Papusza (1908(?)–1987) – pirmoji romų moteris, rašiusi poe­ziją, ją publikavusi ir pakeitusi tradicinį romų bendruomenėje gyvenančios moters įvaizdį. Papusza –­ jos literatūrinis pseudonimas, romų kalba reiškiantis „lėlę“. Tikrieji šios sudėtingo likimo moters vardas ir pavardė Bronisława Wajs. Daug laiko tabore praleidęs poe­tas Jerzis Ficowskis pastebėjo Papuszos talentą ir Juliano Tuwimo padedamas 1956 m. išleido pirmąją jos rinktinę „Papuszos dainos“. Su kitais čigonais Papusza patyrė daug neapykantos (iš aplinkinių kaimiečių, paskui nacių, galiausiai komunistinės valdžios), o poetinis talentas jai atnešė tik dar daugiau kančių. Dėl viešai paskelbtų eilių ji gentainių buvo prakeikta, bet teko tarp jų gyventi iki mirties.

Lenkijos institutas Vilniuje kviečia į trijų Lenkijos romų – Małgorzatos Mirgos-Tas, Bogumiłos Delimatos ir Krzysztofo Gilo tapybos parodą, kuri bus atidaryta per Kultūros naktį birželio 17 d. 19 val. UNESCO komisijos galerijoje (Šv. Jono g. 11, Vilnius). Vyks susitikimai su menininkais ir žymiausiu lenkų romų tyrinėtoju Adamu Bartoszu, įvairiomis kalbomis bus skaitoma Bronisławos Wajs-Papuszos poezija, rodomas rež. J. Kos-Krauze ir K. Krauze’s filmas „Papusza“. Romų menininkų ekspoziciją lydi paroda, parengta bendradarbiaujant su Tarnovo apskrities muziejumi, pasakojanti Lenkijos romų istoriją, jų dabartinį gyvenimą, tikėjimą, tradicijas.

 

 

Esu vargšė čigonė

Esu vargšė čigonė,
neturiu laimės, nieko neturiu.
Nelaimingai gyvenu,
nes nemoku skaityti
ir gražiai rašyti.
Ak, kai buvau jaunutė –
didelė dovana, didelė širdis.
Ak, kaip norėjau mokytis
skaityti, rašyti!
Kaip aš norėjau
čigonų dainelę dainuoti:
– Čigonų arklys prie vežimo,
mūsų laukia ilgas kelias, –
kaip aš norėjau mokėt
čigonų eiles deklamuoti,
čigonų gyvenimą...
Mums neleidžia gyventi,
šunimis mus vadina.
Vargšų vargšai čigonai!
Kaip gyventi pasaulyje,
kai nemoki skaityti, rašyti?
Visi čigonai išnyks, išmirs,
nieko po savęs nepalikę.
O aš, kaip moku, taip rašau,
nors graudžias ašaras liedama,
noriu ką nors žmonėms palikti,
kad pasaulis apie mane žinotų ir kalbėtų,
kad buvo tokia nelaiminga
vargšė čigonė,
ji norėjo skaityti, rašyti,
čigonų eiles deklamuoti,
čigonų dainas dainuoti:
– Čigonų arklys rymo,
jo laukia tolimas kelias.
Ak, tu mano žirgeli,
nunešk mane pas brolelį,
kad išmokčiau skaityti
ir gražiai rašyti,
prieš savo mirtį
gražias eiles tau, broli, pasakyti.
Klausykis, broli, ką tau sakysiu:
tau savo dainas ir eilėraštukus paliksiu,
kad prisimintum,
jog buvo tokia nelaiminga
vargšė čigonė.
Ji savo gyvenimą, kurs joje buvo ir bus,
kurį savo galvoje susikūrė,
viską tau išsiųs,
kad žinotum ir prisimintum,
jog ji buvo čigonų mergaitė,
čigonų lopšyje užaugo
ir tau viską parašė.

 

Žvelgiu čia, žvelgiu ten

Žvelgiu čia, žvelgiu ten –
Viskas virpa, pasaulis juokiasi.
Žvaigždės per naktis danguje
kalbasi, mirguliuoja, spindi.

Žvaigždutės. O kas jas supranta,
miegoti nenori.
Į Paukščių Taką žiūri –
šis takas laimingas,
žmones į gerą
gyvenimą veda.
Žvelgiu čia ir ten žvelgiu,
kur sidabrinis mėnulis upėse maudos,
tarsi jaunos merginos
šiltose pamiškės upėse.
Kas čia vyksta? Viskas virpa.
Pasaulis juokiasi!

