Toma Gudelytė. Autorius patriotinės cenzūros nelaisvėje

Kuomet 1926 m. gegužę OGPU agentai pirmąkart prisistatė į Michailo Bulgakovo butą atlikti kratos, rašytojo nebuvo namie. Budeliams patogiai krėsluose lūkuriuojant aukos – be įtariamojo nebuvo galima pradėti „procedūros“ – buto valdytojas gal svečiams užimti, o gal iš įtampos ėmė žerti sąmojų: „Lubiankos aikštėje praeivis klausia žydo: „Ar nepasakytumėte, kur galėčiau rasti Gosstrachą?“ – „Gosstracho ne, bet žinau, kur galite rasti Gosužasą, štai jis.“*

Toks sovietų sostinėje anuomet tvyrojo klimatas ir būtent iš jo prieš 92 metų atsirado nepamirštami romano „Meistras ir Margarita“ personažai. M. Bulgakovą Kremliaus pakalikai sekiojo jau ilgą laiką ieškodami preteksto bylai pradėti: per pirmą kratą išsinešė „Šuns širdies“ rankraštį ir dienoraščius, juose rašytojas atvirai išsakė savo nuogąstavimus ir susirūpinimą porevoliuciniu šalies posūkiu ir išjuokė partinius vadukus Trockį ir Kalininą. Kuriant homologuotą, idėjinio auklėjimo tarybinį žmogų, kurį visapusiškai kontroliuotų Tėvynė Motina, žodžio ir spaudos laisvė neišvengiamai tapo nacionalinio saugumo klausimu, patikėtu spec. organams: laisvai mąstantis žmogus, drįstantis reikšti abejones esama tvarka ir jos ideologiniais pamatais, ypač toks žinomas dramaturgas ir rašytojas kaip M. Bulgakovas, ne juokais erzino neginčijamos pravdos sergėtojus.

M. Bulgakovo bėdos dėl cenzūros prasidėjo dar „Baltosios gvardijos“ laikais. Už šią apysaką, vėliau virtusią pjese „Turbinų dienos“ ir vaizduojančią pilietinį karą Ukrainoje po bolševikų perversmo, rašytojas buvo apkaltintas simpatijomis baltiesiems, tad kone Revoliucijos idealų išdavyste: socrealizmo ir socoptimizmo epochoje pasakotojas (visada tolygus autoriui) negali žvelgti iš liaudies priešo pozicijų, privalo tapatintis su sistema ir jos ideologais, šiuo ateju komunistais. Polifoninio pasakojimo apskritai negali būti, tarybiniam žmogui egzistuoja viena perspektyva ir vienas žiūros taškas – proletariato diktatūra su šviesiu rytojumi. Visa kita privalo būti nušluota nuo žemės paviršiaus, sutriuškinta, ištremta iš kolektyvinės sąmonės.

M. Bulgakovas puikiai suvokė šią menininko dilemą sovietų Rusijoje: arba taikstytis su sistema, kad išgyventum, priimti tos sistemos taisykles, tarp jų – cenzūrą, arba tapti disidentu ir pasismerkti kultūrinei marginalizacijai. Tačiau apie keliaklupsčiavimą partijai M. Bulgakovo atveju negalėjo būti kalbos. „Aš esu mistinis rašytojas. Man būtini niūrūs mistiniai atspalviai, kad galėčiau perteikti mūsų kasdienybės siaubus, nuodus, kuriais persisunkusi mūsų kalba, tam tikras šiurpias mūsų tautos transformacijas (...). Pasipriešinimas cenzūrai, nepaisant to, kokiu pavidalu ir kam valdant ji reikštųsi, yra mano, kaip rašytojo, pareiga, kaip ir pareiga ginti spaudos laisvę. Jei kuris rašytojas manytųsi galįs įrodyti, kad žodžio laisvė jam nebūtina, būtų tarsi žuvis, viešai pareiškianti, jog gali apsieiti be vandens... Plačioje TSRS literatūros arenoje esu vienišas vilkas. Man pataria persidažyti kailį. Kokia absurdiška mintis. Ar perdažytas, ar nuskustas plikai – vilkas niekada nesupanašės su pudeliu.“

