ir Vandalas tarsi pasiruošę ir sumažintuose „kadruose“ išgyventi pažemintųjų kančias ir nuotykius.

Pirmoji herojų kelionės valanda man užtruko labai ilgai, bet, atsimenu, taip atsitiko ir lietuviškoje premjeroje (vadinasi, kažkas stringa tekste); o likusias tris valandas priimti / patikėti procesu trukdė frontalus komiksinis vaizdas ir tankiai malama kalba su retomis pauzėmis.

Rusijos įstatymai draudžia necenzūrinę kalbą scenoje, todėl autoriai sukosi iš padėties, iš pradžių pypsėjo, paskui tam tikrose vietose įkišdavo žodelį „рвать“ (liet. plėšti, vemti). Žinoma, jis neužvesdavo aktorių nei žiūrovų motoriukų aukštesniam skrydžiui, nors iš dalies aukštą natą kompensuodavo vis įjungiamos Vandalo stabo, aistringojo nepraustaburnio Freddie Mercury’o dainos. Režisierius spaudė vašką iš jaunų aktorių ir iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų – pastarieji pateisino viltis. Tačiau M. Ivaškevičiaus „einamasis“, kasdienis tekstas reikalauja požiūrio, dirigento, jo scenai siūloma medžiaga nebijo perturbacijų, kviečiasi režisierių karšto dialogo. Atsargus M. Karbauskis jam nesiryžta ir tvarkingas spektaklis žado neužkanda taip, kaip Oskaro ar Freddie skrydžiai.

Rugsėjo 15 d. J. Vachtangovo teatro sezonas prasideda meno vadovo Rimo Tumino spektakliu pagal Didier Carono, prancūzų aktoriaus, režisieriaus ir dramaturgo, tik dviem aktoriams skirtą pjesę apie dirigentą po nepavykusio koncerto „Falšyva nata“ (2017) – vienam iš vaidmenų pakviestas žinomas humoristas Genadijus Chazanovas. Netikėtas R. Tumino pasirinkimas, manau, itin asmeniškas, jau iš anksto kelia aistras. Galbūt į premjerą atvyks ir Rusijos prezidentas, neseniai vienai dienai atskridęs į apmirusį iš baimės Omską ir čia, be viso kito, padėjęs gėlių Lenino prospekte prie šviežutėlio paminklo tarybinei kino žvaigždei, vachtangoviečiui Michailui Uljanovui (kuris priprašė R. Tuminą važiuoti ir gelbėti teatrą).