 

Žeme mano, esu tavo dukra

Žeme mano ir girių,
esu tavo dukra.
Girios dainuoja, žemė dainuoja,
ir upės, ir aš savo melodijas
suguldome į vieną čigonų dainą.
Eisiu aš į kalnus,
aukštuosius kalnus,
užsisegsiu gražų, puošnų sijoną,
iš gėlių pasiūtą,
ir iš visų jėgų sušuksiu –
Lenkijos žeme, mano balta raudona!
Žeme, niekas tavęs neatims,
žeme girių juodųjų, gerų širdžių ir mano.
Aš esu jūsų (tavo)* dukra.
Žeme, aš tavim stipriai tikiu,
Visa, kas tavyje auga ir gyvena,
aš myliu.
Žeme, ugnimi į dangų bloškianti,
auksaspalve –
žeme girių juodųjų ir mano,
tu esi visų motina ir mano,
graži ir turtinga motina.
Miršta mano juoda širdis
dėl tavo dainos.
Žeme, tavo laukai po javapjūtės
atrodo saulėje
kaip auksiniai.
Žeme, kur perkūnas su vėju
grumias, kaip daina mano širdyje.
Kūjis tranko per akmenį
ir sukyla didžiulė ugnis.
Žeme mano, tu gražuolėle,
į tave naktimis
žvelgia didelės žvaigždės,
naktimis kalbasi kaip čigonų mergaitės.
Žeme mano, tu ašarom plūdai (ašarose skendai)
skausmo perverta,
žeme, tu verkei per miegus
kaip mažas čigonų vaikelis,
samanose paslėptas.
Žeme, aš labai tavęs atsiprašau
už savo blogas dainas,
už čigoniškus ženklus,
priglausk savo ir mano kūną kartu,
kai viskas baigsis, kai numirsiu, priimk mane.
Eisiu į kalnus,
aukštuosius kalnus,
ir iš visų jėgų sušuksiu,
uždainuosiu čigonišką dainą,
užsisegsiu raudoną ir baltą sijoną.
Geriau tegul numiršta mano vargšė juoda širdis
už mano žemę ir mano šalį!
Žeme mano ir girių juodųjų,
tu viską atiduodi, kas tau priklauso,
tu graži, turtinga,
tu saulės šilumos
lauki kaip juoda sužadėtinė.
Karštis auksinis kaip gražus sužadėtinis
stipriai pamilo
juodą žemės kūną.
Jis ją apkabina, gražiai išbučiuoja
ir laukia, kol ji motina taps.
Žeme, tu ugnelėmis bėgi
tolyn į pasaulį.
Laiku darai didžius darbus.
Mano daina skrenda pas tave
kaip širdis pas sužadėtinę.
Žeme juodųjų girių,
aš tavyje užaugau,
aš tavo samanose gimiau,
visi, kokių tik esama, kirminėliai –
graužė ir rijo
mano jauną kūną.
Žeme, tu mane savo ašaromis ir dainomis
į sapnus palydėdavai,
žeme, mane į gera ir bloga nubloškusi,
kaip toli ugnį bloškia tavo darbas,
toli pasaulin.
Žeme juodųjų girių, turtingų laukų,
kaip gražiai kvepia tavo žaluma,
toli tavo ugnelės bėga
besidarbuodamos.
Jų krosnys dainuoja ir tu dainuoji,
kaip čigonų mergaitė.
Žeme, tavim stipriai tikiu,
už tave galiu numirti.
Niekas man tavęs neatims
ir niekam (tavęs) neatiduosiu.

 

Geram kelyje

Geram kelyje sustojome,
dideliems ponams padėkojome,
o labiausiai dėkojame mūsų
Auksinei Galvai – Ježiui Ficovskiui,
čigonų tėvui!
Jis mus pakvietė į didelį miestą
ir žmonėms pristatė.
Geram kelyje sustojome,
ką sakė – tą darėme.
Norime apsigyventi,
visus savo vaikus
į mokyklas išleisti.
Atstos tamsa nuo mūsų
ir netyros širdys.
Ir taip pat gražiai gyvensime,
kaip ir kiti žmonės.
O seni čigonai ir čigonės apsiverks
senus laikus minėdami,
girias (prisimins) ir upes,
kalnus ir laužus.
Seni čigonai – jų širdys kaip akmenys,
girioje užaugo,
akmenimis virto.
Senieji ponai
šito čigonus išmokė
ir toli toli nuo savęs juos,
vargšus čigonus,
į girias išvijo.
Ir todėl čigonų širdys
akmenimis virto
ir viso pasaulio žmonės
vagimis ir šunimis juos vadina.

 

* Žodžiai skliausteliuose yra ir Papuszos originaluose.

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė