Benigna Kasparavičiūtė. Absoliutus blogis: apokalipsė

Liepos mėnesio horoskopas ir parodų apžvalga

 Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Absoliučiai blogas blogis yra tupėti vasarą Vilniuje. Tai savaime suprantama ir nenuneigiama tiesa. Šia tema neverta net ginčytis, be to, ginčytis dabar yra per karšta. Iš esmės tokiu oru įmanoma tik sėdėti, spoksoti į vieną tašką ir klausytis, kaip namo pašonėje įsikūrusioje krepšinio aikštelėje krūva identiškai aprėdytų vyriškių (maždaug 10–110 metų) metodiškai ir nenumaldomai bambina kamuolį, palydėdami kiekvieną naują nevykusią ataką laukiniu pergalės klyksmu. Net imu įtarti, kad, jei dėl kokių nors mokslui nežinomų priežasčių jų vietoje staiga atsidurčiau aš, vis kaip nors įsigudrinčiau pataikyti bent porą kartų iš šimto.
Nors, pastebėjau, kai patampa labai jau karšta, taip, kad, atrodo, tuoj sprogsi, visi tie spartuoliškai nusiteikę startuoliai kažkur staiga išgaruoja. Gal tikrai nuo karščio susproginėja, o gal išsibogina maudytis kur prie buiza virtusių Žaliųjų ežerų. O tai jau beveik absoliutus gėris, bent man. Ne Žalieji ežerai, o kad išsidangina, žinoma. Nors tie ežerai, be abejo, kažkam irgi yra gėris, gal kokioms maro ar juodligės baciloms, pavyzdžiui. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, taip ir mūsų tautos išmintis byloja. O su ja nesiginčijama, nes tai absoliučiai neginčijamas gėris. Kaip koks krepšinis ar tas naujasis vytis Kaune. Minėtoji tauta jo pažiūrėti plūsta beveik masiškai. Na, gal kiek perlenkiu, bet bent kelis jos atstovus tikrai ten pastebėjau. Patys mažiausi tautiečiai, žinoma, su neslepiamu susidomėjimu apžiūrinėja pikantiškiausias bei labiausiai į akis krentančias monumento kūno detales. Nežinau, kam ir kodėl tų kankolų ten prireikė, kita vertus, žirgas yra žirgas. Prieš gamtą nepakovosi, o ir menas pirmiausia egzistuoja tam, kad stebintų, provokuotų ir priverstų susimąstyti jau nuo mažumės.
Be to, arklys visuomet yra geriau nei meška, su visais savo pliusais ir minusais. Mat neseniai užtikau straipsnį, kur rašoma, kad Lietuvoje vėl galima sutikti lokį. Daug lokių, nes jų pėdsakų pastebėta nemažai, o tiek pritapnojo akivaizdžiai ne vienas ir ne du minėtos rūšies atstovai. Dabar karštligiškai knisuosi internete, gal kas gali patarti, kaip elgtis, netyčia susitikus mešką. Blogiausia, kad tie patarimai kardinaliai vienas kitam prieštarauja. Vienur rašoma, kad reikia griūti ir apsimesti negyva, kitur, atvirkščiai, kad pageidautina bėgti ir rėkti. Kažkaip pastaruoju patarimu labai abejoju, nes net labiausiai nupiepusi meškutė galiausiai vis tiek pavytų ir sumaumotų. Nors, kai šitaip karšta, gal ir jai neišeitų labai spėriai skuost su tokiais kailiniais. Kita vertus, aš ir be kailinių nelabai greitai bėgioju. Taigi padėtis be išeities, kaip matote. Absoliučiai nevykusi beveik apokaliptinė situacija, kuriai net neįmanoma pritaikyti jokio pamokomo ar bent paguodžiančio posakio iš tautos išminties lobyno. (Tas, kur nuo vilko ant meškos, šiuo atveju man neatrodo priimtinas.)
Gūglas ne tik nieko gero nepataria, bet dar ir tyčiojasi, gyvatė. „Kas iš jūsų mirties patale gailėsis, kad per mažai laiko praleido darbe ar prie televizoriaus?“ – netikėtai išdygęs pagiežingai teiraujasi kažkoks milijonieriaus dienoraštis.
