„Būtina užtikrinti, kad šis protas nedirbtų dar dvidešimt metų.“ Taip, regis, 1928 m. pasisakė prokuroras, apkaltinęs italų kairės intelektualą Antonio Gramscį antifašistine veikla. Visa laimė, tai neįvyko. Tas „protas“ ir toliau „dirbo“ kalėjime, nepaisydamas sunkumų bei rimtų sveikatos problemų, iki 1935 m., kai fašistų valdantieji pagaliau leido paguldyti jį į Romos miesto ligoninę „Quisisana“, kur A. Gramsci išgyveno iki 1937 m. balandžio 27-osios. Italų filosofas mirė būdamas 46-erių.

Visus tuos šešerius metus, 1929–1935 m., „kalinys Nr. 7.047“ sugebėjo prirašyti 33 sąsiuvinius (maždaug 3 tūkst. puslapių), kuriuose aptarė daugybę temų: intelektualų istoriją ir funkciją, Benedetto Croce’s filosofijos kritiką, Niccolò Machiavelli’o mintis, Italijos atgimimą kaip neišsipildžiusią revoliuciją, folklorą, liaudies kultūrą ir t. t. Šalia dar išvertė iš vokiečių kalbos brolių Grimų pasakas, kurias siųsdavo paštu savo vaikams.

Nors mažai žinomas ir studijuojamas Lietuvoje, A. Gramsci yra vienas svarbiausių ir įtakingiausių kairės mąstytojų ir intelektualų pasaulyje: jo knygos išverstos į daugiau kaip 40 kalbų; Vakarų Europoje, JAV, Šiaurės Afrikoje ir Lotynų Amerikoje jo įvestos sąvokos yra naudojamos galios santykių, pilietinės visuomenės, o visai neseniai pritaikytos tarptautinių santykių ir vadybos strategijų interpretacijai – tiek akademiniu lygiu, tiek viešajame diskurse.

Kultūrinė hegemonija

Greta garsaus aforizmo „intelekto pesimizmas, valios optimizmas“, A. Gramsci yra plačiai žinomas kaip kultūrinės hegemonijos sąvokos teoretikas.

Kas iš tikrųjų yra kultūrinė hegemonija, kodėl ji tokia svarbi ir aktuali mums šiandien? A. Gramsci kalėjimo užrašuose vengia vienareikšmiškų apibrėžčių, o kultūrinę hegemoniją apibūdina kaip „vienos grupės arba vienos klasės kultūrinį dominavimą, sudarantį sąlygas per kasdienius įpročius ir bendrus įsitikinimus primesti kitoms grupėms savo požiūrį, kol jis internalizuojamas, taip kuriant sudėtinio valdymo sistemos pagrindus“ (A. Gramsci. „Quader­ni del carcere“. – Torino, 1948–1951). Trumpai tariant, hegemonija atskleidžia, kaip valdančioji klasė įgyja, išlaiko ir organizuoja savo galią visuomenėje. Hegemonijos, kaip valdymo formos, sąvoka įvedama A. Gramsci’o „Integraliosios valstybės“ teorijoje.

Vakarų valstybės struktūra, anot filosofo, grįsta pusiausvyra tarp politinės ir pilietinės visuomenės. 1931 m. rugsėjo 7 d. laiške svainei Tatjanai A. Gram­sci teigia, jog politinę visuomenę galima suprasti kaip „priverstinį aparatą“, kurio tikslas – „pritaikyti mases prie esamo laikotarpio gamybos organizavimo formos bei ekonomikos“. Savo ruožtu pilietinė visuomenė yra būtent „vienos socialinės grupės hegemonija visos visuomenės atžvilgiu, veikianti per tokias privačias organizacijas kaip Bažnyčia, profesinės sąjungos, mokyklos ir panašiai“.

Jei politinė visuomenė socialinio valdymo funkcijai palaikyti pasitelkia prievartą, tuomet hegemonija sudaro šios funkcijos loginį pagrindą ir legitimaciją manipuliuoti idėjomis, kad valdančiosios klasės galia sulauktų socialinio pritarimo. Šitaip galiojanti tvarka, būdama neteisinga daugybe aspektų, pristatoma kaip „natūrali“ ir „normali“. Panašiai elgiasi ir TINA (There Is No Alternative) šalininkai, teigiantys, jog neoliberalistinė santvarka yra vienintelis galimas ekonominis kelias šiuolaikinei visuomenei vystytis.

