Jei šis pokalbis būtų publikuojamas populiariame žurnale, jis veikiausiai vadintųsi „Paulius Norvila – bankininkas, bet poetas". Jei tai būtų ne pokalbis, o Pauliaus Norvilos CV, pridurtume faktą, jog apie pirmąją šio autoriaus knygą palankiai atsiliepė Tomas Venclova, o jau trijų (!) eilėraščių rinkinių pristatymuose dalyvavo žinomi poetai: Arnas Ališauskas, Marius Burokas, Mindaugas Nastaravičius, Gintaras Grajauskas ir kt. Jeigu tai būtų buitis, Paulius Norvila, matyt, išleistų knygą apie...

Į savo kūrybą nevengi įtraukti buities detalių. Rodos, net ir nuolatiniame skubėjime, buitinėse apeigose lieka vietos poetiniam lūžiui, atsiranda priežastis sustoti, suklusti. O iš tiesų, kaip pavyksta poetizuoti buitį? Juk iš pirmo žvilgsnio ji atrodo tokia nyki, monotoniška.

Buitis lygiai tiek pat poetiška, kiek ir „Poezijos pavasaris". Ir nei vieno, nei kito kažkaip specialiai poetizuoti visai nebūtina. Užtenka, kaip sakai, sustoti ir suklusti, vadinasi, pasirinkti, ar abejingai skubėsime čia ir dabar (kas tolygu – visur ir visada), ar leisime sau pastebėti, kas vieną kartą pradžiugins, kitą – galbūt nustebins, o trečią – privers susimąstyti. Tų mažų džiaugsmų, nedidelių nušvitimų ir atokvėpio minučių visai pakanka, kad buitis netaptų nyki ir monotoniška. Iš tiesų ji tėra mūsų atspindys. Tad nykūs ir monotoniški baudžiamės tapti patys. Ir jeigu tai pastebime, tuomet dar ne viskas prarasta. O jeigu ne, tuomet visa tai, ką pasakoju, nesvarbu, nes tokiu atveju poezija, atokvėpiai ir suklusimai yra kaip ta vaistinė, kuri neveikia, neveikia ir nereikia.

Tavo eilėraščiai „Iliuzija" ir „Mes taip skubam" galėtų būti jaunosios kartos manifestu: prezidentūroje vykusiuose skaitymuose būtent po vieno iš jų mokiniai nuščiuvo, ėmė sukiotis aplinkui, rodyti palankumą autoriui reiškiančius gestus (šnibždėti „jėga", „čia jis pavarė" ir pan.). Rodos, šie tekstai provokuoja permąstyti savo kasdienybę, pastebėti, kiek vieni ar kiti mūsų veiksmai prasmingi. Ar apie tai buvo mąstyta kuriant? Ar tai vienintelė tokių, „buitinių", eilėraščių interpretavimo kryptis?

Kurdamas tekstus neturiu didesnių ambicijų negu patenkinti savo asmeninius poreikius, tad jeigu jie, paskelbti viešai, sulaukia kokios nors reakcijos – jau vien tai kelia džiugesį. O jeigu ta reakcija kažkam virsta postūmiu mąstyti, nuo to tik smagiau.

Minimus tekstus galima interpretuoti ir tavo siūloma, kasdienybės permąstymo linkme, tačiau tai – tik viena galimybė iš daugelio. Nenoriu apsibrėžti konkrečių ribų. Pats mokykloje retai pataikydavau į interpretacijų normas, todėl esu už tai, kad kiekvienas skaitytojas susirastų jam artimiausią prasmę. Net pačiam autoriui tas pats tekstas skirtingose situacijose gali atskleisti visiškai priešingus dalykus, tad apie skaitytoją net nėra ką kalbėti – jis dar mažiau nuspėjamas ir prognozuojamas.

Naujausios knygos pristatyme dalyvavęs Marius Burokas sakė pavydintis sumanymo padalyti rinkinį į skyrius „Jis", „Ji", „Jie / Jos" ir „Mes". Kaip kilo tokia struktūravimo idėja?