Nemanau, kad lokys užpuls tame patale, jis juk ne baubas ar koks vaiduoklis iš palovio. Nes abiem atvejais viskas būtų gerokai paprasčiau. Beje, ta proga galiu duot keletą patarimų, tokių internete greičiausiai nerasite.
Jei nežinote, ką daryti, nuolat vaidenasi, bet pastebite, kad šis reiškinys itin suaktyvėja maždaug liepos–rugpjūčio mėnesiais, nenusiminkite. Labai tikėtina, kad tai nėra itin pavojinga antgamtinė būtybė, linkinti jums tik pikto. Tiesiog to, jus kiek bauginančio keistuolio Zodiako ženklas greičiausiai yra Liūtas. Šio ženklo atstovai nepaprastai mėgsta dėmesį, o Liūtai bildukai – ypač.
Kovos planas toks. Tikriausiai ne už kalnų minėto personažo gimtadienis, išsiaiškinkite – kada. Nupirkite tris kalijas, didelį ružavą tortą. Kruopščiai apšlakstykite jį švęstu vandeniu. Tada tris kartus peržegnoję pakiškite po lova. Sukvieskite klegantį būrį tarakonų, kad padėtų jubiliatui įveikti vaišes. Šie niekuomet neatsisako, nes amžinai alkani (bet gerai nusiteikę). Tokiu būdu solenizantas turėtų likti užganėdintas ir bent iki kitų metų nebesirodyti. Šventės dalyvių, galimas daiktas, taip lengvai išprašyti nepavyks, bet tai jau kita, visai ne šio rašinio tema. Šis rašinys turėjo būti parodų apžvalga, tiesą sakant.
Dar vienas nemažas blogis, kad jau priminėt – reikia rašyti apie parodas, o beveik visos galerijos atostogauja. Tiesa, ta proga paguodai į gūglą įvedus frazę „auksinės mintys apie meną“, jis pagaliau išmeta kai ką ir iš tautinio konteksto. Štai kažin kokiame atsitiktiniame kromelyje su žinomų personų citatomis, matyt, naudotinomis skeliant tostus vestuvėse ir jubiliejuose, pasirodo, galima aptikti ne tik sparnuotų ir puikiai žinomų, tarkim, Hipokra­to, J. W. Goethe’s ar P. Picasso pasakymų, bet (kažkodėl) net ir Deimanto Narkevičiaus bei Laimos Kreivytės sentencijų apie kūrybingumą ir Lietuvos šiuolaikinį meną. Tiesą sakant, net norėdamas taip nesugalvosi. Beveik GENEALU.
Čia aš nesišaipau, tiesiog toks naujas menotyros terminas atsirado, kurį būtinai užsikepiau vartoti. Beje, į Lietuvos meno kontekstą pastarąjį įtraukė Monika Krikštopaitytė, pirmą kartą panaudojusi tekste, pristatančiame savo kuruotą Raimos Drąsutytės parodą („Laikau erdvę. Be šarvų“ galerijoje „Kairė–dešinė“ veikė iki liepos 21 d.). Tų parodų, pasirodo, vis dėlto esama, reikėjo tik geriau paieškoti. Nors nežinau, gal tai buvo koks Monikos pajuokavimas, kita vertus, likusi teksto dalis pasirodė rimta kaip Brežnevo metinis pranešimas. Apskritai kokį nors maždaug šiuolaikinį menininką apšaukti genialiu, net ir be to e, yra mažų mažiausiai anachronizmas. Žinoma, be jai primesto „genealumo“, kitų pretenzijų parodai beveik neturiu. Ji paprasta, ne kokia pompastiška, be abejo, surengta be nežmoniško biudžeto. Žavi, bet ne kaip pliušiniai meškiukai, o irzliai žavi, koks ir turi būti nekomercinis (taip aš ją supratau) menas. Parodos idėja nėra itin nauja, beje, veikiau tipiška mūsų kartai, gal todėl ir užkabino. Tačiau tokia ir neturi būti, nes čia panaudoti masinio meno fintai. Darbai yra sulankstomi kaip kičinėse knygelėse vaikams. Tačiau tai sukryžminus su gerokai trenktu autorės vidiniu pasauliu (irgi pasakykime skambiai), išeina šis tas tikrai antikičinio. Na, bent man ne visai pavyko iškoduoti pavadinimo ir žodinės parodos dalies. Laimė, jos esama visai nedaug. O pačios Monikos pastebėjimai, kad menininkė „pelnė ne vieną aukštą apdovanojimą“, jos „kūrybiškumas sruvo ir kunkuliavo taip įspūdingai viskame, ką ji daro“ ar kad parodoje pasakojamos istorijos „aprėpia ką nors galbūt tik labai mažo, kaip pavyzdžiui bendravimą su kūno ląstele, bet labai tiksliai ir įsijautus“, visiškai nepuošia.
