Vilma Losytė. Marcelis Detienne’as: „Kodėl Apolonas ne su lyra, o peiliu rankoje?“

Kovo 21-ąją mirė istorikas ir antropologas Marcelis Detienne’as

Istorikai kartkartėm užduoda savikritišką klausimą: kaip reikia žvelgti į praeitį? Kokį atstumą istorikas turi pasirinkti, kad priartėtų prie analizuojamo laikotarpio, objekto, asmenybės? Kaip istorikas turėtų vertinti praeities įvykius, ar apskritai turėtų juos vertinti, ar likti neutralus? Kokia kalba, kokiu būdu rašyti istorinį pasakojimą? Į visus šiuos klausimus kiek­vienas atsako savaip pritaikydamas naujus ar gerai visiems žinomus tyrimo metodus. Kaip rašyti apie praeitį istorikas pasirenka pats, tačiau pasirinkimą lemia įvairūs veiksniai: aplinkos, šalies istoriografinės tradicijos, autoritetai.

 

Marcelis Detienne’as, neseniai mus palikęs prancūzų antropologas, mitologas, istorikas apie praeities įvykius rašė laisvu, kartu net ironišku stiliumi. Nebijojo eksperimentuoti. Savęs nelaikė istoriku, nors visą gyvenimą tyrinėjo senovės graikus, bandė iš naujo pažvelgti į senovės graikų kultūrą ir parodyti, kad ji nėra tokia ideali, kaip ilgai bandyta įteigti. M. Detienne’as žvelgė į senovės graikus etnologo žvilgsniu, nors jį patį pavadinti etnologu būtų sunku.

Kartu su Jeanu-Pierre’u Vernant’u, M. Detienne’as originaliai pažvelgė į senovės graikų politeizmą bei atliekamus ritualus. Aukojimas, vienas pagrindinių politeizmo ritualų, šiandien M. Detienne’o dėka yra puikiai suprantamas. Anot jo, gyvulio aukojimas ant altoriaus senovės graikams buvo socialinis mėsos pasidalijimo procesas. Tyrinėtojas išsklaido ritualo mistiką, todėl ant graikų altorių pradedame regėti kraują, deginamus riebalus, prieskonius – įprastą mėsos paruošimo procesą. Lietuviškai išleistoje antologijoje „Mitologija šiandien“ M. Detienne’o straipsnis „Jautis su kvapiaisiais prieskoniais“ sufleruoja apie kitokį autoriaus požiūrį į senovės istoriją, religiją ir ritualus. M. Detienne’as nebijojo provokuoti, kartu su J.-P. Vernant’u domėjosi aukojimo ritualo virtuve. Judviejų knygą „Aukojimo virtuvė graikų šalyje“ įkvėpė Claude’o Lévi-Strausso struktūrinė antropologija, jo Šiaurės ir Pietų Amerikos tyrimai, atskleidę gyventojų valgymo įpročius bei jais užkoduotą maisto reikšmę. Senovės Graikijoje maistas taip pat turėjo ypatingą reikšmę, pavyzdžiui, kai kuriuose mituose pasakojama, kad reikia valgyti žalią mėsą arba, atvirkščiai, keptą. Kodėl? Pasirodo, mėsos valgymas susijęs su religiniu aukojimo ritualu, per kurį grupė asmenų pasidalija aukojamą gyvulį, dalį paaukodami dievui. Anot M. Detienne’o, senovės graikams mėsos valgymas turėjo socialinę reikšmę.

Viename interviu šveicarų spaudai paklaustas, kokiai disciplinai save priskirtų – istorijai ar antropologijai, M. Detienne’as atsakė, jog visų pirma, kaip baigęs klasikinės filologijos mokslus, yra filologas, vis dėlto vienai disciplinai savęs nepriskirtų. Jo kolegos, pavyzdžiui, Pierre’as Vidalis-Naquet, sakydavo, kad jis nebuvo istorikas. Savo ruožtu helenistai, antropologai taip pat teigė, kad M. Detienne’as nebuvo jų disciplinų atstovas. Tačiau jam pradėjus dirbti Aukštųjų mokslų mokykloje, Paryžiuje, identiteto problema dingo. Mokslininkas galėjo laisvai dirbti su skirtingų disciplinų atstovais nebūtinai save laikydamas vienu jų. Labiausiai jam patiko dirbti su Afrikos, Okeanijos antropologais, kurie užduodavo kitokius klausimus. Šie kitokie klausimai, neįprasti praeities tyrinėtojui, stimuliuoja refleksiją savajame tyrimų lauke. Anot M. Detienne’o, tikri helenistai dažniausiai užsidarę graikų pasaulyje ir nepastebi kitų artimų kultūrų, todėl negali pamatyti senovės kultūros tokios, kokia ji buvo iš tikrųjų. 

