Benigna Kasparavičiūtė. Bukas ir bukesnis

Liepos parodų apžvalga ir rugpjūčio horoskopai

 

 

Visai neseniai mūsų mažai valstybei ir vėl iškilo pavojus. Priešiškos jėgos sukūrė ir į apyvartą paleido programėlę, kuri netikėtai be laiko pasendino daugelį Lietuvos Respublikos gyventojų. Tiesa, kai kuriuos kažkodėl atjaunino, o išskirtiniais atvejais netgi pakeitė jų šukuoseną ar lytį. Tačiau, pastebėjau, niekas dėl to pernelyg nesigraužia. Kaip tik krizena sau po nosimis visi, kaišioja vieni kitiems abrozdėlius su savo susiraukšlėjusiais ar, atvirkščiai, lygiais kaip užpakalis snukučiais. O klastingasis priešas nesnaudžia. Nepailsdamas kaupia šią be galo vertingą, valstybę kompromituojančią informaciją ir siunčiasi kažkur namučio į Rusijos platybes. Ten gautus duomenis apdoroja ir sprendžia, ką toliau veikti su visais šiais naujaisiais (lietuviais) seneliais. Manau, kai kuriuos ruošiasi teleportuoti į ateitį ar bekraštes kosmoso erdves, o visus kitus, deja, tiesiog iškepti ir suvalgyti. Kita vertus, gal niekadėjui nereikės nė piršto pakrutinti. Galbūt chebra patys tol bovysis, kol iš tikrųjų pasens, galutinai nukvaks ir tiesiai iš to savo feisbuko iškeliaus, kaip sakoma, kojomis į priekį. Tačiau tai jau kraštutinė, pesimistinė prognozė. Tikslių duomenų neturiu. O išsamesnio paaiškinimo turbūt derėtų kreiptis tiesiai į draugą Putiną.

Tačiau mūsiškiai irgi nesėdi rankų sudėję. Lietuvių žvalgyba (turiu patikimų duomenų) priešui suruošė tinkamą atkirtį. Ji ne tik atskleidė siaubingus niekadėjų planus, bet ir sukūrė ultrašiuolaikinę kontrprogramą. Susipažinkite: dailininkas transformeris Gintaras 007. Atrodo beveik kaip žmogus, o geriau įsižiūrėjus netgi primena tapytoją G. Znamierovskį. Tačiau prašau neapsigauti. Kartoju: tai naujausios kartos naikintuvas, kuriame įmontuota speciali prog­rama, skenuojanti aplinkinius ir įgalinanti tapytoją kaskart grįžus namo tuoj pat atvaizduoti juos be drabužių drobėje. Agentas paprastai dislokuojamas akademinių sluoksnių susibūrimuose, o nuo jo veik­los, deja, labiausiai nukenčia feminizmo doktrinos atstovės. Kaip visa tai konkrečiai susiję su šiuo moterų teises ginančiu judėjimu, nežinau. O jei ir žinočiau, nesakyčiau, nes tai yra, kaip turbūt supratote, nuo pašalinių ausų griežtai saugoma mūsų valstybės paslaptis.

Viena iš parodų, atsidūrusių minėto agento įtakos zonoje, neseniai veikė galerijoje „Artifex“ (Diletos Deikės „Pauzė tarp krūptelėjimų“ veikė iki liepos 13 d.). Paroda nei gera, nei prasta, tik tas nelemtas feminizmas kiek kiša koją. Nelemtas todėl, kad eksponuojami darbai ir iš pirmo, ir iš antro žvilgsnio su juo lyg ir neturi nieko bendro. Bet kuris vyriškis sugebėtų sumegzti tokį paprastutį kilimėlį, kaip patiestasis prie galerijos durų. Beje, rezginys išėjo visai simpatiškas, tik leitmotyvas, kaip minėjau, kiek nusibodęs (Jėzau Marija, moterys per amžius būdavo verčiamos megzti ir siūti, regzti ir pinti. Tai štai ta proga pasigrožėkite: kilimėlis). Dar kabojo kažkoks lyg ir siuvinėtas paveiksliukas, atsimenu, irgi visai nieko. Be to, milžiniška krūva nusiskundimų dėl vis neišsenkančių priekabiavimų. Jie ekrane labai greitai keitė vienas kitą, todėl visus buvo sunkoka sužiūrėti. Atsimenu tik vienos šeimos draugą keistuolį profesorių (nebloga šeimynėlė, bliamba), kuris pro pravertas vonios duris amžinai demonstruodavo savo turtus nelaimingoms jos atžalėlėms. Arba įkyrų sporto instruktorių, vis bandantį perrengti savo instruktuojamąją. Dar buvo dramatiška istorija apie netikėtai iš už krūmo iššokusį ekshibicionistą. O čia jau visai negražu, mergaitės. Negalima naudotis kito žmogaus nelaime savo, kaip sakoma, šviesiai menininko (-ės) karjeros perspektyvai nutiesti. Iš tiesų tai gana kraupu. Plyš pačioms, neduokdie, kokia gysla makaulėj, lakstysite po Vilnių patenkintos tada, plikais užpakaliais plevėsuodamos. Nuo tokių dalykų neapsaugotas niekas, net feminizmo adeptės (-ai). O ir šiaip (jei ne taip dramatiškai) vadinamieji patresunčikai tik puošia aplinką ir gerokai praskaidrina pilką miesto kasdienybę.

Meksikos menininko, dabar eksponuojamo Pamėnkalnio galerijoje, kasdienybė, pastebėjau, irgi savotiška (Amílcaro Riveros Munive’s paroda „Apie kasdienybę“ veiks iki liepos 27 d.). Na, jis nėra ekshibicionistas (tikiuosi), bet darbai tikrai keistoki. Beje, šis autorius pas mus buvo pristatytas kažkaip ypač iškilmingai. O gal man tik taip pasivaideno, nes pastaruoju metu pasitaikė bent šeši saulės bei mėnulio užtemimai ir be galo nepalanki Vandenio padėtis Skorpiono kryžminio sraigto 5-osios variacijos kairiojo antgalio atžvilgiu.

Kam tempti autorių iš šitokios tolybės, jei galima panašių dailės srities veikėjų rasti ir pas mus? Siužetai, kaip sakoma, byloja patys už save. Štai kelios moteriškės padėrusiais žvilgsniais stebeilijasi į vieną, matyt, visų kartu draugiškai išsirinktą tašką. Koks ketvertas vyriškių, atvirkščiai, dairosi į visas keturias puses. Galerijos kampą prie įėjimo liūdnai stebi kažkoks pabalusio lyg kreida veido jaunuolis, nenusakoma, labai susikrimtusi dama spokso tiesiai priešais save. Tačiau siužetai kaip siužetai, visokių yra, visokių reikia. Tiesiog tapant visokias atseit dramatiškas kompozicijas, o ypač su žmonių figūromis, manau, reikia turėti neeilinius tapytojo gabumus. Arba bent būti kiek pramokus piešti. Nes priešingu atveju paprastai išeina visai ne dramatiška veido išraiška, o kažkokia susukta špygutė. Šia prasme paroda pasirodė labai lietuviška, gal todėl ir tempta iš tokios tolybės. Nes lietuvių dailės atstovai mėgsta sudvasintą psichologizmą, dažnai neįvertindami savo techninių galimybių.