Nors, tiesą sakant, beveik visų pastaruoju metu aplankytų parodų tekstai man atrodo keistoki, o gal tiesiog gavau saulės smūgį, taip irgi galėjo nutikt. Viršutinėje galerijos salėje rodomos Algirdo Jako „Giraitės“ („Kairė–dešinė“ – iki liepos 21 d.) pristatymo tekstas pasirodė kiek per painus. Kalbama lyg ir apie kažin kokius karinius objektus, ginklų pramonę, visokių raketų gamybą ir reklamą, istorinę atmintį bei dabarties fantomus. Vienu žodžiu, kažkas niūraus ir apokaliptiško. Kita vertus, piešiniai labai profesionalūs, idėja savaime gan aiški, todėl jokių paaiškinančių tekstų ir kontekstų beveik ir neprireikė. Autoriaus gimtoji kalba akivaizdžiai yra piešimas, o tai, sakyčiau, šiuo atveju nėra taip blogai.
Beje, su visais menininkų pasisakymais atsitiko keistas dalykas. Anksčiau, prieš kokius 10 ar 15 metų visokios ašaringos vingrybės dažniausiai puošdavo tapybos parodų bukletus bei pristatymus. Dabar šios kažkodėl pasižymi kiek sausesniu stiliumi, o sielos ašaromis daugiausia srūva tarpdisciplininę raišką naudojantys konceptualiojo meno atstovai. Nykai – vietos, kur vaikščiodavo Nyka-Niliūnas, sielininkai – tai visų rūšių ir konfesijų dvasininkai bei šventikai. Ligonbūtis – pasakojimai apie ligoninę, gydytojų ir seselių biografijos. Štai taip dabar atrodo tipiškas šiuolaikinio meno parodos aprašymas (Jurgitos Žvink­lytės „Utenis calling“ JMVMC veiks iki rugsėjo 15 d.). Ką gi, tikriausiai padejuot kartais irgi sveika.
Pabaigoje dar apie tuos lokius, nes neramios mintys, žinokit, vis tiek kamuoja. Nereikia nusiminti, toliau teigiama mano skaitytame straipsnyje, tikėtina, kad beveik kiekvienas iš mūsų jau esame bent kartą sutikę lokį, tik neakivaizdiniu būdu. Tiksliau, tas lokys yra mus sutikęs. Atseit tyliai tupėdamas kur už krūmo tikriausiai bus pastebėjęs grybaujančius, bet, kadangi iš prigimimo yra padorus ir kuklus žvėris, panoro likti inkognito. Tai ta proga mūsų didenybių ir nesupietavo, teigiama straipsnyje. O gal tiesiog buvo sotus, nes taip irgi pasitaiko maždaug vieną kartą iš šimto.

Štai, pagaliau supratau, kaip apsisaugoti nuo meškos. Atsakymas netikėtai pats atėjo į galvą, kiek per ilgai užsibuvus saulėkaitoje. Išeitis paprasta. Tereikia visuomet su savim terbelėje ant peties nešiotis trilitrinį stiklainį medaus.
GENEALU, sutikite.