7 dešimtmečio pradžioje baigęs klasikinę filologiją Liežo universitete, Belgijoje, M. Detienne’as atvyko į Paryžių, kur Aukštųjų mokslų mokykloje susibūrė nauja prancūzų tyrinėtojų karta, išdrįsusi pažvelgti į senovės istoriją ir klasikines kultūras kiek kitokiu kampu. Jų svarbiausias tikslas buvo nubraukti dulkes nuo užsisenėjusių tyrimo metodų ir atverti naujus horizontus analizuojant senovės kultūras. Viename interviu M. Detienne’as pasakojo, kad pabodęs senovės Graikijos idealizavimas jį privertė ieškoti kiek kitokios, mūsų dar nepažintos Graikijos. Jis itin stengėsi, kad senovės graikų kultūrą pradėtume lyginti su kitomis, pavyzdžiui, graikų politeizmą – su japonų politeizmu. Nors ir ne visi sutiko su tokiu tyrinėjimo būdu, pats mokslininkas buvo užtikrintas jo veiksmingumu. Jis ėjo lyginamųjų studijų direktoriaus pareigas Johnso Hopkinso universitete, Baltimorėje, o ten, paties teigimu, lyginamąsias studijas atlikti buvo daug paprasčiau nei Prancūzijoje. Tuo pat metu, iki 1996 m., vadovavo istorijos ir antropologijos lyginamųjų studijų tyrimų grupei Nacionaliniame Prancūzijos tyrimų centre.

Detienne’as privertė graikų mitus ne pulti interpretuoti pagal mums pažįstamą simbolizmą, sudarytą pagal senųjų civilizacijų supratimą, o skaityti kiek kitaip. Mitas visame pasaulyje suprantamas kaip mitas – mitologas norėjo pakeisti šią nuostatą. Pasirodžius veikalui „Mitologijos išradimas“, autorius sulaukė daug kritikos, o C. Lévi-Straussas, su kuriuo M. Detienne’as susirašinėjo, net nutraukė ryšius. Kiti mitus tyrinėjantys antropologai teigė, kad mokslininkas pjauna šaką, ant kurios pats sėdi, tačiau jis buvo užtikrintas savo metodų ir rašymo stiliaus. Knygoje „Kasdieninis graikų dievų gyvenimas“ Homeras tapo antropologu, kuris, M. Detienne’o požiūriu, pasakodamas apie Trojos karą, aprašė ir kasdienį dievų gyvenimą: jų jausmus, rūpesčius, poreikius, išvaizdą, ryšį su mirtingaisiais.

Detienne’as skyrė keletą monografijų pavieniams dievams, tarp jų Apolonui. Veikale „Apolonas su peiliu rankoje“ (su paantrašte „Eksperimentinis graikų politeizmo tyrimas“) puikiai pažįstamas Apolonas, muzikos, literatūros globėjas, liko ne su lyra, o peiliu rankoje – kodėl? Šitaip autorius vėlgi bandė parodyti nusistovėjusį požiūrį į senovės graikų dievus, kuris nėra visiškai teisingas. XIX a. Apolonas tapo akademijų simboliu kaip poezijos, lyrikos, literatūros globėjas. Tačiau M. Detienne’as pasirinko parodyti kitokią, mažai pažįstamą ir ignoruotą Apolono pusę. Apolonas – tai piktas ir žiaurus dievas.

