Renate Meinhof. Ar paveikslai kalti, jei nusikaltęs menininkas?

Du meno istorikai Aya Soika ir Bernhardas Fulda per ketverius metus nuodugniai ištyrinėjo vokiečių ekspresionisto Emilio Nolde’s (1867–1956) archyvą ir atskleidė tikrąsias dailininko pažiūras nacionalsocializmo laikotarpiu. Tyrinėjimų rezultatais grįsta paroda „Emilis Nolde ir nacionalsocializmas“ iki rugsėjo 15 d. bus eksponuojama Berlyne, „Hamburger Bahnhof“ šiuolaikinio meno muziejuje.


Berlynas. Emilis Nolde

Puikus tapytojas E. Nolde kartu su kitais moderniais menininkais buvo apkaltintas „degeneracinio meno“ kūrimu, tačiau, nepaisydamas to, karštai pritarė nacionalsocialistams ir iki pat 1945 m. siekė Hitlerio palankumo. Kaip dabar jau žinoma, buvo įsitikinęs antisemitas, svarstęs, kaip išvalyti iš Vokietijos žydus. E. Nolde nebuvo režimo priešininkas, kuo visus bandė įtikinti po karo, kokį jį pavaizdavo Siegfriedas Lenzas romane „Vokiečių kalbos pamoka“. Naujausi tyrinėjimai, kurių išvados pristatomos šiuolaikinio meno muziejuje „Hamburger Bahnhof“, sugriovė dar vieną vokiečių mitą.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel nusprendė atsisakyti dviejų jos kabinete kabėjusių E. Nolde’s paveikslų, nors ne kartą yra sakiusi, kad dailininko kūryba žavėjo nuo pat jaunystės. Kita vokiečių politikė, Šlėzvigo-Holšteino žemės kultūros ministrė Karina Prien, nuvilta tokio poelgio, savo kabinetui užsisakė būtent E. Nolde’s paveikslą. „Man pasirodė neteisinga, kad ji nukabino paveikslus ir nieko nepaaiškino. Žinoma, reikia atsižvelgti į daugelį niuansų, bet jei menininkas ir jo kūrinys tampa nebeatsiejami, tai greitai ant sienų liks tik baltos dėmės. Taip neteksime daugybės trintį sukeliančių dalykų. Štai kodėl tam priešinuosi. Šiandien man visiškai aišku, kokia svarbi yra meno laisvė, siekiant užkirsti kelius diktatūrai.“ K. Prien mamos tėvai buvo žydai, senelė žuvo dujų kameroje, senelį išgelbėjo jo draugas gydytojas. Jos biografija atspindi milijonų vokiečių likimus, jais tarsi savotiška matrica remiasi visa šalies dabartis. Būtent todėl E. Nolde’s demaskavimas taip sukiršino Vokietiją. Dailininkas po karo susikūrė „naują tapatybę“, padedamas tiesos nežinojusio S. Lenzo kūrybos, daugybė vokiečių taip pat bandė padailinti savo praeitį.

Bet ar menininko biografija ir pažiūros apskritai turėtų daryti įtaką svarstant, ar jo paveikslai turi teisę kabėti muziejuje? Ar paveikslai kalti, jei nusikaltęs menininkas?

Žinoma daugybė garsių, tačiau nusikaltimus įvykdžiusių menininkų. M. M. de Caravaggio žudė. Veitas Stossas suklastojo paskolos raštą, Gianas Lorenzo Bernini skustuvu sudarkė meilužės veidą. Bet būtent dėl menininkų statuso jie neretai buvo baudžiami švelniau arba išvis atleidžiami nuo bausmės.

E. Nolde buvo ne tas, kuo dėjosi esąs. O kiti vokiečių ekspresionistai? Ką 1933–1945 m. veikė Erichas Heckelis, Maxas Pechsteinas, Karlas Schmidtas-Rott­luffas? Kokia buvo jų kasdienybė? Jau dabar aišku, kad E. Nolde’s palikimo tyrinėjimai sukėlė grandininę reakciją. Muziejams tai turėtų išeiti tik į naudą: nauji klausimai, menininkų biografijų tyrinėjimai padės iš fondų ištraukti pamirštus darbus.

 

Ekspozicijos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos
Ekspozicijos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos

 


Miunchenas. Adolfas Ziegleris

Naujosios pinakotekos parodų kuratoriui Oliveriui Kase’i teko daug visko išklausyti dėl salės Nr. 13. Čia „šnekučiuodamasis“ su Maxu Ernstu, Käthe Kollwitz ir Karlu Hoferiu kabo, ko gero, garsiausias nacionalsocializmo laikotarpio paveikslas – Adolfo Zieglerio „Keturi elementai“. Hitleris, su kuriuo dailininkas bendravo ir asmeniškai, nusipirko šį triptiką ir pasikabino virš židinio savo namuose Miunchene. Tad vargu ar įmanoma rasti labiau „suterštą“ paveikslą. 1936 m. tapytojas A. Ziegleris tapo Reicho kultūros rūmų prezidentu, taigi vienu iš įtakingiausių kultūros politikos veikėjų, jis rengė ir atidarė „degeneracinio“, arba dar kitaip vadinamo „išsigimusio“, meno parodą Miunchene.

„Tai ką, įrengei nacių salę?“ – klausinėjo kolegos iš kitų muziejų. Ne, tai kas kita. O. Kase sukūrė jautrią erdvę, kurioje aukos, nusikaltėliai ir bendrininkai yra priversti kalbėtis. Erdvę, kurioje iškart kyla klausimų. Būtent to ir siekta: kad kiltų klausimų. Jam, klasikinio modernizmo rinkinių skyriaus vedėjui, muziejus – ne vien estetikos šventykla, bet ir visuomenės diskurso vieta. Tai ypač svarbu populizmo laikais, kai viskas, o ypač istorija, yra supaprastinama.

A. Zieglerio triptikas po karo buvo demonizuotas ir nugrūstas į pašales kaip „ne menas“. O. Kase pasakoja, kad kurį laiką muziejuje paveikslas kabojo netoli tualetų. Galiausiai kažkas įpjovė moters su deglu šlaunį šalia lyties.

Meno istorikas Horstas Bredekampas, komentuodamas E. Nolde’s ir A. Zieglerio atvejus, sako, kad į paveikslo prasminį lauką turėtų būti įtrauktos visos istorinės korekcijos. Tokiu būdu kiekviena nauja mokslininkų išvada atveria naujas būsimų parodų galimybes.

Tad nejau nebeturėsime parodų, kuriose paprasčiausiai mėgausimės E. Nolde’s paveikslais? Estetinis malonumas, spalvų žaismas baltų sienų fone? H. Bredekampas teigia, kad tokių „naivių“ parodų nebeturėtų atsirasti, nebent tai būtų tiesmuka propaganda. Bet čia ir kyla problema. Kaip galima susieti E. Nolde’s politines pažiūras su jo kūriniais? Kitaip sakant, ar jo paveiksluose yra užuominų į žydų nekentusį nacį? H. Bredekampas įsitikinęs, jog kūrėjas neturi visiškos galios savo kūriniui nei kūrimo metu, nei tuo momentu, kai darbas patenka į kitas rankas. Tokia vaizdo teorijos esmė (šia teorija, sukurta kaip alternatyva kalbotyroje įsitvirtinusiai kalbos akto sąvokai, teigiama, kad paveikslai nėra vien neutralūs atvaizdai, jie turi „savarankiško“ poveikio galią, – vert. past.). H. Bredekampas teigia: „Net jei dailininkas yra nacis, jis negali taip tapyti, kaip kiti naciai to nori. Tad kas tapo už jį? Kažkas sukelia vidinį maištą, norą priešintis. E. Nolde įsivaizdavo esąs didžiausias to meto menininkas. Įsivaizduokite, kokią traumą jis patyrė matydamas savo paveikslus „degeneracinio meno“ parodoje! E. Nolde galėjo bandyti tą traumą įveikti prisitaikydamas. Bet kaip tik to jis ir nepadarė.“ O gal? Po 1933 m. užuot tapęs religinius paveikslus, kuriuose neišvengiamai būtų tekę vaizduoti žydus, jis imasi šiaurietiškų motyvų, vikingų. H. Bredekampas nesutinka: „Man visada svarbu įžvelgti kūrinio daugiasluoksniškumą. Jei mūsų kultūra praras šį gebėjimą, ji taps popieriaus plonumo, viskas bus rikiuojama pagal šablonus ir etiškai nubrėžtas normas: tuomet viskam galas. Mes tuo keliu jau gana toli pažengėme. Mokykitės įsižiūrėti ir pamatysite: neretai net kiečiausia propaganda turi visiškai kitą dimensiją.“

