Septyniolika „Atikos“ vienatvės metų

Daugumai melomanų puikiai pažįstama muzikos grupė „Atika" neseniai išleido niekur neskelbtų studijinių įrašų albumą „Dešimt metų vienatvės". Šia proga organizuojamas vienas didžiausių koncertinių turų grupės istorijoje. Beveik per du mėnesius grupė surengs daugiau kaip 30 koncertų ne tik didžiuosiuose, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose. Tai paskutinis turas, kuriame bus galima išgirsti vien tik „Atikos" dainų. Kaip patikino grupės lyderis Darius Žvirblis, kitais metais mūsų lauks kitoks projektas. Būtent dėl šių priežasčių nusprendžiau pasikalbėti su grupės tekstų ir muzikos autoriumi.

Darius Žvirblis Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Jūsų turas jau spėjo įsibėgti. Reta grupė rengia tokį turą, per kurį aplanko ir tokius miestus kaip Skuodas, Mažeikiai, Rietavas. Dažniausiai šie miestai lieka kokybiškos muzikos paribyje. Kaip jūsų muzika ten sutinkama?
Norėjosi pagroti kuo daugiau ne tik didmiesčiuose, bet ir ten, kur anksčiau lankytis neteko. Dabartinė grupės sudėtis yra visiškai nauja, todėl prieš pradedant ką nors nauja (ruošiame visiškai naują projektą nauju pavadinimu, kuriame „Atikos" repertuaro tikrai nebus arba jo bus labai mažai) būtinai reikėjo ją išbandyti –­ tam puikiausiai tiko „Atikos" dainos.
Grojimas mažuose Lietuvos miesteliuose – visiškai kitokia patirtis. Pavyzdžiui, neseniai grojome Telšiuose, ne itin patrauklioje klausytojams vietoje, ne itin patrauklią savaitės dieną ir ne itin patraukliu laiku. Publikos buvo itin mažai, kiek daugiau nei pačių grojančių. Tačiau pojūtis ypatingas. Jau buvau atpratęs groti negausioms auditorijoms, kadangi pagrindiniai koncertai vykdavo didmiesčiuose, kuriuose surinkti gausią publiką nebuvo labai sudėtinga. Groti visos sudėties grupei salėje esant tik dešimčiai žmonių – gana keista, tačiau būtina. Kultūros namų darbuotojai dažnai negali atsistebėti, kad vyksta koncertas, nors „saugaus" bilietų kiekio neišpirkta. Tačiau tokiu būdu lyg primename sau ir kitiems, kad visiškai banalus pasakymas „muzikuoti iš idėjos" dar turi prasmę. Atvirai kalbant, netgi trisdešimties žmonių auditorija mano kuriamai muzikai yra pakankamai didelė, nes ji, tikiuosi, orientuota į tokias neapčiuopiamas žmogaus kūno dalis kaip širdis, dvasia ar siela.

Taip pat neseniai buvote ir Daugpilyje.
Su savo soline programa man teko groti tiek Rygoje, tiek Taline, tačiau tai buvo koncertai lietuvių bendruomenėms. Koncertas kitataučių publikai – galbūt pirmasis mano karjeroje. Daugpilio latviai mus pakvietė savo Nepriklausomybės dienos išvakarėse. Ypač įdomu buvo tai, kad publika atidžiai klausėsi lietuviškų tekstų. Renginio organizatorius sakė, jog keistas jausmas nesuprantant žodžių prasmę suvokti širdimi.

Koncertus dažniausiai rengiate savaitgaliais, o kai kuriomis dienomis net po du. Ar nepavargstate?
Nuovargį jaučiu dažniausiai tada, kai nemuzikuoju. Dalijimasis kūryba nėra fizinis darbas, tai labiau bendraminčių paieška. Čia labiau veikia prasminiai, dvasiniai jungikliai, o jie taip greitai nenusidrožia. Būna, pakibirkščiuoja, tačiau lyg ir neišmuša. Po koncerto dažnai iš klausytojų akių supranti: va, šitą tu pakrovei, šitas, jeigu jau eis batų pirkti, tai tik todėl, kad kojų nenušaltų, o ne todėl, kad jų daug reikia turėti. Kai tą supranti – ir pats pasikrauni.
Žinoma, nėra įprasta groti po du koncertus per vakarą ir dvi dienas iš eilės, bet tam tikra prasme gal net ir sveika.

Ar savo kolegoms pasiūlytumėte surizikuoti ir išmėginti tokį intensyvų turą?
Siūlyčiau vien dėl to, kad save patikrintų: klausimas „kodėl aš muzikuoju?" pustuštėje salėje skamba įspūdingai, vos ne hamletiškai. „Būti ar nebūti" didmiestyje – toks gana deklaratyvus teiginys, o provincijos miestelio kultūrkėje –­ kaip skaudus, pūliuojantis klausimas, ko gero, kiek artimesnis originaliam autoriaus sumanymui.
Gaila, kad aukštoji kultūra šiuo metu apsiriboja tik didmiesčiais, tačiau dvasiniams dalykams provincijoje žmonės kur kas lengviau pasiduoda, tam jie daug jautresni, todėl ten būtina važiuoti.

