„Nacionalinė biblioteka savo daugiabriaunėmis veik­lomis ir įvykiais tapo labai intensyvia ne tik informacine, bet ir visuomenine, kultūrine erdve. Mus džiugina naujas vaidmuo – išsiveržę iš klasikinio, tradicinio bibliotekos lauko mes tampame puikia vieta vienyti, socializuoti, šviesti ir komunikuoti. Tai ir yra vienas iš pagrindinių kultūrinės diplomatijos tikslų“,1 – sakė Renaldas Gudauskas. Meistro bibliotekininko mintis priminė užpernai vykusią bibliotekininkų konferenciją – Vaclovo Biržiškos skaitymus. Šioje konferencijoje pats dalyvavau kaip bibliotekininkas ir susimąsčiau, ar skaitytojas išmano apie „klasikinį, tradicinį biblio­tekos lauką“ ir „vietą vienyti, socializuoti, šviesti ir komunikuoti“. Ir apskritai, kas yra biblioteka.

Pernai konferencijoje dėmesys skirtas mokslo ir meno komunikacijai, t. y. bandymui aiškintis, koks galėtų būti bibliotekos vaidmuo populiarinant mokslą ir meną. Tradiciškai keltas klausimas, ar biblioteka yra grandis tarp universiteto ir visuomenės, ar biblioteka veikia kaip funikulierius į aukštesniuosius Lietuvos mokslo ir menų akademijų balkonus? Šįkart, kaip (įsivaizduoju) kasmet, atsakymas tartas teigiamai ir kartu su nerimu. Nors dirbu akademinėje biblio­tekoje, o konferencijoje svarstyti klausimai labiau apėmė viešąsias bibliotekas, tuo nerimu persiėmiau ir aš! Kodėl?

2018-ųjų Frankfurto knygų mugė. Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės nuotrauka

 

Klausydamasis kviestinių svečių pranešimų iš Suomijos ir Nyderlandų svarsčiau, ar ši diskusija nekyla iš tylios bibliotekininkų ir bibliotekos, kaip įstaigos, savivaizdžio, jos reikšmės ir funkcijos krizės? Tradicinis bibliotekos įvaizdis sudarytas iš žinių kaupimo, saugojimo ir jų teikimo funkcijų. Biblioteka turi suteikti galimybę savišvietai, žadinti smalsumą ir pakuklinti visažinius. Bibliotekos įvaizdis metaforiškai įvaizdintas kaip labirintas, kaip neišsemiamas žinijos lobynas. Kita vertus, kai kuriems Saulėtekyje gyvenantiems studentams biblioteka veikiau yra skaitykla nei talpykla.

Nė apie vieną šių įvaizdžių konferencijoje nekalbėta. Vakaruose bręsta ir pamažu įsišaknija kiek kitoks požiūris, tiksliau, du ar trys kitokie požiūriai į šią seną ir brangią įstaigą. Su šiais požiūriais susipažinau ne tik Biržiškos skaitymuose, bet ir rudenį vykusioje JAV bibliotekininkų konferencijoje, kurios klausiausi internetu.

Biblioteka, kaip socialinės pagalbos ir prieglobsčio įstaiga

Minėtoje konferencijoje kalbėjusių JAV bibliotekos galvų įsitikinimu, „tradicinė“ bibliotekos, kaip švietimo įstaigos, misija yra atgyvenusi – XXI a. biblioteka turinti tapti prieglobsčiu marginalizuotoms grupėms. Kai kuriose JAV viešosiose (ypač didesnių miestų) bibliotekose kasdien renkasi skurdą kenčiantys, benamiai žmonės, ieškantys vietos pailsėti, norintys, bet dėl fizinių ar psichinių negalių ir (ar) išsilavinimo stokos negalintys tvarkyti savo teisinių dokumentų arba tiesiog ieškantys prieglobsčio šaltuoju metų sezonu. Apie tai netgi pastatytas filmas („The Pub­lic“, 2018, rež. Emilio Estevezas). Apskritai viešosios bibliotekos idėja yra liberali, t. y. išlaisvinanti: pilietinė teisė ir laisvė užsiimti savišvieta labiausiai įgalina tuos, kurie neturi galimybės siekti aukštojo mokslo, tad biblioteka iš tiesų yra prieglobstis. Tik štai „prieglobstis“ dabar suprantamas tiesiogiai.