 

Ekspozicijos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos
Ekspozicijos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos

 


Leipcigas. Axelis Krause

Diktatūroms griūvant lieka tai, ko niekas nebenori ar nebegali turėti. Taip nutiko po Hitlerio režimo žlugimo, taip buvo ir po VDR griūties. Liko tai, kas vadinama užsakomuoju menu: kūriniai, kaboję valstybinėse įstaigose, įmonių ir įstaigų poilsio namuose. Prie Berlyno įkurtas meno archyvas priglaudė menus, kurių nespėjo sunaikinti ideologiniai ikonoklastai. Jame ilsisi Lenino ir Thälmanno, Marxo ir Engelso skulptūros, lentynoje – keli Brechtai, greta Jurijaus Gagarino – Valentina Tereškova. Paveikslų salėje – tiesmuki propagandiniai darbai, bet greta jų – ir kiti, turintys gilesnę prasmę, pasipriešinimo užuominų, tarsi kuždantys: aš ir tu – mes visi vaikštome peilio ašmenimis. Apie šiuos iškart norisi sužinoti daugiau. Pavyzdžiui, Neo Raucho „Kryžkelė“ ir tas triptikas su Užgavėnių orgijomis: korsetai, „Stasi“ darbuotojas su portfeliu, spygliuota viela... Archyvo darbuotoja šypteli: tai A. Krause’s, naujosios Leipcigo mokyklos atstovo ir dabar siejamo su partija „Alternatyva Vokietijai“, darbas. Pastaruosius du darbus buvo užsakiusi VDR komunistinio jaunimo organizacijos taryba, siekdama „ugdyti jaunimo estetinį skonį“. Tačiau tam tikslui šie darbai netiko. A. Krause pasakoja už paveikslą gavęs 4 000 markių. „Tai buvo mandagaus ignoravimo laikai. Prisitaikiau, nes norėjau ko nors gyvenime pasiekti, buvau jaunas. Mus toleravo, mums mokėdavo, bet padėdavo į šoną.“ Jo paveikslas niekad nebuvo nukabintas, nes nebuvo ir pakabintas.

Kalbant apie A. Krausę, kaip ir E. Nolde’s atveju, kyla menininko politinės laikysenos ir kūrybos skirties klausimas. „Jei jūs čia dėl E. Nolde’s, tai aš ne tas žmogus, kurio jums reikia. E. Nolde buvo nacis ir antisemitas. O aš nesu nei dešinysis radikalas, nei rasistas. Iš dalies pritariu partijos „Alternatyva Vokietijai“ programai, bet po kelerių metų gal atrodys kitaip.“ A. Krause’i neleista dalyvauti metinėje Leipcigo parodoje, nors prieš tai buvo kviestas pristatyti du savo darbus. Kai kurie menininkai nepanoro, kad jų paveikslai būtų eksponuojami greta A. Krause’s. Net ketinta parodos išvis atsisakyti. „Šiuo atveju mes negalime atskirti menininko nuo jo darbų“, – sakė parodos organizatoriai.

Tačiau A. Krause neatrodo įbaugintas, anaiptol. Jo paveikslai, kuriuose – siurrealūs pasauliai, daug šifrų ir jokios politikos, noriai perkami.

Berlyno technikos universiteto Meno istorijos instituto auditorijoje vyksta seminaras. Palei sienas stovinčiose spintose – diafilmų gyvatėlės. Kas šiais laikais juos benaudoja? Tikrai ne studentai. Stropiai surūšiuota, nuo A iki Z, pagal seną pokario metų tvarką. Čia su savo darbais snūduriuoja šimtai menininkų, tarp jų ir E. Nolde. Skersvėjis jiems tik į naudą.


Parengė Vilma Mosteikienė
„Süddeutsche Zeitung“, 2019-06-15, Nr. 137.


Daugiau apie E. Nolde’s parodą čia

Draugai