 

gyčio norvilo nuotrauka

 

Dvi pasipriešinimo strategijos

Kaip, esant tokioms sąlygoms, galima tikėtis ir siekti socialinių permainų? Kaip pasipriešinti esamai hegemonijai? A. Gramsci mato dvi galimas politines strategijas, kurioms įvardyti taiko karinius terminus: „manevrinis karas“ ir „pozicinis karas“. Manevrinis karas, A. Gram­sci’o teigimu, yra revoliucija tout-court, t. y. sukilimas esamai tvarkai nuversti, kai „pozicinį karą“ galima suprasti kaip lėtą, bet nuolatinę pastangą keisti valdančiosios klasės įsitikinimų sistemą. Nors A. Gramsci’ui svarbios abi strategijos, jis pripažįsta, jog pasirinkimas priklauso nuo geografinio konteksto: anot jo, manevrinis karas labiausiai tiktų Rytams, kur valstybė yra pagrindinis subjektas, o pilietinė visuomenė (jei tokia egzistuoja) yra silpna ir dar nesubrendusi; pozicinį karą, atvirkščiai, jis priskiria Vakarams, kur tarp valstybės ir pakankamai išsivysčiusios pilietinės visuomenės egzistuoja savotiška tarpusavio santykių dialektika.

Vadinasi, kad Vakaruose įvyktų socialinės permainos, visų pirma reikia „kultūriškai“ veikti visuomenėje ir taip paruošti ją permainoms. Pagrindinis manevrinio karo pavyzdys galėtų būti Apšvieta, kurios propaguotos idėjos atvedė prie Didžiosios Prancūzijos revoliucijos.

Teigdamas, jog kultūra yra svarbi ir funkcionali permainoms, A. Gramsci tarsi randa sąlyčio tašką tarp K. Marxo ir B. Croce’s pasaulėžiūrų. Iš K. Marxo jis perima bazės ir antstato sąvokas, pripažindamas tam tikrą bazės nepriklausomybę nuo antstato, užtat atmeta marksistinį determinizmą; iš B. Croce’s pasiskolina mintį, kad istorijos raidai svarbi ne vien ekonomika, bet ir kultūra, todėl nereikėtų jų abiejų kategoriškai atskirti. Taigi ne vien antstatas „kuria“ bazę, veikiau jie abu veikia vienas kitą. A. Gramsci tokį kultūrinį veiksmą greta ekonominio-politinio vadino praktikos filosofija.

Bazė, arba pilietinė visuomenė, yra vienu metu ir priespaudos (valdančiosios klasės), ir pasipriešinimo (engiamosios klasės) įrankis.

Hegemonijos agentai: intelektualai

Intelektualas yra būtent tas subjektas, kuris atlieka hegemonijos funkciją visuomenėje – tiek iš valdančiųjų pusės, tiek iš engiamųjų. Anot A. Gramsci’o, kiekvienas intelektualas nėra visiškai nepriklausomas, jis yra ir organiškas subjektas: reikšdamas savo idėjas, pasaulėžiūrą ir pasaulėvaizdį intelektua­las atstovauja tam tikrai visuomenės daliai. Bet kas tie intelektualai? A. Gramsci’o teigimu, kiekvienas pilietis potencialiai gali tapti intelektualu. „Visi žmonės yra intelektualai, (...) bet ne visi žmonės atlieka intelektualo funkciją visuomenėje. (...) Nėra žmogiškųjų veiklų, kurias būtų įmanoma atlikti be intelekto intervencijos.“ Kiekvienas žmogus, atlikdamas bet kokią protinę veiklą, tampa „filosofu, menininku, skonio žmogumi, (...) prisidedančiu prie tam tikros pasaulėžiūros išlaikymo arba pokyčių, skatinančių naujovišką mąstyseną“ (A. Gramsci. „Gli intellettuali e l’organizzazione della cultura“. – Roma: Editori Riuniti, 1991).

Intelektualas A. Gramsci’o filosofijoje yra tolygus aktyvistui, visuomeninis veikėjui, abejingumo priešui: „Nekenčiu abejingųjų. Kaip Friedrichas Hebelis (vokiečių poetas ir dramaturgas, – aut. past.), manau, kad „gyventi, vadinasi, būti partizanais“. Taip rašė A. Gramsci vieninteliame jo įkurto laikraščio „Būsimasis miestas“ („La città futura“) numeryje. Šios mintys tinka kaip palinkėjimas dabartinei Lietuvai: kad kuo daugiau žmonių aktyviai įsitrauktų į visuomenės gyvenimą, dalyvautų jame, būtų pilietiški ir gebėtų pakovoti už savo teises.