Panaši samprata būdinga Suomijoje ir kai kuriose kitose Skandinavijos šalyse (neabejoju, kad ir Vokietijoje bei pietinėse ES valstybėse), kur bibliotekas kasdien užplūsta ne benamiai, o pabėgėliai, siunčiantys, kopijuojantys ir spausdinantys reikiamus asmens dokumentus, kad greičiau įgytų pilietybę. Neturėdami kur daugiau eiti, laukdami atsakymų, patvirtinimų, jie bibliotekose leidžia kiauras dienas. Nors atvykėlių skaičius milžiniškas, Suomijos viešosios bibliotekos neturi (ar bent ligi šiol neturėjo) jokios bendros integracijos programos, kurią galėtų nuosekliai vykdyti. Kiekvienos bibliotekos vadovybė ir jos darbuotojai patys imasi iniciatyvos, pavyzdžiui: atvykėliams organizuoja kalbos mainų vakarus su vietiniais gyventojais. Po viešnios pranešimo paklausiau, kokie tradicinės bibliotekos pokyčiai jai labiausiai patinka ir kas kelia daugiausia rūpesčio. Man atsakė labai nuoširdžiai: daugumai bib­liotekininkų, ypač dirbančių daugiau nei 20–30 metų, sunkiausia sau atsakyti, kodėl ir kaip turėtų padėti žmonėms, kurie ateina į bibliotekas iš dalies tikėdamiesi socialinės pagalbos – juk bibliotekininkais jie tapo iš meilės knygai ir neapykantos žmonėms. (Juokauju.)

Bibliotekininkai šiais laikais (kol kas) yra informacijos specialistai, švietimo vadybininkai ar panašiai. VU Komunikacijos fakultete nebeliko bibliotekininkystės bakalauro studijų programos; neseniai dar buvo įgyjama informacijos ir komunikacijos bakalauro kvalifikacija, o dabar vietoje jos suteikiamas verslo vadybos bakalauras. Ateityje didžiąją dalį bibliotekininkų darbų perims kompiuterinės sistemos ir paštomatus primenantys robotai. Oi! Jie jau perimti!
Todėl vietoje bibliotekininkų reikės informatikų, galinčių tas sistemas prižiūrėti, ir kvalifikuotų socialinių darbuotojų, padedančių lankytojams spręsti tiesiogiai su knygomis nesusijusias bėdas. O mėgstamiausias viešnios iš Suomijos dalykas, be abejo, buvo netikėtai atsiradusi galimybė padėti. Tuomet ar dar reikia bibliotekoms visų tų kvalifikuotų specialistų, ar užteks geros valios?

Biblioteka, kaip bendruomenės centras

Viešoji biblioteka iš esmės yra bendruomenės cent­ras. Ilgiau pasėdėjęs bet kurioje viešojoje bibliotekoje išvysi visą bendruomenės mikrokosmą: nuo akis spauda džiovinančio senjoro iki mažiaus, triukšmaujančio prie kompiuterio. Tiesa, laikyti biblioteką bendruomenės centru galima įsivaizduojant ją, kaip bendrystės kūrimo vietą. Tarkime, daugelyje Skandinavijos šalių viešųjų bibliotekų darbuotojai ir savanoriai rengia maisto gaminimo ir dalijimosi vakarus, smulkiųjų amatų ir menų dirbtuves, vietinių aukštojo mokslo įstaigų pedagogų viešas paskaitas, susitikimus su žinomais žmonėmis, programavimo (kodavimo) ir technikos būrelius vaikams arba išskirtinai vien mergaitėms. Įvairios meno parodos ir būreliai, rengiami bibliotekose, nesvetimi ir Lietuvoje.