Sunku pasakyti, kaip kyla viena ar kita idėja. Knygai reikėjo struktūros, ir sklaidant tekstus išsisluoksniavo tokie skyriai. Dabar jau sunku prisiminti, kur buvo žengtas pirmasis žingsnis. Galbūt ten, kur ji = moteris = poezija. Banalu, bet nebūtinai neteisinga.

Nemenką dalį tavo kūrinių (ypač skyriuje „Ji") galima vadinti meilės lyrika. Ar juos kurdamas / publikuodamas nebijai pasirodyti sentimentalus? Pasvarstykime, koks yra (galėtų būti) geras šiuolaikinio meilės eilėraščio receptas?

Vartau klausimą nuo klaustuko ant klaustuko ir nežinau, nuo kurios pusės pradėti. Ar nuo to, kad sentimentalumas nėra liga ir jo nereikia bijoti, ar nuo to, kad receptus išrašinėja gydytojai ir dažnai tai daro taip nesuprantamai, kad jau pabodo juoktis.

Jeigu suplaktume pirmą ir antrą į vieną, gautume gerą meilės eilėraštį, kuriam negalioja laiko sąlyga. Turbūt tai ir yra pagrindinis akcentas – kad tai, kas išsakoma (ir visai nesvarbu – šiuolaikiškai ar ne), būtų aktualu ir verstų vis grįžti į pirmąją eilutę. O visa kita – tik bandymai paaiškinti, kaip veikia mechanizmai nieko nenutuokiant apie jų mechaniką.

Naująjį rinkinį recenzavusi Neringa Butnoriūtė rašė: „Taupumo siekis lemia, jog kone sėkmingiausi „Buitinės" tekstai yra lakoniški." Ar sukūręs tekstą daug laiko skiri gryninimui, redagavimui?

Kai kuriuos tekstus redaguoti ir gryninti būtina. Neretai nutinka ir taip, kad tekstus redaguoju, kol belieka vos vienas žodis ar simbolis, o tada jau nebeskauda tokio teksto atsisakyti. Ir nuo to visiems tik geriau. Lyg išvėdinus prirūkytą patalpą. Kiti tekstai nuo pačių pradžių atrodo kaip monolitas ir, kad ir kiek stengčiausi, niekaip nepasiduoda jokiems redagavimams ar gryninimams.

Tad teisingo atsakymo reikėtų ieškoti kažkur tarp pirmojo ir antrojo variantų. Kita vertus, išbraukti visuomet lengviau negu parašyti. Daugeliu atvejų – ir maloniau. Taigi svarbu būti atsargiam ir mokėti laiku sustoti.

Knuto Hamsuno romane „Badas" pagrindinis veikėjas nustemba staiga sukūręs naują žodį: „Pasikeliu lovoje ir sakau: tokio žodžio kalboje dar nėra, aš jį sugalvojau – Kuboaa. Jis susideda iš raidžių, kaip ir kiekvienas žodis, dievaži, tu, vyruti, sugalvojai žodį... Kuboaa... jis turi didelę reikšmę gramatikai..." (p. 55) O ar tavo tekstams kartais nepritrūksta žodžio? Nebandai jo susikurti? Kaip manai, ar šiandien rašytojai turi galimybę sukurti žodį, kuris ilgainiui prigytų vartosenoje ir taptų bendrinės kalbos dalimi? O gal tai gerokai pasenęs stereotipas?

Poezijoje galima viskas, tad susikurti žodį – maža bėda. Daug svarbiau, ar tas žodis tau iš tiesų reikalingas. Kol kas sugebu išsiversti su esamais. O jeigu kažkokio ir pritrūksta, nepuolu jo išradinėti (nors tai ir labai masina), užtenka gerai paieškoti ir jis atsiranda. Čia galima pakartoti gerokai nuvalkiotą frazę, kad dažnai tai, kas atrodo nauja, tėra primiršta sena.