Nors dauguma pastaruoju metu tapybą baigusių menininkų tikrai neblogai moka piešti. Pirmojoje jaunos tapytojos parodoje (Gabrielės Krulytės paroda „Begalybės“ galerijoje „Akademija“ veikė iki liepos 19 d.) nėra kažin kokių pritemptų koncepcijų ar didingų psichologinių dramų. Tik tokie užpustyti peizažai, dar papuošti vos matomais paprastu pieštuku (man taip pasirodė) išraitytais mezginiais. Tačiau paprastumas ir perdėtų pretenzijų neturėjimas yra gana nedažnos savybės šiais laikais. O prie jų ypač dera, jau sakiau, puiki tapybos technika. Išeina kaip Kalėdos vasaros vidury. Ramu ir visai nekaršta.

O štai legendiniame LDS salone, pačiame Vokiečių gatvės pakrašty, veiksmas tiesiog virte verda. Na, gal ir neverda, bet vis tiek čia įdomu pasidairyti. Štai kažkokia šventiškai pasidabinusi porelė ruošiasi pirkti gimtadienio dovaną (spėju) savo giminaičiui ar bendradarbiui.

– Kiek kainuoja paveikslas „Sparnai“? – teiraujasi ir taip jau nemaža dama su milžinišku suveltų plaukų kuodu.

– O gal geriau imam „Tėviškėlę“... – suabejoja jos kostiumuotas kolega, po kaklu pasirišęs violetinę peteliškę, – tą, kur kampe, prie sienos. Manau, atsieitų gerokai pigiau.

Jei tikrai norite nudžiuginti jubiliatą Liūtą, privalau iš karto įspėti: kažkokios nušiurusios „Tėviškėlės“ tikrai neužteks. Jums teks pakloti gerokai stambesnę sumą kokiai dramatiškai istorinei kompozicijai. „Slaptasis agentas Gintaras 007 bando nuskenuoti iš matymo pažįstamą menotyrininkę, rimtai rizikuodamas gauti per galvą „Versace“ rankinuku.“ Arba: „Jungtinės LDS pajėgos nugali ŠMC komandą žūtbūtiniame mūšyje dėl istorinio dailės dirbinių salono Vokiečių gatvės kampe.“ Beje, šito jiems ir linkiu. Šalin rankas nuo paskutinio tikrųjų vertybių bastiono! Kito tokio nėra ir nebus, jis čia egzistavo per amžius. Šėmėcas ir taip turi krūvą visokių architektūrinių ansamblių. Nors tą mažą kičinio meno kromelį, maldauju, palikit, kaip toj dainoj sakoma. Tačiau muštynių pažiūrėti ateisiu.

Vilniaus rotušė savo dvasia irgi kiek primena mūsų jau aptartą miniatiūrinę įstaigą, dėl kurios taip plėšosi abu Lietuvos meno pasaulio banginiai. Tačiau, pasirodo, be vestuvių ir karnavalų, čia kartais užveža ir visai gerų parodų (Algimanto Vitolio Trušio „Ateinu“ (in memoriam) veiks iki liepos 31 d.). Pastebėjau, klasikinės tapybos ar tokios kaip ši retro atspalvio parodos čia limpa geriau nei dabartinių meno veikėjų. Dabar rodomas autorius, kurio net pristatinėti nereikia. Tačiau ateiti pažiūrėti tiesiog privalu. Tiesa, jo figūrinės kompozicijos mūsų rotušės margumyne, bent mano nuomone, truputį nublanksta. Tačiau tos žavios „senovinės“ abstrakcijos atrodo beveik kaip čia gimusios.

Štai dar vienas tinkamas pavadinimas solenizanto Liūto gimtadienio dovanai, sugalvojau. „Iš Rusijos gėdingai išvytas Napoleonas varginančios kelionės namo metu ilsisi ir pramogauja Vilniaus rotušėje, paskubomis kimšdamas pyragėlius su grybais Evaldo Janso tapybos parodos atidaryme.“ Uf, pavadinimas išėjo netrumpas ir kaip reikiant garbanotas. Tiesą sakant, vos nenusisukau makaulės, kol tokį sugalvojau.

Manau, garbusis jubiliatas dabar tikrai bus užganėdintas.