Biblioteka, kaip laboratorija

Kuo dar pasižymi šiauriečių bibliotekos? Be knygų, jose taip pat skolinami filmai, muzika, muzikiniai inst­rumentai (gitaros ir bosai), dėlionės, lego konstruktoriai, įvairiausi buities ir technikos įrankiai nagingiems ir benagiams, šį tą pamenu ir apie rūbų skolinimą! Žinoma, į visą bibliotekos paslaugų asortimentą įeina ir informaciniai šaltiniai, specialiai pritaikyti neįgaliesiems: daugelyje lietuvių bibliotekų dabar kaupiamos audioknygos ir knygos neregintiesiems (tokia paslauga veikia, pavyzdžiui, Anykščių viešojoje bibliotekoje). M. Mažvydo bibliotekoje dabar veikia įrašų studija ir netgi technikos dirbtuvės „Pats sau“: jose yra 3D spausdintuvas, vinilo ir kaitrinių plėvių pjaustiklis, kaitrinis presas, sublimacinis mini spausdintuvas, robotikos ir elektronikos rinkiniai, programuoti skirti mikrokompiuteriai ir kt. Visa tai mažiems ir jaunesniems.

Galų gale, už meno ir mokslo komunikacijos temą, manau, gerokai įdomesnis daugeliui pasirodė klausimas, kurį baigiantis paskutiniam pranešimui uždavė viena drąsi mergina: „Kur tuomet yra knygos vieta?“ Aišku, atsakymas į klausimą buvo paprastas ir išmintingas: knygos vieta – lentynoje. Gal ateityje biblioteka vadinsis ne biblioteka, o kaip nors kitaip – logoteka arba techoteka?

Prisipažinsiu, į šią ir kitas naujoviškas bibliotekos sampratas žvelgiau skeptiškai, bet konferencijai baigiantis vyrukas iš Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos skaidrėse mums parodė trijų skirtingos formos cilindrų trimatį atvaizdą ir papasakojo trumpą istoriją, pirma paklausęs, kaip manome, kam skirti tie cilindrai. Tai buvo kosminės raketos išmetamųjų dujų cilindrai, kurių projektą kompiuteriu nubraižė maždaug 15 metų vaikinukas. Tuos cilindrus jis atsispausdino 3D spausdintuvu, kad galėtų fiziškai apskaičiuoti, kuris jų efektyviausiai naudoja degalus. Manau, verta turėti tą spausdintuvą, jeigu juo per visus metus pasinaudos kad ir vienas vaikas.

Eidamas namo po konferencijos dar svarsčiau, kodėl knygos man tokios svarbios, ir supratau, kad daug malonumo teikia pati fizinė knygos išraiška. Knyga yra fiziškai unikali. Kai kalbame ir rašome apie knygas, paprastai turime omenyje tiktai jų turinį, bet pats daiktas – knygos viršelis, puslapiai, kvapas, įtrūkiai, brokai, tekstūra ir matmenys – talpina ir įkūnija turinį. Todėl malonu rinkti, pavyzdžiui, ir vinilines plokšteles. Turėti tiesioginį santykį su tyrinėjamu daiktu yra svarbu. Lygiai taip vaikams ir jaunimui, kuriuos traukia tikslieji mokslai, maloni, tarkim, galimybė išrinkti ir surinkti laikrodį.

Vakaruose šie du trys požiūriai derinami tarpusavy, atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Lietuvoje minėtos socialinės problemos toli baisu nėra tokio masto kaip Skandinavijos šalyse ar JAV, todėl mūsų bibliotekos pamažu labiau primena bendruomenės centrus ir laboratorijas, o ne darželius ar krizių įveikimo centrus. Man patinka ši linkmė. Tačiau vis tiek įdomu, kodėl iš visų įstaigų būtent biblioteka, o ne kokia ambasada arba rotušė, tapo tuo daugiafunkciniu valstybės prieškambariu?

Sakot, gerai, kad ne sandėliu? Gal ir gerai.

 

* „Kaip kurti kultūrinę diplomatiją?“, www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-12-12-kaip-kurti-kulturine-diplomatija/173313.