Bet jeigu jau naujas žodis reikiamas, vartotinas ir aktualus, nematau kliūčių, dėl kurių jis negalėtų prigyti vartosenoje ir tapti bendrinės kalbos dalimi. Juk tai –­ natūrali kalbos evoliucija. Ir mokslo čia tikrai daugiau negu mistikos.

Tradiciškai kartu su Povilu Šklėriumi rudenį rengiate poezijos skaitymus „Viskas gerai, bet". Išskyrus šiuos skaitymus, rodos, į renginius nesiverži, sociokultūriniame lauke esi (tiks­liau – anksčiau buvai) mažiau matomas... Gal tokia kukli, nuosaiki pozicija lemia mažesnį dėmesį renkant geriausias metų knygas, dalijant premijas? Ką atsakytum žmogui, manančiam, kad šioje nuolat įvairios informacijos atakuojamoje visuomenėje (netgi kultūros srityje) apie save reikia rėkti?

Peržvelgiau 2014-uosius metus ir suskaičiavau, kad per juos viešai savo tekstus skaičiau bene 10 kartų, o metų pabaigoje laukė ir vienuoliktas. Beveik po kartą per mėnesį. Nežinau, kaip kitiems, bet man toks kiekis neįtikėtinai didelis, tad vargu ar tai galima laikyti kuklia ir nuosaikia pozicija. Dėl įvairiausių premijų ir rinkimų esu ramus, nes tai –­ tik šalutinis produktas.

O tam, kuris mano, esą apie save reikia rėkti, tegaliu pasakyti, kad berėkiant labai lengva užkimti. Bet toks manęs turbūt net negirdės ir juo labiau neklausys.

Studijavai Kaune, vėliau atsikraustei į Vilnių. Kokius skirtumus tarp šių miestų, juose kunkuliuojančio kultūrinio gyvenimo pastebėjai?

Kaune ne tik studijavau – ten gimiau ir užaugau, todėl kiekvieną kartą, kai kas nors klausia apie tapatybę, juokauju, kad esu kaunietis, gyvenantis Vilniuje, ir kažin ar tai kada nors pasikeis.

O lyginti Kauną ir Vilnių sunku dar dėl to, kad tai – skirtingi gyvenimo etapai. Visų pirma, gyvenant Kaune man buvo bene visiškai neįdomūs tokie renginiai ir toks kultūrinis gyvenimas, koks domina dabar. Taigi, nėra lyginamojo pagrindo, o be jo bet koks lyginimas netenka prasmės.

Antroji tavo knyga pavadinta „Kortų traukimas tėra tik dalis ritualo". Ar poeziją, kūrybą galima laikyti ritualu? Jei taip, kuo ji skiriasi nuo kitų ritualų?

Ritualai – tai veiklos, kuriomis užsiimame. Ir visai nesvarbu, ar tai poezija, ar krepšinio žiūrėjimas penktadienio vakarais. Galbūt – ir viena, ir kita. Svarbiausia, kad tarp tų veiklų, tų ritualų nekiltų vidinių konfliktų ir jie vienas kitą papildytų, o ne kliudytų. Ir jeigu tai pavyksta pasiekti, galima atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis vyksmu aplink, nebesistengiant visko pamatuoti ar pasverti.

Mano lietuvių kalbos mokytoja kartodavo, kad svarbiausia gebėti pasijuokti iš savęs. Ar tavo gyvenime ir kūryboje svarbi autoironija?

Autoironija – tai gebėjimas pažvelgti į viską iš šono. Tai – perspektyva, apsauganti nuo perdėto susireikšminimo ir manymo, kad pasaulis sukasi vien apie mane. Būtent autoironija leidžia žengti kelis žingsnius šalin, o tuomet užtenka vieno žvilgsnio ir viskas tampa aišku – aš ne toks jau protingas, rimtas ir susikaupęs, koks deduosi atsakinėdamas į šiuos klausimus – tik juokingas. Ir dvigubai juokingesnis, kai to nepastebiu.

Kalbėjosi Saulius Vasiliauskas