{youtube}HBltBcG-rI0{/youtube}

Vieno „Atikos" gyvenimo etapo pabaiga – gera proga pasidomėti grupės istorija. Mano žiniomis, grupės veiklą pradėjote dar 1996 metais.
Viskas prasidėjo nuo paaugliškos idėjos, gana populiarios tuo metu, – noro suburti roko grupę. Su šviežiai iškeptais Klaipėdos universiteto ekonomikos studentais ją įkūrėme ir praktiškai tik tada pradėjome mokytis groti. Pasiskirstėm, kas bus būgnininkas, kas gitaristas, o kas vokalistas. Mokykloje šiek tiek brazdinau gitara, todėl man atiteko gitaristo pareigos. Pradėjome nuo bitlų koverių. Taip gimė „Bemoliai", kurie po metų dvejų transformavosi į „Atiką". Neturėjome jokių muzikinių ambicijų, paprasčiausiai buvo gera muzikuoti. „Atika" tapo savotiškomis kūrybinėmis dirbtuvėmis meninio prieglobsčio prašantiems studentams. Laisva terpe bendravimo išsiilgusiems: ateidavo įvairūs žmonės, pagrodavo pusmetį ar mažiau ir išeidavo. Be abejo, teko ir pakoncertuoti šen bei ten. Kaip tik tuo metu pradėjau kurti ir savas dainas. Atsirado vienas kitas žmogus, kuriam jos dar ir patiko. Taip viskas ir įsisuko: susidomėjimas augo, plėtėsi koncertų geografija, o grupės sudėtis pamažu tvirtėjo. Vadybininko neturėjome. Viskas vyko natūraliai, savaime: koverius keitė autorinės dainos.
2000-aisiais susipažinau su krikščioniškosios grupės „Bitė" nariais, kurie turėjo ne tik savo repeticijų vietą bei aparatūrą, bet ir (tais laikais negirdėtas dalykas) visai neblogą įrašų studiją. Buvo pasiūlyta ten parepetuoti ir įrašyti dainas. Taip gimė albumai „Karvė ir kosmonautai", „Caro nebuvo", „Po visko", „Narcizų dainos". Šių įrašų CD visiems norintiesiems tiesiog nemokamai dalijome. Apie 2004 metus susidomėjimas „Atika" gan smarkiai šoktelėjo: į koncertus klausytojai gausiai plūstelėjo, nemažai jų dar ir dainų žodžius mokėjo. Štai kada viskas pasidarė rimta. Na o po to –­ jau oficialūs įrašai, nepavykęs bandymas tapti oficialia popkultūros dalimi ir taip toliau, ir panašiai.

{youtube}LAD_GHlIuQY{/youtube}

Pristatydami „Dešimt metų vienatvės" –­ rinktinių ir nepublikuotų „Atikos" dainų albumą – skelbiate, kad tai paskutinis taškas spalvingoje grupės istorijoje. Anksčiau taip pat buvo panašių bandymų.
Pastaruoju metu „Atikoje" grojo puikūs muzikantai ir bičiuliai: Remigijus Motiejauskas, Geistautas Špogis, Aurimas Stonys ir Audrius Šalnis. Kiekvienas jų buvo dalis „Atikos", formavo jos skambesį ir psichologinį klimatą grupėje. Prieš keletą metų du iš jų nusprendė pasitraukti iš grupės (Geistautas išvyko į JAV, Remigijus atsisakė muzikos). Negana to, beveik prieš metus išvažiavau gyventi į kitą miestą. Tęsti grupės veiklą tapo fiziškai nebeįmanoma. Tai – pabaiga.

Žinoma, kūryba yra natūralus kismas. Ankstyvojoje kūryboje išgarsėjote nuoširdžiomis, dažnai meilės temą paliečiančiomis dainomis „Tu esi ir šito gana", „Po visko" ir kitomis. Kaip manote, ar meilė žmogui turi analogų?
Meilė – ne tik pagrindinė kūrybos tema, bet ir žmonijos evoliucijos variklis. Skiriu dvi meilės rūšis: meilė konkrečiam asmeniui ir meilė Dievui. Meilė Dievui –­ tai toks meilės lygmuo, kuriame tavo egoistiniai polinkiai mylėti konkrečiai su visomis iš to ištekančiomis skausmingomis patirtimis atrodo mažų mažiausiai vaikiškai. Tai suprasti yra viena, o taip gyventi –­ visai kas kita. Pasakysiu kukliai: kol kas pribrendau tik konkrečiai meilei, todėl ir rašau tiek daug tokių dainų.