M. Bulgakovas tolo nuo autorizuotų rašytojų sąjungos, jo tekstai vis dažniau užkliūdavo ar visam laikui įstrigdavo cenzorių kabinetuose, kol galiausiai dramaturgą visu svoriu prislėgė finansiniai sunkumai ir bedarbystė. „Spaudos teigimu, Tarybų Sąjungoje Michailo Bulgakovo kūriniai egzistuoti negali, ir spauda absoliučiai teisi.“ Tokiais žodžiais 1930 m. rašytojas kreipėsi į partiją prašydamas leidimo išvykti į užsienį arba paskirti jam darbo vietą teatre. „Labai prašau atkreipti dėmesį, kad negalėjimas rašyti man reikštų būti palaidotam gyvam.“ Garsusis laiškas, kurio originalas ilgai išgulėjo įslaptintas Liubiankos archyvuose, pasiekia Genrichą Jagodą kone iškart po Vladimiro Majakovskio, Revoliucijos dainiaus, savižudybės. Dviejų garsenybių mirties, ko gero, būtų buvę per daug. Iš OGPU konfiskuotų dienoraščių sužinome, kad tuo laikotarpiu M. Bulgakovas taip pat svarstė apie savižudybę ir net buvo įsigijęs pistoletą. Tūkstantinei maskviečių miniai išlydint paskutinėn kelionėn Tautos poetą, sprendžiamas išsišokėlio dramaturgo likimas: Stalinas, aistringas M. Bulgakovo pjesių gerbėjas (anot Maskvos teatro archyvų, „Turbinų dienas“ regėjęs net 15 kartų!), galiausiai liepia paskirti jį į Meno teatrą režisieriaus pavaduotoju. Tuo pat laikotarpiu Politbiuras paskelbia įsaką dėl buožių naikinimo.

M. Bulgakovui, sakytume, pasisekė. Daugelis jo bendraamžių ir bendraminčių baigė dienas gerokai tragiškiau: Osipas Mandelštamas, pradėtas persekioti 1934 m., galiausiai atsidūrė Vtoraja Rėčkos lageryje Vladivostoke, kur, liudininkų teigimu, lengvai pamišęs lagerio kaliniams deklamuodavo „Dieviškąją komediją“ ir Petrarkos eiles. 1939-aisiais tomis pačiomis dienomis Liubiankoje kalėjo Vsevolodas Mejerholdas ir Isakas Babelis, apkaltinti antisovietinėmis, antipat­riotinėmis kūrybos tendencijomis (formalizmu ir estetizmu), socrealizmo kanonų laužymu, trumpai tariant, modernizmu. Teatro genijus V. Mejerholdas po kelių mėnesių buvo sušaudymas, apie I. Babelio likimą namiškiai sužinos tik praėjus 15 metų! Valstybė be pasigailėjimo triuškino savo kultūrininkus ir meno žmones, ant jų kaulų statydama niekada neišpildytą kolektyvinio išganymo pažadą.

Bet sovietinė Rusija buvo totalitarinė. Demokratinėje santvarkoje to negalėtų būti, tiesa? Išties esame įpratę manyti, jog cenzūra – tai antidemokratiškos visuomenės bruožas, vienas iš masių kontrolės mechanizmų. Cenzūrą ir inkviziciją sieja glaudūs giminystės ryšiai. Cenzūra, pasiskolinant šviesaus atminimo Leonido Donskio žodžius, yra organizuota neapykanta, kuomet vadovaujantis įaudrintos vaizduotės simbolinėmis konstrukcijomis primetama vienintelė leistina tiesa ir tos tiesos traktavimo būdas. Net ir menkiausias nukrypimas nuo dogmos – nedovanotinas prasižengimas, kartais lydimas dramatiškų pasekmių. Cenzūra prisiima sau moralinės vaizduotės prižiūrėtojo vaidmenį. Tėvynė, tapatybė, tradicija – šios abstrakčios sąvokos paverčiamos stabais, kuriuos privalu garbinti, bet kokią diskusiją ar dialogą sumenkinant iki primityvaus vertybinio konflikto. Kartais stabu virsta ir religija, ar, tiksliau, religinė priklausomybė, kai tikėjimu grįstos pasaulėžiūros kritika prilyginama pasikėsinimui į pačią Tiesą. Taip, beje, mūsų amžiuje nutiko Salmanui Rushdie – jam už „Šėtoniškas eiles“ dvasinis ir politinis tautos vedlys Ruhola Chomeinis paskelbė fatvą, kuria kvietė įvykdyti mirties nuosprendį.

Varšuvos knygų klube Stasio Eidrigevičiaus darytas eskizas
Varšuvos knygų klube Stasio Eidrigevičiaus darytas eskizas

Pastaruoju metu istorinė vaizduotė ir kolektyvinė atmintis vis dažniau tampa moralinės vaizduotės sergėtojų medžioklės lauku. Aršus rašytojo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus puolimas už romaną „Žali“, pirmąkart pasirodžiusį prieš 16 metų ir neseniai perleistą leidyklos „Tyto alba“, turi neginčytinų modernios neapykantos bruožų, susijusių su M. Bulgakovo ir O. Mandelštamo epocha bei OGPU darbo metodika. Iki Liubiankos, laimei, dar neprieita, bet... Priešininko demonizavimas, rausimasis su didinamuoju stiklu po grožinį tekstą ieškant, prie ko prikibti ir už ką autorių statyti prie gėdos stulpo, nepaaiškinama neapykanta ir agresija dangstantis abstrakčiais kaltinimais bei tuščiais šūkiais...