Detienne’as vienas pirmųjų pradėjo domėtis kvapų ir aromatų tyrimais senovės Graikijoje. Knygoje „Adonio sodai. Aromatų mitologija Graikijoje“ autorius tyrinėjo poetinį aromatų klasifikavimą. Veikalas, įkvėptas C. Lévi-Strausso metodų, pateikia originalaus Adonio mito interpretaciją. Adonis buvo Miros, t. y. aromatų, sūnus, jo garbintojos buvo heteros kurtizanės, naudojusios aromatus ir kvepiančius aliejus seksualiniam potraukiui sustip­rinti. Mokslininkas parodė, kad kvapas turėjo svarbią reikšmę graikų pasaulyje, jis galėjo sujungti ir dievus su mirtingaisiais, ir mirtinguosius vyrus bei moteris. Kad ir ką suviliotų, kvapo tikslas buvo tarpininkauti – tarp mirtingojo ir dievo, tarp vyro ir moters. Per aukojimą kepamų gyvulių dūmai ir jų skleidžiamas kvapas keliauja į dangų ir suteikia dievams pasitenkinimą. Šis kvapas parodo tam tikrą ribą, skiriančią dievus nuo mirtingųjų. O kurtizanių naudojami kvepiantys aliejai parodo seksualinio instinkto iškrypimą, kadangi jis neskirtas giminės, t. y. miesto piliečių, pratęsimui. Todėl graikai supriešino du aromato panaudojimo būdus: geras tas, kuris naudojamas per aukojimą, ir blogas tas, kuris naudojamas seksualiniams santykiams.

Detienne’as bandė kovoti prieš nacionalizmą, kuris maitinosi mitais, o tuos mitus padėjo sukurti būtent istorikai. Jis buvo istorijos, istorinės minties sklaidą viešojoje erdvėje stebinčio komiteto narys, vadinasi, stebėjo, ar politikai, viešai naudojantys istoriją, jos neperkuria arba neiškreipia. Mokslininko teigimu, istorikai, kitaip negu antropologai, yra kilę iš tautų, todėl dažnai lieka ribojami nacionalizmo – tai ypač galiojo prancūzų istorikams. Fernand’as Braudelis, vienas Analų mokyklos kūrėjų, knygoje „Prancūzijos identitetas“ rašė, kad tik prancūzas, gimęs Prancūzijoje, gali rašyti jos istoriją. Beje, šią knygą dažnai cituoja nacionalistų partija „Nacionalinis Frontas“, kurios populiarumas šalyje pastaruoju metu išaugo. M. Detienne’as priešinosi bet kokiam istorijos panaudojimui nacionalizmo tikslais ir bet kokiai nacionalistinei istorijai, iškeliančiai tautos svarbą ir jos dominavimą prieš kitas.

Lyginamosios senovės istorijos studijos koncent­ravosi Louis Gernet centre, Paryžiuje, įkurtame 1966 metais. 2010 m. šis centras kartu su kitomis dviem tyrimų grupėmis tapo viena tyrimų laboratorija, pavadinta ANHIMA – Senųjų pasaulių antropologija ir istorija. M. Detienne’o įtaka šiandien juntama helenistų studijose, tęsiamos kvapų ir aromatų studijos, domimasi aromatų istorija, jų panaudojimu religiniuose ritualuose, net kalbama apie kvapų sociologija senovės Graikijoje (paminėtini Lydie Bodiou, Veronique Mehl tyrimai). Graikų aukojimo virtuvės tema toliau plėtojama, pavyzdžiui, 2005 m. išėjusiame straipsnių rinkinyje „Virtuvė ir altorius: aukojimo klausimas Viduržemio jūros senosiose visuomenėse“, kuriame lyginamas aukojimo ritualas skirtingose senovės civilizacijose. Mokslininkas nubrėžė originalias istoriografines kryptis, kuriomis toliau žengia šiandieniai senovės istorijos tyrėjai.

Detienne’o darbai moko pažvelgti į istoriją kitaip – kartais originaliai, kartais paprastai, nebijoti eksperimentuoti ir eiti pasirinktu keliu, net jei jis netelpa į kitų mokslininkų nustatytas ribas.

 

Kalba Marcelis Detienne’as:

https://www.dailymotion.com/video/xb39d8