Paminėjote Dievą. Dažno tinklalapio klišiniame pristatyme „Atika" įvardijama krikščioniškojo roko grupe. Ar tai tiesa?
2002 m. Lietuvoje įvyko pirmasis krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos", o mes buvome pakviesti ten dalyvauti tik todėl, kad „Atikoje" grojo dvi merginos, kurios priklausė krikščioniškai organizacijai. Mano galva, įvyko nedovanotinas dalykas: konkursinėje programoje atlikę tokius kūrinius kaip „Caro nebuvo" bei „Aleliuja 2002" buvome paskelbti sielos grupe, t. y. geriausia 2002 metų krikščioniška grupe. Štai nuo to laiko „Atika" –­ dar ir krikščioniška grupė. Be abejo, po tokio netikėto įvertinimo plūstelėjo pasiūlymai ir toliau groti panašaus pobūdžio festivaliuose, tačiau mano kūrybą itin religingi žmonės gana greitai perkando ir krikščioniški pasiūlymai liovėsi.

Šiandien man pasisekė išgirsti dar tik būsimo albumo įrašus. Gal galėtumėte papasakoti, kas lauks jūsų muzikos gerbėjų ateityje? Gal jau esate parašęs naujų dainų?
Šis ruduo ir žiema bus turtingi koncertų. Tada šiokia tokia pauzė. Žinoma, pavieniai koncertai įmanomi, tačiau prio­ritetu laikyčiau įrašinėjamą solinį albumą. Tikiuosi 2014 metų rudenį albumą išleisti, tačiau tai jau kita istorija. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad po gana ilgo laiko tarpo vyksta natūralus procesas – naujų dainų albumo kūrimas. Net nepamenu, ar taip yra buvę.

Ko trūksta mūsų šalies muzikiniame gyvenime?
Visų pirma, intelektualumo populiariojoje kultūroje. Mano galva, Bobo Dylano didžiausias nuopelnas yra tas, kad jis į popkultūrą įnešė žodžio svarbą. Padarė tai norma. Lietuvoje to neįvyko dėl visiškai objektyvių priežasčių. Pirma, sovietai bijojo tokio žodžio, antra, kai tas žodis (tiksliau, žodžio simbolis –­ ilgi plaukai ir džinsai) Kaune jau buvo beatsirandąs, Romas Kalanta susidegino. Taip kultūrinė revoliucija arba spartesnis popkultūros modernėjimas (kad ir pogrindyje) baigėsi taip ir neprasidėjęs. Kaip žinia, saugumas uždraudė bet kokią saviveiklą, iš kurios Lietuvoje dar tada galėjo atsirasti vakarietiškos miesto kultūros apraiškos. Populiarioji kultūra iš esmės taip ir neevoliucionavo, nes jos nepasiekė bitnikų, hipių, pankų ideologijos. Iš čia ir intelektualumo bei rafinuotesnio skonio trūkumas dabartinėje popkultūroje.

Jūsų nuomone, kaip keitėsi šalies alternatyvioji muzikinė scena per 17 jūsų muzikavimo metų? Ir kaip joje atrodė „Atika"?
„Atika" buvo ir yra kaip balta varna. Lyg ir alternatyva, tačiau ne itin. Popsui per sudėtinga. Dainuojamoji poezija? Lyg ir panašu, lyg ir ne. Žodžiu, alternatyva „Atikos" iš esmės nepriėmė, lygiai taip pat, kaip ir popscena. Manyčiau, kad „Atika" sukūrė savą muzikinę kalbą, šiek tiek iš visų pasiskolindama, prie nieko nepritapdama.

{youtube}4lNumHEMITM{/youtube}


Per visus šiuos metus Lietuvoje atsirado itin didelė alternatyvios muzikos pasiūla, tokios niekuomet anksčiau nesam turėję. Dabar galima gana lengvai prieinami muzikos instrumentai, repeticijų salės, įrašų studijos. Kitas dalykas, auga jaunimas, jau visiškai laikantis save Vakarų kultūros dalimi. Iš čia ir išraiškos laisvė, nevaržoma kūrybinė drąsa, pasitikėjimas savimi. Grupių, atlikėjų, projektų gausa. Štai naujas fenomenas slapyvardžiu GJan – pakėlęs tautiečių savigarbą kaip paskutinis krepšinio rinktinės triumfas eiliniame Europos čempionate. Mano nuomone, muzikali mergaitė puikiai parodė, kad mes galime sukurti normalų vakarietišką produktą, tačiau jeigu norime būti kam nors įdomūs, mums reikia tokių kaip Alina Orlova. Kitaip tariant, kad parodytume, jog esame kaip visi, mums užtenka GJan, o jei norime kažkuo išsiskirti, reikia daugiau.
Be to, prisipažinsiu: mane gąsdina anglų kalba dainuojantys jaunuoliai. Čia tikriausiai mano paties problema, tačiau aš jų paniškai bijau. Dažnai pagalvoju: o jeigu mūsų žvilgsniai susitiks ir jie supras, kad aš ne tik kalbu lietuviškai, bet tikriausiai šia kalba ir galvoju. Košmaras. Ir kas tada? Teks gėdingai prisipažinti, kad kuriu ir dainuoju savo gimtąja kalba?
Neironizuodamas galiu pasakyti, kad šitoje vietoje ir slypi didžiausia nelaimė. Jaunimas nenori kurti lietuviškų dainų, nes išaugęs skurdžios lietuviškos popkultūros terpėje nelaiko šios kalbos vertinga išraiškos priemone.

Kalbėjosi Vilius Arlauskas