Slavoj Žižek. Margaret Atwood kūryba rodo mūsų poreikį mėgautis kitų žmonių skausmu

Spalio 15 d. „Booker“ premija įteikta dviem rašytojoms. Kanadietė Margaret Atwood įvertinta už romaną „Liudijimai“ („The Testaments“), „Tarnaitės pasakojimas“ tęsinį, o britė Bernardine Evaristo – už „Mergaitė, moteris, kita“ („Girl, Woman, Other“). M. Atwood tapo pirmąja moterimi, dusyk apdovanota šia premija, – pirmą kartą apdovanota 2000 m. už knygą „Aklasis žudikas“ („Alma littera“, 2003), o B. Evaristo – pirmąja apdovanojimą pelniusia juodaode brite. Abi laimėtojos pasidalys 57,4 tūkst. €. Beje, M. Atwood tapo vyriausia premiją laimėjusia rašytoja – lapkričio 18 d. jai sukaks 80 metų.

Gerai parengta pasaulinė reklaminė kampanija leidžia tikėtis, kad „Liudijimai“, Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, bus vertas dėmesio. Rodos, dabar pats tinkamiausias metas patyrinėti priežastis, lėmusias mūsų susižavėjimą tamsiuoju Gileado Respublikos pasauliu.

Kadangi Gileadą valdo krikščionių fundamentalistai, geriausia pradėti nuo teologijos.

Tomas Akvinietis darbe „Summa Theologica“ apibendrina: rojaus karalystėje palaimintieji regės pasmerktųjų baudimą, kad jų palaima būtų dar saldesnė. Be abejo, Akvinietis rūpestingai išvengia nepadorios išvados, jog geros sielos rojuje mėgaujasi kitų sielų kančių reginiu, mat regėdami kitų kančias geri krikščionys turėtų jausti gailestį. Tad ar palaimintieji rojuje jaus gailestį besikankinantiems pragare? Akviniečio atsakymas neigiamas: ne dėl to, kad palaimintieji atvirai mėgaujasi kančių reginiu, bet todėl, kad jie mėgaujasi dieviškojo teisingumo vykdymu.

O jeigu mėgavimasis dieviškuoju teisingumu tėra racionalizacija, amžinomis kaimyno kančiomis mėgautis leidžianti morali priedanga? Akviniečio formuluotė tampa įtartina dėl perteklinio mėgavimosi, kurį teikia kitų skausmo stebėjimas slapta, tarytum paprastas malonumas gyvenant rojaus palaimoje nėra pakankamas ir turi būti papildytas galimybės žvilgtelėti į kito skausmą pasimėgaujant – tik taip palaimintosios sielos „gali visiškai mėgautis savo palaima“.

 

Margaret Atwood 1984 m. Berlyne rašo „Tarnaitės pasakojimą“. Nuotrauka iš www.margaretatwood.ca
Margaret Atwood 1984 m. Berlyne rašo „Tarnaitės pasakojimą“. Nuotrauka iš www.margaretatwood.ca

 

Nesunkiai galime įsivaizduoti įprastą sceną rojuje: kai kurioms palaimintosioms sieloms pasiskundus, kad tiekiamas nektaras ne toks saldus kaip anąsyk ir kad toks palaimingas gyvenimas vis dėlto nuobodokas, palaimintąsias sielas aptarnaujantys angelai bemat atšautų: „Jums čia nepatinka? Tai pažvelkite, kaip jie gyvena ten, apačioje. Tuomet gal suprasite, kaip jums pasisekė, kad čia patekote!“

Atitinkamą sceną pragare reikėtų įsivaizduoti visiškai kitaip: labai toli nuo dieviškojo žvilgsnio ir kont­rolės pasmerktosios sielos mėgaujasi intensyviu ir malonumų kupinu gyvenimu pragare, tik retkarčiais, velnio administratoriams sužinojus, kad palaimintosios sielos turės galimybę iš rojaus trumpai stebėti gyvenimą apačioje, pasmerktųjų sielų maloniai paprašoma surengti pasirodymą ir apsimesti labai kenčiant, kad kvailiams rojuje padarytų įspūdį.

Trumpai tariant, kito kančių reginys yra geismo, palaikančio mūsų pačių laimę (palaimą rojuje), miglota priežastis: jei tokio reginio neliktų, mūsų palaima atsiskleistų visu steriliu bukumu. Beje, argi ne tas pats netikėtai atsitinka kasdien gaunant trečiojo pasaulio baisybių (karo, bado, smurto) davinį iš TV ekranų? Mums jo reikia vartotojiško rojaus laimei išlaikyti.

 

Vitalij Binevič nuotrauka
Vitalij Binevič nuotrauka

 

Tai atveda mus prie M. Atwood „Tarnaitės pasakojimo“, kuriame be užuolankų ir „kritiškai“ vaizduojama slogi pramanytos konservatyvių fundamentalistų santvarkos atmosfera. Tiek romanas, tiek serialas leidžia panirti į keistą fantazavimo apie brutalų pasaulį, kuriame dominuoja patriarchatas, malonumą. Suprantama, niekas garsiai neprisipažintų geidžiantis gyventi tokiame košmariškame pasaulyje, tačiau aiškumas, kad to nenorime iš tikrųjų, fantazavimą apie jį, įsivaizduojant visas tokio pasaulio smulkmenas, padaro tik dar malonesnį. Žinoma, patirdami tokį malonumą jaučiame ir skausmą, vis dėlto psichoanalitikas Jacques’as Lacanas tokį malonumą iš skausmo įvardijo jouissance.

Šios dviprasmybės priešingybė yra principinis M. At­wood pasakojimo aklumas mūsų liberalaus pasaulio, kuriame viskas leista, trūkumams: tokią istoriją amerikiečių literatūros kritikas Fredricas Jamesonas pavadino „nostalgija dabarčiai“ – ji persmelkta sentimentalaus gėrėjimosi mūsų liberalia, viską leidžiančia dabartimi, kurią sužlugdo krikščionių fundamentalistų valdymas. Ir ji niekada nė neprisiartina prie klausimo, kas negerai dabartyje, kuri pagimdo tokią košmarišką respubliką kaip Gileadas? Būdama akla faktui, kad dabartinis rojus, kur viskas leista, yra nuobodus, „nostalgija dabarčiai“ įkliūva į ideologijos spąstus, o norėdama išlikti turi žvilgtelėti į religinio fundamentalizmo pragarą.

Tai gryna ideologija – ideologija paprasčiausia ir brutaliausia esamos tvarkos pateisinimo ir jos antagonizmų maskavimo prasme. Lygiai taip pat liberalūs Donaldo Trumpo ir alternatyviosios dešinės kritikai niekada rimtai neklausia, kaip mūsų liberali visuomenė galėjo pagimdyti D. Trumpą.

Šia prasme D. Trumpo vaizdinys irgi yra fetišas – tai paskutinis dalykas, kurį liberalas pamato prieš konfrontaciją su klasių kova. Štai kodėl liberalai ir žavisi, ir baisisi D. Trumpu – kad išvengtų klasių kovos temos. Vokiečių filosofo Friedricho Hegelio moto „blogis slypi žvilgsnyje, reginčiame blogį visur“, čia puikiai pritaikomas – liberalus D. Trumpą demonizuojantis žvilgsnis taip pat yra blogas, nes nepaiso to, kaip jo paties klaidos atvėrė erdvę trampiškai patriotiniam populizmui.


Iš anglų kalbos vertė Ignas Gutauskas
www.independent.co.uk, 2019-09-14


Margaret Atwood: „Autorius yra negyvas briedis“ čia

Draugai