Kornelijus PLATELIS. Menas kaip tiltų statyba

Rytoj Vilniuje šia tema vyks Europos menininkų tarybos konferencija. Europos menininkų taryba –­ tai skėtinė menininkų organizacija, vienijanti skėtines 28 Europos šalių profesionalių menininkų organizacijas, tokias kaip Lietuvos meno kūrėjų asociacija. Galbūt paskutinį konferencijos temos pavadinimo žodį iš anglų kalbos derėtų versti „statytojas“, bet aš, prisimindamas savo kažkada įgytą specialybę, vis dėlto norėčiau versti „statyba“. Ne tik todėl, kad šis žodis man įkaltas į galvą, o todėl, kad jis labiau reiškia daiktų, o ne socialinių, taip pat ir tarptautinių santykių konstravimą.
Be abejo, santykiai labai svarbūs. Tačiau meninės kūrybos tikslai truputį kitokie. Žinoma, kiekvienas apie juos paporintų savaip, bet aišku viena: tiltai turi būti pastatyti gerai. Taip, kad jais keliaujantieji vieni pas kitus plėtoti santykių nesukristų į upę. Meno kūriniai ir taip jau yra efemeriški, besimaitinantys mūsų pojūčiais bei vaizduotėmis, eksploatuojantys mūsų patirtis tiek kūrybos, tiek suvokimo metu. Kaip jie gali atlaikyti išankstiniais įsivaizdavimais apsunkusias mūsų mintis? Manau – tik natūraliai augdami iš mūsų asmeninių patirčių. Jos, o ne kūrybos strategijų mėgdžiojimas kūrinius įstengia paversti daiktais, taip pat ir tiltais. Kitaip sakant, kūryba yra savitikslė, ir tai jos tvirtybė. Galbūt šitaip kalba mano alergija praeities lozungams, skelbusiems, kad menas privalo „tarnauti liaudžiai“. Tačiau kiekvienas bandymas menininkui primesti kūrybos tikslus mane verčia suklusti ir pašiaušti keterą. Sociokultinis (plg. proletkultinis) menas įmanomas, šiais laikais jis net populiarus, tačiau man – tai paprastas triukšmas, garsinė ir vizualinė tarša, kuri tuoj nutils, ir įsivyraus kūrybai palanki tyla.
Įvairiose konferencijose bei diskusijose galima išgirsti samprotavimų apie kūrybines ir kultūrines (šiek tiek tą reikalą švelninančias) industrijas, apie jų sukuriamą kiekvienos šalies Bendrojo vidaus produkto procentą. Kad ir kaip į tai žiūrėsi, industrijos siekia vartotojų gausos, o ne kokybės, ne to vieno Sokrato didžiuliame amfiteatre dėmesio. Dėl to jos ir yra industrijos. Gerai, kai meną siekiama pasitelkti buriant bendruomenes, konsoliduojant visuomenę, ugdant jaunąją kartą. Tačiau jeigu tik tuo pasitenkinama, jeigu nustojama domėtis, ką menininkas iš tiesų daro, nebelaukiama pasaulio daiktus ir jų santykius imituojančių kūrinių, padedančių tą pasaulį suvokti ir emociškai išgyventi, darosi nebegerai. Visuomet tokiais atvejais prisimenu vaikystėje skaitytą pasaką apie indų radžą, kuris, įsivyravus taikai, nutarė savo kovinį žirgyną pakinkyti į malūnų girnas. Sumanymas lyg ir protingas. Tačiau, netikėtai užpuolus priešui, žirgai nebeklausė raitelių, o tik bėgo ratu.
Žinoma, meninė kūryba nieko bendra su karu neturi, net jei apgieda didvyrius ar vaizduoja karo žygius. Menininkas, aktyviai diskutuodamas su tradicija, kuria savo kūrinius, kartais neblogai derančius su jo meto ideologijų tikslais, tačiau vis tiek –­ kūrinius, įvairių laikų bei šalių suvokėjams siūlančius kur kas daugiau suvokimo bei interpretavimo galimybių, nei įstengtų pasiūlyti ideologijos. Jei to menininkas padaryti nepajėgia, t. y. jei nesukuria kūrinio, o tesiekia „įforminti“ ideologijas, užmaukšlinti joms „meno“ kaukes, tai tik kompromituoja save ir savo kūrybos tiks­lus. Tad ar iš ateities į mūsų sociokultinį meną neatsigrįš rūstus epochų vertintojas, ar neišvys mūsų, bėgančių ratu ir net girnų nebesukančių?
Šioje konferencijoje, kaip ir daugelyje kitų, neišvengiamai bus kalbama apie kultūrų įvairovę, turint omenyje žinomą UNESCO konvenciją. Tačiau nepaisant visuotinio pritarimo jai ir deklaruojamo ryžto puoselėti kultūrų skirtumus, neapleidžia jausmas, kad šie skirtumai vis labiau blunka. Blukina juos ir jau kelis šimtmečius, o tam tikra prasme ir tūkstantmečius, tarp kultūrų tiesiami meno tiltai. Nuo seno susiformavę tradiciniai žanrai nepaiso kultūrų ribų. Įvairių šalių menininkai eksploatuoja tas pačias stilistikas. Akivaizdūs kultūrų skirtumai nustumti į mėgėjiško folkloro paraštes, o savo kultūrinį savitumą pasiryžęs išreikšti menininkas dažniausiai jį verčia į transnacionalinę meno kalbą, idant būtų išgirstas. Ar būtent taip statomi tiltai? Galbūt. Vieno recepto nėra. Technologijų tiek, kiek ir statinių, jei projektai ne tipiniai. Iš pirmo žvilgsnio žodžio menų srityje reikalai geresni. Skirtingos kalbos jau savaime savitos. Vertėjai stato vienos eismo krypties tiltus. Informacijos greitkeliai abejingai priima viską ir siunčia į padūmavusį tolį, kur tik reklaminiai skydai kyšo iš plokščios žemės.
Tačiau jei esama tarpusavio supratimo kliūčių, tiltai (ne tik tarp kultūrų, bet ir atskirų žmonių) yra reikalingi, tvirti ir patvarūs, vertingi savaime kaip pasirinkto meno kūriniai, skirti ne vien tik susisiekti.

Draugai