Vien tai, kad į tokius nacionalistinius kliedesius reaguojama rimtai, turėtų kelti mūsų visų susirūpinimą. Ko iš LR generalinio prokuroro tikisi Seimo Visuomenės tarybos aktyvistai? Nuteisti literatūros kūrinį? Jame veikiančius personažus? Tą pramanytą rusų kareivį, pavadinusį partizanus „išsigimėliais“? Ar tarybos nariai suvokia, jog tas kareivis egzistuoja meninėje tikrovėje, t. y. fikcijoje? Visas šis groteskas negali nepriminti rašytojos Elif Shafak patirties, kai 2006 m. turkiškų vertybių gynėjai į kaltinamųjų suolą pasodino jos romano „Stambulo pavainikė“ personažus.

Tūžmingi teksto inkvizitoriai persekioja ne tik autorių, bet mus visus: tokiais veiksmais jie rodo savo požiūrį į pilietinę visuomenę, neva nepajėgią savarankiškai perskaityti kūrinio. LR Seimo Visuomenės taryba skelbiasi mūsų, tamsuolių nesusivokėlių, vedliais ir kruopščiai atrenka tas romano ištraukas, už kurias privalome nekęsti autoriaus – liaudies priešo. Literatūra, istorija ir politika naiviai suplakamos į vieną kratinį, kur jau niekas nesvarbu – nei autoriaus išsakyta pozicija, nei jo pilietinė laikysena, nei paties kūrinio puslapiai, išteisinantys kūrėją nuo šių absurdiškų kaltinimų. Tikslas pasiektas – autoriaus vardas sumaišytas su purvais, apšmeižtas. Juo suabejota.

Rimtas pavojaus signalas, kad į mūsų visuomenę grįžta cenzūra ir menininkų persekiojimas. Partizanai negali ir neturi tapti tabu, šventomis karvėmis, kurių vardus, neduokdie, paminėsi su nepakankama patriotizmo gaidele balse. Atsitokėkime ir liaukimės grožiniam kūriniui primetinėję istorijos vadovėlio ar istorinės dokumentikos reikalavimus. Tai kvaila. Saugokime kūrybos laisvę su visomis jos postmodernistinėmis kreivėmis ir vingiais. O gal mes ilgimės socialistinio realizmo laikų? Galiausiai perskaitykime patį romaną, visiškai nepagrįstai juodinamą ir iš tiesų dvelkiantį meile, begaline žmogiška užuojauta tiems, kurie įsukti į siaubingą karo mėsmalę neturėjo pasirinkimo, kurių nepasiekė pergalės salvės ir kurie ilgai išgulėjo istorijos užmaršties apkasuose. „Žali“ prikėlė šiuos pamirštus žmones gyventi grožiniame tekste, leido per literatūrą pažinti ir pajusti kraupią apkasų kasdienybę. Užmegzti emocinį ir empatinį ryšį su laisvės kariais. Vargu, ar prasminga paversti partizanus muziejiniais eksponatais po storu stiklu, kaip norėtų romano tardytojai. Ir vargu, ar sąžininga pulti autorių, įniršio ir išankstinio nusistatymo iškreiptu žvilgsniu perskaičius vos aštuonis kūrinio puslapius.

„Neapykanta visada rodo vaizduotės pergalę prieš tikrovę, – rašo L. Donskis. – Neapykantos pavojus glūdi intelektinėje ir moralinėje tuštumoje, kurią ji kuria bei palaiko tarp individų ir visuomenėje. Abipusis demonizavimas mažai tikėtinas ten, kur žmonės asmeniškai dalyvauja dialoge. Kur jie asmeniškai bendrauja, dalijasi jausmais bei mintimis ir turi bendros kasdienės patirties, beveik ar visai nėra galimybių reikštis moralinei tuštumai, kurioje tarpsta priešų paieška.“

Neabejoju, kad L. Donskis šiandien mums linkėtų daugiau dialogo ir mažiau aklos neapykantos.


* Gosstrach – valstybinė draudimo kompanija; žaidžiama žodžiais strach (rus. baimė) ir užas (rus. siaubas). Lubianka – sovietų slaptųjų tarnybų būstinė, pagarsėjusi kaip politinių kalinių kankinimo vieta. Šiandien čia veikia Rusijos Federacijos federalinė saugumo tarnyba (FSB). 2015 m. menininkas Piotras Pavlenskis, atlikdamas performansą, padegė Liubiankos duris. „FSB veikia naudodama nuolatinio terorą ir laiko savo valdžioje daugiau nei 146 milijonus žmonių“, – teigė P. Pavlevskis performanso vaizdo įrašą lydėjusioje žinutėje.